Skolindamiesi tikėjosi išvengti kredito procentų
Kaip pasakojo pati moteris, į teismą juos padavė privatus asmuo, iš kurio jie buvo pasiskolinę 15 tūkst. litų, kad grąžintų greituosius kreditus, kai pamatė, kokios jų palūkanos. Kaip saugumo garantą, kad atiduos skolą, jie užstatė namą.
„Tuo metu dar mano mama buvo gyva, mums reikėjo pinigų mamos ligos atveju, pragyvenimui. Paėmėme kreditų, bet baisūs procentai. Skolinomės, nes manėme, kad viskas bus gerai, bet sūnus liko be darbo, neturėjome pajamų, taip ir likome su skolomis. Galiausiai teismas atidavė mūsų namą tam žmogui. Turto vertintojai vertino mūsų namą, bet mes net nežinome, kiek jis įvertintas. Jau yra teismo nutartis dėl mūsų iškeldinimo. Esame svetimi savuose namuose.
Sūnus dabar dirba miške, bet jis neformintas, gauna pinigus į rankas, kaip ir daugelis čia pas mus taip.
Sūnus dabar dirba miške, bet jis neformintas, gauna pinigus į rankas, kaip ir daugelis čia pas mus taip. Oficialių darbų nėra, o gyventi už kažką reikia, todėl kiti taip ir naudojasi žmonėmis. Vienu metu net neturėjome už ką valgyti nusipirkti. Mums sakė, kad yra kažkoks socialinis būstas, bet mes net nematėme jo. Savo transporto neturime, nėra, kaip nuvykti, o seniūnas kaimynystėje gyvena, bet neužvažiuoja ir nepasako: važiuojam, pažiūrėsime, ar jums gerai ten bus gyventi. Taigi net nežinau, kur mus iškeldins, ar ten bus įmanoma gyventi. Bet kuriuo atveju sūnus automatiškai liks be darbo. Dabar į darbą jis keliasi penktą, o iš ten turės keltis antrą valandą nakties ir visą dieną sunkiai dirbti. Tai juk neįmanoma“, – guodėsi Janina.
Pasak jos, jiems siūloma įsikelti į gretimame kaime esančius sovietmečiu statytus avarinius namus. Kita vertus, kaip aiškino Janinai tarnautojai ir specialistai, jeigu šeima įneštų pusę susidariusiso skolos - apie 3,5 tūkst. eurų, namus išsiaugotų, tačiau tokių pinigų nėra.
Gali būti suteiktas butas apleistuose kolūkio laikų daugiabučiuose
Antalieptės seniūnas Arvidas Saulius paaiškino, kad socialinio būsto šeima pagal galiojančią tvarką negali gauti, nes nėra parašiusi tokio prašymo.
„Norint ką nors duoti, reikia, kad žmogus prašytų. Šeima nestovi eilėje socialiniam būstui gauti, o eilėje būsto laukia per šimtą žmonių. Tačiau iš tiesų galėtume suteikti jiems plotą. Yra nuo kolūkių laikų likę aštuonbučiai namai. Aišku, pasidažyti, tapetuoti reikėtų, bet gyventi ten galima iš karto. Tiesa, nėra vandentiekio, bet yra šulinys. Elektra šiuo metu atjungta, bet prijungtume. Kita vertus, jie jau trejus metus be elektros gyvena, už skolas atjungta. Kadangi niekas į tokį butą iš kito kaimo ar miestelio nenori eiti, mes galėtume jiems ir be jokios eilės suteikti šį butą“, – tikino pašnekovas.
Paklaustas, kodėl, jo manymu, nutiko tokia skaudi istorija, seniūnas svarstė, kad tai gali būti susiję su įgūdžių stoka leisti pinigus. Žmonės negirtauja, taigi pinigų nepragėrė, nepirko jokių prabangių daiktų ar automobilių, todėl net nelabai aišku, kur tie pinigai pradingo. Pasak jo, seniūnijoje daugybė žmonių, kurie gyvena su mažomis pajamomis – nuo pašalpos iki pašalpos, tačiau jie neįklimpę į kreditus.
„Jie paėmė kreditus, o tuomet kamuolys tiek užsisuko, kad jie užstatė namą privačiam asmeniui. Esmė ta, kad laikas eina, atėjo paskutinės dienos, kai jiems reikia išsikelti, nors jie turėjo daugiau negu metus po teismo sprendimo, kai namas buvo perleistas kreditoriui. Paskutinis teismo sprendimas dėl iškeldinimo – jau trečias, kadangi ankstesnių sprendimų jie nevykdė. Per tą laiką jau prikapsėjo už paslaugas antstoliams, priverstinis iškeldinimas vėlgi bus įkainotas. Taigi susidaro kaip užburtas ratas. Tačiau suprantu, kaip yra baisu išeiti iš savo tėvų namų. Tai labai liūdnas atvejis.
