Lygiai taip pat dauguma Kauno apygardų yra ištuštėjusios, bet jos ir toliau renka vieną Seimo narį. Vilniečio balsas šalies kontekste – pats silpniausias, nes Vilniaus apygardos išsaugojo gyventojų skaičių.
2 mln. 988 tūkst. – tiek gyventojų Lietuvoje užfiksuota praėjusių metų rugsėjį. Per dešimtmetį nuo 2001 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo šalies gyventojų skaičius sumažėjo 12,6 proc. – 440,6 tūkst.
Tačiau smarkūs demografiniai svyravimai lemiamos įtakos Lietuvos rinkimų sistemai neturėjo. Šalis nuo 1992 metų vis dar suskirstyta į 71 rinkimų apygardą.
1,5 karto brangesnis mandatas
Prieš kiekvienus rinkimus apygardų ribos kosmetiškai peržiūrimos. Tačiau emigracijos mastai pasiekė tokias rekordines aukštumas, kad minimalios korekcijos, bandant užglaistyti akis badantį sistemos netobulumą, problemų ne tik neišsprendžia, bet jas ir dar labiau užaštrina.
Todėl per pastarąjį dešimtmetį rinkimų sistema išsigimė taip, kad vienų rinkimuose dalyvaujančių piliečių balsas lemia kur kas daugiau nei kitų. Paprastai tariant, didžiumos mažų miestelių ar kaimų ir netgi Kauno gyventojų balsas yra įtakingesnis už vilniečio. Pastarojo balsas šalies kontekste yra netgi pats silpniausias. Pavyzdžiui, Ignalinos-Švenčionių apygardai turėti savo atstovą Seime užtenka 29 tūkst. rinkėjų balsų. Tuo metu sostinės Karoliniškių apygardoje mandatas kainuoja 1,5 karto brangiau – beveik 43 tūkst. balsų.
Išvedus vidurkį, rinkėjų skaičius kiekvienoje šalies apygardoje turėtų suktis apie 35 tūkst. Būtent tiek rinkėjų užregistruota vienmandatėse Biržų-Kupiškio ir Zarasų-Visagino rinkimų apygardose, kur sekmadienį vyks pakartotini rinkimai į Seimą, ir vienmandatėje Ukmergės rinkimų apygardoje, kur organizuojami nauji rinkimai.
Minėtose apygardose rinkėjai gali jaustis lygūs, nes jų balsas turi iš esmės vienodą vertę. Tokio santykio derėtų siekti visos šalies rinkimų apygardoms, tačiau rinkėjų lygiateisiškumas politikams menkai rūpi.
Interesų kovų laukas
Buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės ir administracinės teisės instituto profesorius dr. Juozas Žilys konstatavo – rinkimų geografija visais laikais buvo politikų kuluarinių kovų objektas. Ši tendencija ryški ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
„Nuožmios interesų kovos verda visose šalyse: politikai stengiasi paveržti tuos regionus, kurie palankiau už juos balsuoja. Tačiau Lietuvoje pasiekėme ribą, kai kyla klausimas – ar šalyje tinkamai įgyvendinama svarbiausia politinė rinkėjo teisė – balsuoti“, – svarstė teisėtyrininkas konstitucionalistas.
Lietuvoje pasiekėme ribą, kai kyla klausimas – ar šalyje tinkamai įgyvendinama svarbiausia politinė rinkėjo teisė – balsuoti.
Dabartinės Lietuvos rinkimų sistemos ištakos siekia 1992 metus, kai pagrindiniai principai sugulė Seimo rinkimų įstatyme.
„Siekta, kad kiekvienas administracinis teritorinis vienetas turėtų bent po vieną rinkimų apygardą ir savo atstovą Seime. Todėl buvo parinktas mažiausias rajonukas ir pagal jame gyvenančių rinkėjų skaičių buvo braižomos kitų rinkimų apygardų ribos“, – prisiminė J.Žilys.
Demografinė padėtis šalyje iš esmės pasikeitė, tačiau tai netapo svariu motyvu apygardų ribas priartinti prie dabarties realijų.
„Kai buvo nustatinėjamos apygardų ribos, kolūkiai dar klestėjo, gyvenvietės buvo pilnos žmonių. O dabar kaimo vietovėse, miesteliuose langai ištisai užkalti lentomis, tuščia. Keista, kad apygardų ribos išliko, nors gyventojų skaičius smarkiai sumažėjo“, – stebėjosi pašnekovas.
