„Organizacija „Gerumo rankos“ Vilijampolėje įgyvendino unikalų projektą – nupirko daugiabutį. Jame metus gali gyventi ir gauti socialines paslaugas tie, kuriems reikia atspirties taško gyvenime – tiek jauni, tiek vyresni. Tai ne tik stogas virš galvos, bet ir namų šiluma, įkvepianti pradėti iš naujo“, – taip interviu žurnalui „Kaunas pilnas kultūros“ neseniai prasitarė Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas.
Viešoji įstaiga nupirko daugiabutį, kuriame apgyvendina likimo mėtomus ir vėtomus žmones? Kažkas įdomaus ir visai negirdėto. 15min nutarė aplankyti šią organizaciją, pasivaikščioti po atgimusį Lampėdžių g. 10 bendrabutį ir išsiaiškinti, kas slypi už šios unikalios idėjos.
Tiesa, verta užbėgti už akių ir pasakyti, kad pastatas priklauso Kauno savivaldybei, organizacija jo neįsigijo, tačiau „Gerumo rankos“ miesto valdžią sugebėjo įtikinti imtis būtent jų analogo neturinčio projekto.
Keturių bendraminčių idėja
Su „Gerumo rankų“ organizacijos vadove Alvija Dabregiene bei pavaduotoja, projektų vadove, savanorių kuratore Jurgita Sabeckyte susėdama viename iš pirmo aukšto kabinetų – bendrabučio apačioje įsikūręs organizacijos personalas, viršutiniuose aukštuose gyvena žmonės, kuriems ši organizacija nusprendė padėti.
„Tokį modelį, koks veikia šiame name, patys pirmieji Lietuvoje įgyvendinome. Tai yra savarankiško gyvenimo namai. Bet gal pradėkime nuo pradžių?“, – pasiūlė Alvija.
Pradėkime. Netrukus ant stalo ima garuoti arbata, o mes imame kalbėtis apie tą pradžių pradžią – kaip keturi vienas kito iki tol nepažinoję kauniečiai prieš 12 metų nusprendė imtis prasmingos veiklos.
6-erius pirmuosius metus jie veikė savanorystės principu, aukodavo asmenines lėšas, prašydavo paramos iš verslo, parapijų klebonų, dirbo ir kitus darbus, siekė karjeros aukštumų, tačiau prieš penkmetį organizacija jau buvo pakankamai „užaugusi“, tad visi nusprendė atsiduoti tik jai.
„Aš, Jurgita, Pijus Kuzma ir FCDJ (sesuo vienuolė iš pranciškonų vienuolyno) Donata (sielovadininkė Aistė Tėvelytė) įsteigėme šią organizaciją, dirbome su probleminiu laikomu jaunimu, norėjome jam parodyti kitokias galimybes. Pradėjome nuo nemokamų vasaros stovyklų. Laikui bėgant atsidarėme jaunimo erdvę, po to – centrą.
Vykdome daug projektų, skirtų jaunimui nuo 14 iki 29 metų. Ėmėmės to, nes matėme tame prasmę. Visi esame iš labai skirtingų sričių: aš – fizikė, Jurgita – iš verslo, Pijus – finansų srities, sesuo Donata – pranciškonė vienuolė“, – organizacijos pradžią prisiminė Alvija.
„Ir mes buvome visai nepažįstami, – papildė Jurgita. – Susipažinome per pažįstamus, susirinkome viename vienuolyne, išsigryninome idėją, kam labiausiai reikia pagalbos. Visi keturi norėjome kurti pridėtinę vertę visuomenėje.
Suvokėme, kad jaunimas, kuris yra paribyje, iš sunkiai besiverčiančių šeimų, neturi galimybės kokybiškai praleisti vasaros atostogas ar laiką po pamokų. Dar tuo metu nebuvo jokio finansavimo iš savivaldybės. Kunigas Trečiokas – lyg mūsų krikštatėvis. Jis mums suteikė rūsyje erdvę, kurioje pasakodavome jaunimui apie kitokį gyvenimą, kviesdavomės lektorius, organizuodavome psichologinės terapijos grupes. Tokia buvo pradžia.“
Jurgita patikino pati baigusi religinio švietimo mokslus, atlikusi praktiką su jaunimu „iš gatvės“. Būtent tuomet ir pajuto, kad tai – labai prasminga veikla, kad problemos ateina iš gilumos, tad suvokė poreikį skiepyti socialinius įgūdžius ne tik patiems jaunuoliams, bet ir dirbti su jų šeimomis.
„Norėjome ištraukti jaunuolį iš jam įprastos aplinkos ir parodyti, kad egzistuoja ir kitoks gyvenimas. Norėjome kartu su jais vykdyti veiklas, atskleisti savanorystės naudą“, – paaiškino ji.
Pirmą kartą parodyti jūrą
Dirbdami su jaunimu organizacijos steigėjai pažino problemas „iš apačios“, perprato, ko reikia žmonėms, kad jie norėtų keisti savo gyvenimo būdą ir trokštų gyventi savarankiškai, be miesto pagalbos, kitaip sakant, ne „iš pašalpų“.
Bėgant laikui užsimezgė stiprus paramos bei partnerystės tinklas.
Visi keturi norėjome kurti pridėtinę vertę visuomenėje.
„Mums labai keista, bet prieš 12 metų būdavo žmonių, kurie dar nebuvo matę jūros. Ieškodavome galimybių juos prie jos nuvežti“, – paatviravo Jurgita.
Alvija patikino, kad tokių, nebuvusių Lietuvos pajūryje, jaunuolių galima sutikti ir šiomis dienomis. Organizacijos tikslas – plėsti akiratį. Tie, kuriems teikiama pagalba, dažniausiai būna užsidarę siaurame rate. Yra tokių, kurie gal sau ir galėtų leisti kelionę prie jūros, bet tiesiog nematė iki tol tokios kelionės prasmės – šeimoje nebuvo atostogavimo tradicijos, nebuvo aiškus išvykos į pajūrį pojūtis.
„Kad ir šių namų gyventojai. Kai kurie laukia socialinio būsto ir niekada nesusimąsto, kad yra kitokia galimybė – įsigyti savo būstą. Jei pradėtų dirbti, išbūtų darbo vietoje, galėtų ilgainiui nusipirkti. Jų orumas išaugtų, jaustųsi kitaip. Galvoja, kad jiems viską visi turi duoti. Reikia keisti šį mąstymą“, – patikino Alvija.
Jurgita paaiškino, kad dažniausiai žmonės apie tai, jog yra neva nepajėgūs nieko susikurti, mąsto tuomet, kai nesulaukia paskatinimo iš aplinkos. Benamystę išgyvenantieji net negali sau leisti pasvajoti, kad gali imti ir užsidirbti, atsisakyti priklausomybių.
„Tam ir susikūrėme, kad parodytumėme tą kitokį kelią, ne vien tik duoti“, – teigė ji.
