Gydytoja anesteziologe dirbanti medikė (jos vardas ir pavardė redakcijai žinomi, tačiau pašnekovės prašymu jų neviešiname) savo istorija pasidalijo feisbuke. Jos teigimu, ta diena buvusi rami ir taiki, operacinėje, kai galima buvo pasidžiaugti, jog padaryta net kiek daugiau, nei priklausė.
„Ne pirma tokia“
„Neaptemdė dienos net susidūrimas su planine paciente iš rajono „Š“, kuri palatoje tik man pasisveikinus tėškė reikalavimą kalbėti rusiškai. Ne pirma tokia. Pasiūliau anglų ar lenkų kalbą, netiko, pakartojimas – „sakiau gi, kad kalbu TIK rusiškai“ – antrą kartą skambėjo jau grėsmingai, o visa kūno kalba bylojo apie gana tvirtą nuomonę.
Pasikartosiu – oi, ne pirma tokia. Bėda tik ta, kad jau ketvirti metai, kaip nekalbu rusų kalba, na tiesiog nebemoku jos, regresas įvyko manyje sulig karo Europoje pradžia. Taigi teko pacientei priminti, kad ji – valstybinėje ligoninėje ir turėtų turėti vertėją, jei nekomunikuoja valstybine kalba.
Vertėjo kažkaip netyčia nebuvo. Susikalbėti mudvi negalėjom, anamnezę rinkti (klausinėti pacientę) dar pamėginau trumpais lietuviškais sakiniais, atgal gavau tylą ir piktą šypseną. Nutarus nešvaistyti laiko paaiškinau pikčiurnai, kad arba ji ras vertėją, arba operacija bus be anestezijos – panaudojau paskutinį išmėgintą metodą, kai žiupsnelis išgąsčio staigiai įjungia gebėjimą suprasti lietuvių kalbą.
Ne pirma tokia. Pasiūliau anglų ar lenkų kalbą, netiko, pakartojimas – „sakiau gi, kad kalbu TIK rusiškai“ – antrą kartą skambėjo jau grėsmingai.
Nes pasikartosiu – net ne dešimta tokia pasitaikė. Nežinau, ar suveikė, bet likimas mano nervų pagailėjo ir operacijų eiga spontaniškai susidėliojo taip, kad aš turėjau pereiti dirbti į kitą operacinę, o pilietę iš rajono „Š“ bei dar kitą pacientą perėmė kolegė. Pamiršau ją sulig ta minute. Stengiuosi neteršti savo smegenų“, – tokia buvusi, gydytojos teigimu, istorija su labai aiškia pabaiga.
Tačiau, kaip netrukus paaiškėjo, tašką šioje istorijoje dėti dar buvę gerokai per anksti.