Tačiau jo visai nestebina politikų nenoras ką nors iš esmės keisti: „Pradėjus judinti apygardų ribas, iškart bus atsimušta į kitą nepatogią temą dėl Seimo narių skaičiaus. Todėl kur kas patogiau teisintis, kad rinkėjų balso svoris vienodas, nes mandatą gavęs Seimo narys yra visos tautos, o ne tam tikros apygardos rinkėjų atstovas.“
Aktyviausi piliečiai – nuošalyje
Sociologas, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys įsitikinęs, kad svarbu siekti, jog rinkėjų balso vertė būtų vienoda.
 |
| Vladas Gaidys |
„Atlikdami visuomenės nuomonės tyrimus, įdedame labai daug pastangų, kad apklausose būtų atspindėta kuo tikslesnė gyventojų pozicija. Todėl apklausiame būtent tą žmogų, kuris tikimybiškai parinktas, o ne tą, kuris duris atidarė. Kartais tai kainuoja daug sąnaudų, tačiau tai būtina vienodai tikimybei ir galimybei užtikrinti“, – kalbėjo V.Gaidys, pabrėždamas, kad tokiame svarbiame procese kaip rinkimai balso atstovavimas privalo būti garantuojamas net labiau nei rinkos tyrimuose.
Tai, kad periferijos gyventojai turi didesnį balso svorį nei miestiečiai, sociologas vadina nuogu faktu. Kokios to pasekmės?
„Silpnesnį balsą turi labiau išsilavinę, aukštesnės kvalifikacijos, platesnio akiračio žmonės: ta visuomenės grupė, kuri yra aktyviausia, pažangiausia, užtikrinanti progresą, žvelgianti pirmyn, o ne nostalgiškai dūsaujanti dėl praeities. Kai šiai visuomenės daliai suteikiamas mažesnis balso svoris, tai ne tik neteisinga, bet iš esmės iškreipia situaciją visuomenės poreikių požiūriu“, – neabejojo V.Gaidys.
Lenkai jaustųsi diskriminuojami
Filosofas, publicistas, politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius atkreipė dėmesį, kad sprendimas perbraižyti rinkimų apygardų ribas yra sudėtingas, bet neišvengiamas – ignoruoti demografinių pokyčių jau neįmanoma.
Silpnesnį balsą turi labiau išsilavinę, aukštesnės kvalifikacijos, platesnio akiračio žmonės: ta visuomenės grupė, kuri yra aktyviausia, pažangiausia, užtikrinanti progresą.
„Politikams perlipti per savo ambicijas labai sunku. Tikrai nenutiks taip, kad Seimo nariai susės ir kelias dienas karštai padiskutavę susitars. Tačiau reikia priimti principinę nuostatą, kad, tarkime, kas dešimtmetį apygardų ribos bus peržiūrėtos ir tokiu būdu piliečiams bus įtvirtinta lygiaverčio balsavimo teisė“, – kalbėjo K.Girnius.
Jo manymu, Lietuvai reikėtų artėti prie modelio, kad ne regionai, o tam tikras gyventojų skaičius rinktų savo atstovą parlamente: tik tokiu atveju kiekvienas rinkėjas turėtų lygų įnašą, renkant Seimo narį.
„Interesų kovų būtų labai daug, ypač kalbant apie tautines mažumas. Lenkai tikriausiai jaustųsi diskriminuojami ir klausimą keltų tarptautiniu lygiu. Tačiau piliečių interesai ir teisės turi būti aukščiau politinių rietenų“, – apibendrino K.Girnius.
Status quo geriau už nežinią
Politologė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Ainė Ramonaitė pastebėjo, kad rinkimų apygardų peržiūrėjimas – jautrus klausimas.
„Perskirstant apygardos ribas, galima reikšmingai pakeisti rinkimų rezultatus. JAV yra sąvoka džerimanderingas (gerrymandering, – angl.), kai piktnaudžiaujama ribomis, sutelkiant savo rinkėjus bei išskaidant oponentus“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.
Ji sutiko, kad perbraižant apygardų žemėlapį galima remtis elementariu matematiniu modeliavimu. Tačiau tokiu atveju nepavyktų išvengti dirbtinio regionų ir tradiciškai susiformavusių bendruomenių išskaidymo: „Jei sukryžminsime visiškai tarpusavyje nesusijusių bendruomenių žmones, tai kam tada tas išrinktas atstovas atstovaus? Pasirinkus atstovavimo būdą pagal teritoriją neįmanoma padaryti lygiaverčio rinkėjų balso pagal žmonių skaičių.“
Vadinasi, metas iš esmės keisti rinkimų sistemą ir pereiti prie proporcingo atstovavimo sistemos. Tada visa Lietuva būtų viena daugiamandatė apygarda.
