Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Savanorystė atvėrė kelią į svajonių darbą: Ligita džiaugiasi būdama socialine darbuotoja

Ligita Činčikaitė-Šuchovcovienė
Asmeninios arch. nuotr. / Ligita Činčikaitė-Šuchovcovienė
Šaltinis: Projekto partnerio remiamas turinys
Turinio kontrolė – redakcijos rankose, projekto partneris tik inicijuoja ar palaiko temos viešinimą
0
A A

24 metų Ligita Činčikaitė-Šuchovcovienė jaunystėje labai konkrečių profesinių svajonių neturėjo. Vyresnėse klasėse apie ateities kelius pradėjo galvoti greičiau atmetimo būdu – žinojo, kas tikrai jai netinka ir nepatinka. Tik vėliau po truputį gimė simpatija socialinei krypčiai, kurią mergina ir pasirinko studijuoti. To iki šiol Ligita nesigaili, tačiau kelias iki socialinės darbuotojos profesijos nebuvo labai paprastas, darbą mergina surado per savanorystę.

Planus atidėjo sūnelis

L.Činčikaitė-Šuchovcovienė dabar itin džiaugiasi būdama mama, žmona ir socialine darbuotoja, nors profesinė svajonė išsipildė ne taip paprastai, kaip norėtųsi.

Jauna moteris pasakoja, kad susidomėjimas socialiniu darbu atsirado toli gražu ne iš karto, vaikystėje apie tai tikrai nesvajojo. „Būdama maža iš tiesų apie jokią profesiją konkrečiai nesvajojau. Kai buvau kiek vyresnė, buvo daug pasvarstymų ir apie mokytojos, ir apie žurnalistės specialybę, tačiau konkrečiai nusprendusi ilgai nebuvau“, – pasakojo Ligita.

Būdama vyresnėse klasėse, kai jau galvojama apie studijų kryptį, mergina iš pradžių kelia rinkosi atmetimo būdu, spręsdama, kurios profesijos jai tikrai netinka. Tarp svarstomų galimybių buvo ir socialinio darbo kryptis, kuri merginai pradėjo vis labiau patikti, mat Ligitai visada patiko bendrauti su žmonėmis, jai būdavo įdomios žmonių gyvenimo istorijos.

Pasirinkau studijuoti socialinį darbą. Be abejo, man buvo svarbu ir miestas, kuriame studijuosiu. Labai nenorėjau gyventi didmiestyje.

„Pasirinkau studijuoti socialinį darbą. Be abejo, man buvo svarbu ir miestas, kuriame studijuosiu. Labai nenorėjau gyventi didmiestyje. Man nepatinka autobusai, troleibusai, kamščiai ir didelės minios žmonių. Taigi nė kiek nesuklydau pasirinkusi Uteną“, – tikino pašnekovė.

Mokslus Ligita baigė sėkmingai, tačiau darbo planus kuriam laikui teko atidėti. Studijuodama paskutiniame kurse mergina ištekėjo ir pastojo, todėl vos baigusi studijas pasinėrė į motinystę. Laikas bėgo, vaikelis paaugo ir Ligita pradėjo galvoti apie darbą. Tačiau lengva toli gražu nebuvo. Ligita su šeima nusprendė į Utena negrįžti, taigi liko gimtajame krašte Švenčionyse, o mažame miestelyje darbo pasiūlymų nėra labai daug.

Vis dėlto, svarbiausia, kaip sako pati Ligita, yra darbo patirtis, kurios tuo metu pašnekovė beveik neturėjo. „Kolegijoje, kur mokiausi, dirbau, tačiau tiktai praktikų metu. Mokomąją profesinės veiklos praktiką atlikau Utenos apskrities vyriausiajame policijos komisariate, o baigiamąją Švenčionių socialinių paslaugų centre“, – kiek buvo susidūrusi su darbu pagal savo specialybę, pasakojo mergina, tačiau to, aišku, buvo mažai.

Savanorystė padėjo surasti darbą

Ligita tikina ir pati puikiai supratusi, kad pagrindinė darbo rinkos taisyklė – darbo patirtis, kurios jai žūtbūt reikėjo įgyti. Vienu iš būdų, kaip galėtų patobulinti savo įgūdžius, mergina įsivaizdavo savanorystę. Beje, apie tai, kad norėtų prisijungti prie neatlygintinos veiklos, ją išbandyti, mergina galvojo ir studijų metais.

Ligita tikina ir pati puikiai supratusi, kad pagrindinė darbo rinkos taisyklė – darbo patirtis, kurios jai žūtbūt reikėjo įgyti.

Taigi tiesiog natūraliai atėjo laikas imti ir pamėginti. Kaip tik tuo metu socialiniame tinkle „Facebook“ Ligita pamatė informaciją apie projektą „Atrask save“. Ilgai nelaukusi mergina susisiekė su JGI koordinatore Ramune Jakubėniene, jos susitiko ir viską aptarė.

Ligitai buvo pasiūlyta daug savanorystės krypčių. Iš pradžių pasirinkti nebuvo lengva, merginai buvo svarbus savęs pažinimas, savianalizė. Ir vis dėlto, gerai pasvėrusi nusprendė likti ištikima savo pasirinktai socialinės darbuotojos profesijai.

„Supratau, kad noriu savanoriauti Švenčionių socialinių paslaugų centro vaikų dienos centre, kuriame galėčiau ne tik bendrauti su vaikais, bet ir įgyti tam tikrų kompetencijų bei patirties“, – teigė Ligita.

Po to mergina su mentore Tatjana Kuznecova nuvyko susipažinti su būsima savanorystės vieta, kur Ligitos laukė netikėta staigmena. „Organizacijos prisistatymo metu vadovė sužinojo apie mano turimą išsilavinimą, o aš išgirdau, kad kaip tik šiuo metu šioje įstaigoje ieškomas socialinis darbuotojas“, – malonų sutapimą prisiminė Ligita. Švenčionių socialinių paslaugų centro vaikų dienos centras Ligitai pateikė darbo pasiūlymą, kurį jauna moteris ilgai nesvarsčiusi priėmė.

Ligita neabejoja, kad su jos ir savanoriškos veiklos keliai tikrai neišsiskirs, o tuo pat metu siekia įgyti ir kuo daugiau patirties naujame darbe. Savo pasirinkimu besidžiaugianti ir juo neabejojanti mergina atskleidė ir tolimesnius planus – nori įgyti magistro laipsnį pagal savo specialybę ir toliau dirbti mėgstama darbą.

Projekto „Atrask save“ tikslas – mažinti 15 iki 29 m. nedirbančių ir nesimokančių jaunuolių skaičių Lietuvoje. Lietuvos darbo biržos ir Jaunimo reikalų departamento vykdomas projektas finansuojamas Europos socialinio fondo ir Jaunimo užimtumo iniciatyvos lėšomis. Daugiau informacijos apie projektą čia.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min