Prieš 4-5 metus visiems Seimo nariams, kurie pas mus tik atvažiuodavo, sakydavau: žiūrėkite, kas vyksta. Būna, sėdi žmonės, geria. Pritrūkę alkoholio išsitraukia telefoną ir po 10 minučių jau vėl turi pinigų jam įsigyti. Dabar greitųjų kreditų pasiėmimo tvarka gerokai sugriežtinta, bet vis tiek dar lengva juos pasiimti. Kita šių kreditų pusė, kad žmonės neina dirbti. Mes galime jiems pasiūlyti viešųjų darbų, kitokio darbo, bet jie visi turi paskolų, kurios nubraukiamos nuo atlyginimo. Dingsta bet kokia motyvacija dirbti – geriau pašalpą gauti, nes nuo pašalpos antstoliai skolos neatskaičiuoja“, – aiškino A.Saulius.
Provincijoje auga trečia karta, gyvensianti iš skolų ir pašalpų
Ir ši problema, deja, niekur nedings, kadangi žmonės nededa jokių pastangų, kad sumažintų skolas, išsikapstytų, jie nebemato prošvaistės.
„Galima kurti planus juos šviesti, kviesti į paskaitas, bet per prievartą juk neatvesdinsi. Mūsų krašte kūrėsi anoniminių alkoholikų klubas. Nė vieno iš savo miestelio neįkalbinome nuvykti bent pasiklausyti, ką pasakoja tie, kurie jau viską praėję. Visgi gal per lengvai pas mus dalinamos pašalpos, nes jau vos ne trečia karta auga su tomis skolomis ir pašalpomis. Vaikas dar stalo nepraaugęs, o jau sako: „Kai užaugsiu, būsiu bedal(r)bis“. O kai žmogus 15 metų nedirbo, nežinau, kaip jį vėl priversti dirbti.
Dėl darbo galimybių dvi tokios priešingos pozicijos – vieni sako, kad darbo nėra, kiti – kad nėra darbuotojų. Aišku, niekas nemoka stebuklingų atlyginimų, todėl ir gaunasi, kad geriau pašalpą gauti. Beje, tos moters sūnus net neregistruotas Darbo biržoje, o tai reiškia, kad jis socialiai nedraustas ir jei susirgs, vėl visi bus kalti, kad nemokamai negydo. Tegu jis dirba nelegaliai – iš dviejų blogybių pasirinkime mažesnę, bet registracija Darbo biržoje suteikia socialines garantijas. Tereikėtų kartą per mėnesį joje pasirodyti“, – tikino pašnekovas.
Varžytynės buvo nesėkmingos – namas niekam nereikalingas
Įvykį administruojantis antstolis Leonas Jankauskas pasakojo, kad iš pradžių namui buvo paskelbtos varžytynės. Kreditorius jo nenorėjo pirkti, tačiau net po kelių viešų varžytinių pirkėjas neatsirado. Tuomet pagal nustatytą tvarką namas, prieš tai įvertintas vertintojų, tiesiog buvo perduotas kreditoriui. Pasak antstolio, jo vertė adekvati skolai, nors iš tiesų tas namas kreditoriui nereikalingas. Jis norėtų atgauti pinigus.
„Istorija tokia. Jie atvažiavo pas šį žmogų, jau senyvo amžiaus, su kažkokiu jo pažįstamu, kuris patikino, kad skola bus atiduota per tam tikrą laiką. Kiek supratau, anksčiau jie gyveno iš močiutės pensijos. Vėliau sūnus sugalvojo pasiskolinti pinigų ir pradėti kažkokį verslą. Tačiau ne kiekvienas gali būti verslininkas. Jam nepasisekė ir jie liko su skolomis. Tai buvo prieš 4-5 metus. Žmogus tikrai labai kantrus, bet kiek gi jis gali laukti? Kreipėsi į teismą.
Dabar jaunuolis esą dirba, bet jokios oficialios darbo sutarties nėra, taigi iš jo ir nieko išieškoti neįmanoma. Tuomet belieka įkeistas turtas. Beje, kai skolinamasi, nebūtinai visais atvejais įkeičiamas būstas – čia kaip sutariama. Dabar šeima prašo leisti jiems pagyventi dar du mėnesius, bet kiek gi galima ir kas pasikeis? Aukso puodą retai kada žmonės laimi. Nekokia tai situacija, nemaloni, bet mes privalome vykdyti teismo nutartį“, – svarstė pašnekovas.