„Tikėtina, kad politikai tam priešintųsi, nes status quo visada geriau už nežinią, kam tos permainos išeitų į naudą“, – svarstė A.Ramonaitė.
Vis didesni nukrypimai
Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas neslėpė – status quo vargiai įmanomas.
Z.Vaigauskas priminė, kad, kai neišeina pasiekti apygardų dydžio vienodumo, žiūrima į įstatymą, nustatantį tam tikras rinkėjų skaičiaus žirkles.
Lenkai tikriausiai jaustųsi diskriminuojami ir klausimą keltų tarptautiniu lygiu.
Iš pradžių įstatymas sakė, kad apygardos pagal rinkėjų skaičių viena nuo kitos negali skirtis daugiau nei 5 proc. Tačiau šią aksiomą smarkiai pakoregavo po gyventojų surašymo atskleisti niūrūs demografiniai rodikliai – įstatymų leidėjams teko apsispręsti, ką daryti toliau: ar iš esmės peržiūrėti visų apygardų ribas, ar leisti didesnius nukrypimus.
„Buvo įvesta formulė plius minus 20 proc. nuo rinkėjų skaičiaus vidurkio apygardose. Vadinasi, kai kur santykis pasidarė 120 su 80 proc.“ – skaičiavo Z.Vaigauskas.
Nuo to laiko netekome dar beveik pusės milijono gyventojų. Todėl Lietuvos rinkimų sistema iš esmės neatitinka tarptautinių organizacijų rekomendacijų. Pagal jas apygardų ribos galėtų skirtis ne daugiau kaip 10 proc., o ypatingais atvejais, tarkime, siekiant išsaugoti regiono vientisumą, 15 proc. nuo vidurkio.
Kaune naikinti, Vilniuje sukurti
Jei būtų Z.Vaigausko valia, rinkimų apygardų reforma būtų įgyvendinta jau seniai. Tačiau sprendimus turi priimti politikai, o jiems stinga politinės valios.
Prieš rinkimus atlikti net menkiausi apygardų ribų pastumdymai sukeldavo emocijų audras: „Ribų tikslinimas neapsieidavo be ginčų. Bendro kandidatų sutarimo niekada nebūdavo, kas nors likdavo nepatenkintas“, – prisimena ilgametis VRK pirmininkas.
Peržiūrint apygardas iš pagrindų, kosmetinių priemonių toli gražu neužtektų. Pavyzdžiui, užsimojus didmiesčiuose sulyginti apygardų dydį, Kaune tektų naikinti vieną apygardą, o Vilniuje vieną suformuoti papildomai.
Ką tai reikštų Kaune ištikimai rinkėjų palaikomiems konservatoriams? Vertinant grynai matematiškai – vienu mandatu Seime mažiau.
„Be to, Darbo partija santykinai stipresnė Kaune, o socialdemokratai – Vilniuje. Vadinasi, teoriškai vienos politinės jėgos įtaka sustiprėtų, kitos – susilpnėtų. Tačiau nežinia, ar tai turėtų lemiamos reikšmės bendram mandatų skaičiui“, – situaciją modeliavo A.Ramonaitė.
Abejonių keliantis eksperimentas
Z.Vaigausko nuomone, metas pagalvoti ir apie atskirą apygardą emigrantams: „Bent dvi Vyriausybės savo programoje buvo numačiusios sudaryti atskirą rinkimų apygardą piliečiams, gyvenantiems užsienyje. Tačiau projektas taip ir liko neįgyvendintas.“
Sukūrus atskirą apygardą užsienyje gyvenantiems lietuviams, iškiltų abejonių dėl šio sprendimo teisėtumo.
A.Ramonaitė pastebėjo, kad toks eksperimentas būtų įdomus patikrinti, ar suformavus atskirą apygardą padidėtų rinkėjų aktyvumas – iki šiol emigrantai balsuoja labai vangiai.
