Iš pradžių pabandysime panagrinėti tai, kaip atsirado parlamentinė valdymo sistema. Valstybės valdymo formą piliečiai pasirenka pagal savo skonį, vėliau valdymo forma, nors ir kiek pasenusi, remiasi tradicija, sakykim, šalyse, kur iki šiol egzistuoja karaliai, nors jų valdžia lieka labiau simbolinė nei lemiamoji. Vis dėlto dauguma Europos šalių yra respublikos, prezidentinės arba parlamentinės, kai kurios turi dvejus rūmus – aukštuosius ir žemuosius.
Valdžia pagal skonį
Parlamentarizmo šaknys siekia viduramžių Europą. Parlamentas iš pradžių atstovaudavo atskiriems visuomenės sluoksniams – pasaulietiniams feodalams ir miestiečiams (visų kitų gyventojų sluoksnių atstovavimas parlamentuose prasideda tik XVIII a. pabaigoje ir įsigali XIX a.). Pirmasis istorijoje parlamentas atsirado Anglijoje 1265 m., tad parlamentarizmo tradicija čia jau skaičiuoja aštuntąjį šimtmetį.
Stiprėjant kitiems gyventojų sluoksniams, karaliai buvo priversti tartis su jais mokesčių, karo paskelbimo ar taikos sudarymo ir kitais valdymo kausimais – taip atsirado vadinamieji žemieji parlamento rūmai.
Stiprėjant kitiems gyventojų sluoksniams, karaliai buvo priversti tartis su jais mokesčių, karo paskelbimo ar taikos sudarymo ir kitais valdymo kausimais – taip atsirado vadinamieji žemieji parlamento rūmai. Tačiau parlamento prasmė tuo metu buvo tokia, kad karalius, sugalvojęs ką nors nuveikti, su parlamento nariais, kitaip sakant, visuomenės atstovais, pasitardavo.
Beje, net lietuviškoje tautosakoje yra išlikusių užuominų apie šią Seimo funkciją: posakis „Seimą nešti“, „seimauti“ reiškė „tartis susirinkime, posėdžiaujant“. Gandrų susibūrimams prieš jiems išskrendant apibūdinti taip pat nuo seno buvo vartojama „seimų“ sąvoka: „Ilgakojai seimus neša – ruduo atėjo.“ Akivaizdu, kad šiuolaikinis mūsų folkloras tokių posakių nepagimdytų.
Piliečių balsas stiprėjo
Tačiau tik nuo tarimosi ir derinimo ilgainiui nukrypta ir Vakaruose. Parlamentų vaidmuo vis augo, kol galiausiai jie tapo svarbiausiomis politinėmis institucijomis. Kiekvienoje šalyje šis procesas vyko skirtingai.
Absoliuti dauguma parlamentų, egzistuojančių dabartiniame pasaulyje, yra vienų rūmų. Vienas ketvirtadalis šiuolaikinių parlamentų turi dvejus rūmus, kurie remiasi istorine tradicija. Vienų ar dvejų rūmų parlamentas egzistuoja šalyje, priklauso nuo dviejų dalykų. Visų pirma, kai kuriose šalyse dvejų rūmų parlamentas yra istorinė tradicija. Sakykim, Didžiojoje Britanijoje.
Vienų rūmų parlamentus daugiausia turi unitarinės valstybės, o federacinėse valstybėse veikia dvejų rūmų parlamentai (JAV, Vokietijoje, Indijoje). Po Antrojo pasaulinio karo daugybė šalių panaikino aukštuosius parlamento rūmus kaip atgyvenusius ir neatitinkančius demokratinės pasaulio raidos. 1950 m. tai padarė Naujoji Zelandija, 1954 m. – Danija, 1971 m. – Švedija. Vienų rūmų parlamentai dažniausiai renkami tiesiogiai, paprastai pagal sudėtingas rinkimų sistemas.
Lietuvoje parlamentarizmo užuomazgos atsirado XIV a., ir iš esmės iki pokario Lietuvos kunigaikščiams patarinėjo ir tarpusavyje tarėsi tik kilmingųjų sluoksnis. Tačiau įdomu, kad vienu metu galiojo nuostata, kad Seimas turi ne balsuoti (kai mažesnei daliai valia primetama), o susitarti dėl visiems priimtino sprendimo, kaip dabar pasakytume, konsensuso. Arba tekdavo išsiskirstyti nepriėmus sprendimo.
Valdo septyni
Tačiau yra ir dar įdomesnių valdymo formų. Šveicarijoje valstybės vadovas yra septynių narių taryba – Bundesratas, San Marine valstybės vadovo pareigas užima du asmenys. Kai kuriose valstybėse parlamentas ir prezidentas nevadina didelio vaidmens, o pirmuoju smuiku griežia ir asmeninę atsakomybę prisiima vyriausybės vadovas, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje. Žodžiu, kiekviena šalis yra sukūrusi savitą valdymo modelį, ir nė vienas iš jų nėra savaime geras ar blogas – svarbiau tų valdymo formų turinys, t. y. kokie žmonės užima postus, kokių veiksmų imasi.
Nors daugelis Lietuvos piliečių norėtų, kad juos vestų tvirta, teisinga, tarsi tėviška ranka, nepriklausomybės priešaušryje mes tapome parlamentinė respublika.
Nors daugelis Lietuvos piliečių norėtų, kad juos vestų tvirta, teisinga, tarsi tėviška ranka, nepriklausomybės priešaušryje mes tapome parlamentinė respublika. Tai tokia valdymo forma, kai vykdomoji valdžia kyla iš demokratiškai išrinkto įstatymų leidžiamojo organo, kuriam ji yra atskaitinga. Tuo ji skiriasi nuo prezidentinės respublikos, kur įstatymų vykdomosios valdžios atstovai ir įstatymų leidžiamoji valdžia yra renkami nepriklausomai vieni nuo kitų. Vykdomosios valdžios vadovą, ministrą pirmininką, paprastai parenka valstybės vadovas.
Valstybės vadovas ministru pirmininku privalo išrinkti tokį asmenį, kurį išrinktų parlamento dauguma. Todėl paprastai ministras pirmininkas yra parlamento daugumą turinčios partijos lyderis. Parlamentinėse sistemose ministras pirmininkas drauge su kabinetu yra vadinami vyriausybe.
Valstybė su galva
Prezidentinėje respublikoje yra aiškiai išreikštas valdžios padalijimas. Prezidentas yra vyriausybės vadovas. Jis pats formuoja vyriausybę. Ši atskaitinga prezidentui. Pastarasis renkamas tiesioginiuose rinkimuose, o ne parlamente, kaip turėtų būti grynoje parlamentinėje respublikoje – taip yra Latvijoje, Lenkijoje. Todėl kai kurie istorikai sako, kad yra ir pusiau prezidentinių respublikų, kurioms galėtume priklausyti ir mes.
Tačiau valdžia Lietuvoje per daug persipynusi, išsklaidyta, kad viena kitą kontroliuotų, todėl visiškai neaišku, kas už ką atsakingas. Ne ta prasme, kad vienas asmuo dėl visko kaltas – tiesiog jis prisiima atsakomybę už padėtį ir palenkęs galvą nueina. To kaip tik Lietuvoje trūksta, nes juk visas Seimas neišsiskirstys...
