Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 19d. 12:34

S.Paltanavičius: prisimenate žiemą, kai šalo iki 42,9 ℃?

Sniego senis
Fotolia nuotr. / Sniego senis

Lietuvoje žiema. Nemanau, kad mums ji jau nusibodo ir tapo per sunki. Iš esmės dar neregėjome jos siautulio, dar mūsų nebandė didieji šalčiai. Išeitų, žiemai priekaištų neturime.

O kas klausytųsi to mūsų burbėjimo? Jis juk niekam nesvarbus ir nereikalingas. Geriau susidraugaukime su žiema ir kartu su ja keliaukime į gamtą. O, kiek čia visko...

Dar noriu pakalbėti apie žiemos prigimtį. Ji pas mus užtrunka bent trejetą mėnesių. Žinoma, išlikę pačių įvairiausių duomenų apie trumpas ir ilgas, apie švelnias ir pašėlusiai šaltas pūguotas žiemas.

Taip, buvę tokių žiemų, kad net apie jas pasakoti baisu: štai 1956 m. vasario 1 d. Utenoje buvo fiksuotas absoliutus šalčio rekordas – 42,9 ℃. Dar 1940 m. sausio 17 d. Varėnoje fiksuotas 37,5 ℃ šaltis, o 1978 m. gruodžio 30 d. Rokiškyje – 34 ℃.

Taip, buvę tokių žiemų, kad net apie jas pasakoti baisu: štai 1956 m. vasario 1 d. Utenoje buvo fiksuotas absoliutus šalčio rekordas – 42,9 ℃.

Bet buvo ir šiltų žiemų. Antai 2008-ųjų sausio mėnesį buvo fiksuota 10 ℃ šiluma. Ir iš viso, po 2000 metų, pradėjus naują tūkstantmetį, visos žiemos yra labai šiltos... Lietuvoje orai ir meteorologiniai reiškiniai stebimi nuo XVIII amžiaus, taigi sukaupta informacija leidžia daryti įvairių apibendrinimų.

Kad nekiltų nereikalingų bandymų iš šio stebėjimų palikimo daryti išvadas, kurti šios žiemos prognozes, turime pasakyti – žiemos, kaip ir visų metų laikų, charakteris gali būti nenuspėjamas. Tačiau egzistuoja švelniųjų ir šaltųjų žiemų ciklai, jų padarinių pamiršti neįmanoma.

Galbūt, mes lengviau pamirštame šiltąsias, trumpas žiemas. O pačios šaltosios išliko atmintyje net ir neužrašytos. Štai 1942-ųjų, 1943-ųjų žiemos buvo nuožmios, sunaikinusios daugelį sodų: iššalo vaismedžiai, ypač vyšnios, kriaušės, jautriausių ir pačių produktyviausių veislių obelys.

Panašių, gal ne tokių nuožmių žiemų būta ir vėliau, viena – jau minėta 1978–1979 metų žiema. O dar po metų žiema truko be galo ilgai, Žuvinte pirmojo atlydžio sulaukta tik kovo 27-ąją. Primenu, kad į Žuvintą pavasaris visada ateina anksti, ko gero, net anksčiau nei į pamarį.

Kai kalbame apie žiemą, visada prisimename tokį mielą vaikystės vaizdelį – už lango raudonuojančias sniegenas. Ši situacija davė peno daugelio kartų dailininkams, kurie tapė, piešė atvirukus, iliustracijas.

Sniegenos, kaip ir žiema, niekur nedingo: ir dabar jos raudonuoja klevų ir uosių šakose, nes jų sėklos yra mėgstamas šių paukščių lesalas. Žinoma, jos mielai lankosi ir lesyklose.

Ne tiek jau daug mūsų paukščių. Beje, ne tik paukščių, bet ir kitų gyvūnų ir augalų turi žiemiškus vardus. O sniegena... Štai vasarą pas mus peri raudongalvė sniegena, kuri išskrenda anksti vasarą ir apie žiemą jokio supratimo neturi. Labai retai iš šiaurės atskrenda pušinė sniegena – taip pat tik žiemą.

O žiemą iš šiaurės tundrų atklysta sniegstartės – snieginės startos. Kitų augalų ir gyvūnų vardai, kaip žiemės, žieminiai uodukai, nors ir siejami su žiema, nieko konkretaus apie juos nesako. Visas aktyvusis jų gyvenimo ciklas vyksta šiltuoju metų laiku, nuo pavasario iki rudens.

Žiema tikrai neskirta aktyviam gyvenimui. Nors išimčių yra. Net ir tokiu oru palankioje aplinkoje jauniklius veda kai kurie graužikai.

Ir egliniai kryžiasnapiai peri tokiu metu ir tai šiai rūšiai nėra joks išskirtinis įvykis.

Tokiu oru tik zylėms ir giedoti. Suprantame, kad daug kas joms nepritaria, o labiausiai – žvejai. „Kokios čia giesmės, kokie juokai!“ – labai rimtai sako jie, nes žino, kad ledas ant ežerų laikysis gal dar mėnesį ar pusantro. Kada sulauksi tikrai storo ledo? Kada nuraminsi sielą?

Kalbėdami apie ledą, negalime neminėti dar vienos labai žiemiškos problemos – ant ledo liekančių paukščių, ypač gulbių. Tokio meto gamtininkai, gamtosaugininkai ir gyvūnų globėjai laukia su nerimu.

Taip, visada neramu, nes labai daug žmonių skambina ir praneša apie tariamai kilusį pavojų, prie ledo prišalusius paukščius. Taip gali nutikti, bet tokie atvejai be galo reti. O kiti pranešimai dažnai būna labai emocingi ir skambinama neįsitikinus, ar tokia pagalba reikalinga.

Gyvūnų gelbėtojams skaudu, kai, atvažiavus bent 100 kilometrų iki tariamai prišalusių paukščių, šiek lyg niekur nieko atsistoja ir nuskrenda. Prarasta daug laiko, degalų... Per tą laiką gal būtų buvę išgelbėtas ne vienas gyvūnas, kuriam tikrai reikėjo pagalbos. Todėl, prieš pranešdami apie gamtos nelaimes, visada įsitikinkite, kokia yra situacija. Visa tai – ir gamtos, ir žmonių labui.

Lrt.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min