Kita vertus, sukūrus atskirą apygardą užsienyje gyvenantiems lietuviams, iškiltų abejonių dėl šio sprendimo teisėtumo: „Konstitucijoje įtvirtintas laisvo mandato principas, kuris neleidžia rinkėjų interesų tiesiogiai susieti su atstovavimu. Šiuo atveju tai būtų signalas apie atstovavimą tam tikrai siaurai rinkėjų grupei, jos interesams, kas Lietuvoje nėra aiškiai įtvirtinta.“
Laukia iniciatyvos „iš apačios“
Europoje dominuoja proporcingojo atstovavimo rinkimų sistema, pagrįsta matematiškai tiksliu mandatų paskirstymu tarp kandidatų grupių proporcingai jų gautų balsų skaičiui. Latvija ir Estija – ne išimtis.
Lietuvoje galioja mišri – daugumos ir proporcingojo atstovavimo – rinkimų sistema: 71 narį renkame vienmandatėse ir 70 – daugiamandatėse rinkimų apygardose.
„1992 metais, kuriant rinkimų sistemą, iš pradžių buvo parengtas projektas, pagal kurį visi parlamentarai būtų renkami daugiamandatėje apygardoje pagal proporcingojo atstovavimo sistemą, kaip buvo tarpukario Lietuvoje. Tačiau galiausiai buvo pasirinkta mišri sistema – kaip Vokietijoje“, – prisiminė Z.Vaigauskas.
„Tačiau vokiečiai pagal tam tikrą formulę išlygina rinkimų rezultatą – duoda papildomų mandatų, kad suvienodintų rinkėjų balsų svorį, taip ištaisydami savotišką netolygumą“, – atkreipė dėmesį A.Ramonaitė.
Paskelbus sekmadienį vyksiančių rinkimų rezultatus, Z.Vaigauskas pasiryžęs rimtai imtis apygardų reformos.
„Tariamės su kompiuterininkais, su įmonėmis, kurios siūlo variantus. Kompiuterinė apygardų programa turėtų veikti interaktyvaus žemėlapio pagrindu, kad visuomenė galėtų vizualiai matyti, ką reiškia vienos apygardos ribos perstūmimas – jis keičia bent trijų apygardų ribas“, – pasakojo Z.Vaigauskas, pabrėždamas, kad labai svarbus aktyvus visuomenės įsitraukimas.
Girdi, žmonėms sukilus ginti savo balso, politikai neturėtų kitos išeities, kaip tik spręsti įsisenėjusią problemą.
„Kitiems Seimo rinkimams mes tikrai pasiūlysime schemą, tačiau nereiškia, kad jai bus pritarta Seime“, – įspėjo Z.Vaigauskas.
Politikų komentarai
Gediminas Kirkilas, Seimo narys, socialdemokratas
 |
| Alfredo Pliadžio/KAM nuotr./Ministras Gediminas Kirkilas |
„Prieš šiuos Seimo rinkimus buvo kalba, kad reikėtų sumažinti apygardų skaičių Kaune ir padidinti Vilniuje. Tai pagal gyventojų skaičių būtų logiška, bet kilo pasipriešinimas, nes skirtingos partijos skirtinguose miestuose turi skirtingas pozicijas. Pavyzdžiui, pokyčiai Vilniaus rajono ribose politiškai labai jautrūs dėl tautinių mažumų klausimo. Taigi, politiniai motyvai ir valios trūkumas trukdo iš esmės reformuoti apygardas, nors reikalas jau pribrendo. Gal trūksta ir visuomenės iniciatyvos – jei tauta pareikalautų, neturėtume, kur dingti.“
Jurgis Razma, Seimo narys, konservatorius
 |
| Debatų akimirka |
„Kas iš to, kad VRK pirmininkas Z.Vaigauskas teoriškai vis paplepa apie problemą – konkretaus pasiūlymo jis nepateikė. Jei duotų naują perbraižytų apygardų projektą, prasidėtų reali kalba. Bent mes nepultume smulkmeniškai skaičiuoti, kokia iš to mums būtų partinė nauda ar koks pralošimas.“
Akis bandantys skirtumai
Didelės apygardos – rinkėjų skaičius
Naujamiesčio 52602
Karoliniškių 43162
Vilniaus-Trakų 42925
Vilniaus-Šalčininkų 42897
Naujosios Vilnios 42704
Gargždų 42470
Lazdynų 42340
Aleksoto-Vilijampolės 42275
Kaišiadorių-Elektrėnų 41219
Danės 41124
Mažos apygardos – rinkėjų skaičius
Kalniečių 28964
Ignalinos-Švenčionių 28982
Akmenės-Joniškio 29161
Centro 29202
Kelmės 29239
Prienų-Birštono 29890
Žaliakalnio 29911
Jurbarko 30164
Šakių 30401
Rokiškio 30689
