„Jeigu mes šitam krašte neturėtume drąsių, savo šalį ginti pasirengusių žmonių, tai, matyt, šiandien turėtume visiškai kitokį reljefą Lietuvos. Tada, kuomet Klaipėdos kraštas nusprendė nepasiduoti ir pasakyti, kad vis dėlto jie priklauso Lietuvai, jie yra Lietuvos dalis, su ta diena buvo atvertos pagrindinės durys mums, jūros durys į Europą. Tai davė didžiulį postūmį pačios Lietuvos vystymuisi. Tai davė didžiulį postūmį tarptautinėje politikoje ir ekonominėje erdvėj. Tai šiandien Klaipėdos kraštas tikrai turi kuo didžiuotis. Ir minint tokią įspūdingą datą, tikrai linkiu visiem klaipėdiečiam ir toliau neblėstančios drąsos, atkaklumo kovojant ir saugant savo žemę", - minėjime iškilmingai kalbėjo I.Ruginienė.
1923 m sausio 15 d. Klaipėdos krašto sukilimas ir po jo sekęs krašto prijungimas prie Lietuvos buvo viena iš reikšmingiausių Lietuvos karinių ir diplomatinių pergalių tarpukariu, leidžianti iki dabar džiaugtis jos vaisiais.
Klaipėda su savo neužšąlančiu uostu tapo vienu svarbiausių Lietuvos ekonominių ramsčių tiek 1923–1939 metais, tiek ir po 1990 metų.
2023 m. rugsėjį Skulptūrų parke buvo perlaidoti Jono Polovinsko-Budrio ir jo žmonos Reginos Kašubaitės-Budrienės palaikai.
J.Polovinskas-Budrys nuo 1921 metų spalio 21 dienos iki 1923 metų kovo buvo Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus kontržvalgų dalies viršininkas. Nuo 1922 rugpjūčio jis buvo pasiųstas į Klaipėdą ir tapo faktišku 1923 metų sausio veiksmų organizatoriumi, Ypatingo paskyrimo rinktinės vadu.
Po sėkmingo Klaipėdos krašto užėmimo J.Budrys uostamiestyje ėjo Aukštojo Lietuvos valstybės įgaliotinio pavaduotojo, vėliau ir įgaliotinio, o nuo 1924 spalio 27 dienos – Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigas.
Tolesnė jo karjera tęsėsi Vidaus reikalų ministerijoje, nuo 1928 metų jis dirbo diplomato darbą – iš pradžių Karaliaučiuje, o nuo 1936 metų iki mirties 1964-aisiais buvo Lietuvos generalinis konsulas Niujorke.
