Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 07 03, 07:58

Seimas buvo įsipykęs taip, kad išsivaikščiojo: nesutarimai dėl prezidento rankos tvirtumo, KGB šmėklos ir dešiniųjų pralaimėjimas

Pirmasis atkurtos valstybės parlamentas – Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas (AT-AS) – neišdirbo penkerių metų kadencijos. Tąsyk, panašiai, kaip ir buvo nutikę dabar, dalis deputatų – tiesa, priklausiusių daugumai, paliko opozicijos atstovus, daugiausia buvusius komunistus, parlamento salėje dirbti vienus. To priežasčių, kaip mena amžininkai, – ne viena: nuo susikirtimų dėl prezidento galių iki pradėjusių sklisti gandų apie parlamentarus-buvusius sovietinio saugumo talkininkus.
Plenarinių posėdžių salėje deputatai (iš kairės) Vytautas Landsbergis, Algirdas Mykolas Brazauskas, Česlovas Stankevičius Tik prenumeratoriams
Plenarinių posėdžių salėje deputatai (iš kairės) Vytautas Landsbergis, Algirdas Mykolas Brazauskas, Česlovas Stankevičius / Seimo archyvo/ Algirdo Sabaliausko, Pauliaus Lileikio, Jono Juknevičiaus nuotr.

Galiausiai tai privedė prie pirmalaikių rinkimų. Buvęs valdančiųjų atstovas Eugenijus Gentvilas mano, kad negebėjimas tąsyk susitarti Lietuvai kainavo pokomunistinių jėgų atvedimą į Seimą. Opozicijai atstovavęs Česlovas Juršėnas teigė, kad žmonėms buvo įkyrėjęs dešiniųjų esą keltas erzelis.

Dabartinis opozicijos demaršas, trukęs bemaž dvi savaites, kai kurių 1992 metų politinių įvykių liudininkų vertinimu, menkas pasikibirkščiavimas, lyginant su tuo, kas buvo paskutiniais AT-AS darbo mėnesiais, kai daugumos atstovai dirbo atskirai nuo opozicijos.

Aukščiausiosios Tarybos seniūno E.Gentvilo ir Aukščiausiosios Tarybos seniūno pavaduotojo Č.Juršėno teigimu, situacija tada buvo itin dramatiška, mat spręsta, kaip atrodys Lietuva, – kokia bus Konstitucija, kokias galias turės prezidentas, kurio institucijos tuo metu šalyje dar nebuvo.

E.Gentvilo teigimu, prie AT-AS skilimo atvedė peripetijos dėl dviejų referendumų – dėl sovietų kariuomenės išvedimo ir prezidento institucijos atstatymo. Tiesa, esą būta ir kitų fone buvusių dalykų.

Č.Juršėnas sakė, kad jau 1991 metų antroje pusėje reikalai Lietuvoje pradėjo gerokai blogėti.

Vienas tai lėmusių dalykų – esą nevykusios reformos, kurias stūmė dešinioji Aukščiausiosios Tarybos pusė.

V.Landsbergio „įteisinta“ parlamentinė rezistencija

Aukščiausiosios Tarybos seniūno pavaduotojas Č.Juršėnas prisiminė, kad priežastys, kodėl 1992 metais tuomečiai valdantieji paliko dirbti opoziciją vieną, yra kelios: politinė ir bendresnė.

Anot jo, jau 1991 metų antroje pusėje reikalai Lietuvoje pradėjo gerokai blogėti.

Vienas tai lėmusių dalykų, ilgamečio politiko teigimu, – nevykusios reformos, kurias stūmė dešinioji Aukščiausiosios Tarybos pusė.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Česlovas Juršėnas
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Česlovas Juršėnas

„Kitas bazinis momentas – keičiantis Lietuvai ir Lietuvos žmonių nuomonei, ėmė keistis situacija ir pačioje Aukščiausioje Taryboje.

Esminis dalykas buvo tas, kad dalis dešiniųjų, visų pirma – Tautos pažangos frakcija, atskilo nuo dešiniųjų branduolio ir taip iš kairiųjų, centristinių jėgų, dar kai kurių kitų frakcijų ar jų dalių susidarė vadinamoji nauja dauguma. Ir jau konfliktas arba nesutarimai vyko tarp šitų dviejų pusių“, – pasakojo jis.

Č.Juršėnas sakė, kad ginčas buvo dėl to, kokia Lietuva turi būti – kokia valdžios sistema bus įtvirtinta: prezidentinė respublika, dėl ko rengtas ir referendumas, ar parlamentinė respublika.

Minimu laikotarpiu deputato Kęstučio Lapinsko, vėliau tapusio Konstitucinio Teismo pirmininku, vadovautos komisijos jau buvo beveik paruoštas Konstitucijos projektas, kuriame buvo numatyta, kad Lietuva bus parlamentinė respublika.

Pasak kairiojo politiko, tam dešinieji priešinosi.

„Jie visas jėgas skyrė jau paskelbtam referendumui dėl stipraus prezidento be nuolatinės Konstitucijos. O mes, atvirkščiai, palaikėme K.Lapinsko parengtą Konstitucijos projektą ir priešinomės referendumui. Mes jo negalėjome sustabdyti, bet mes važinėjome, agitavome, kad žmonės arba nedalyvautų, arba, jeigu dalyvaus, balsuotų prieš.

Kadangi buvo pastangos tą K.Lapinsko Konstituciją stumti, tai buvo ir kontrpastangos šitų dalykų neleisti. Per šitą stumdymąsi, kuris prasidėjo, sakyčiau, jau balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje, Aukščiausioji Taryba nelabai ką priiminėjo. Tai yra tik vieną kitą įstatymą, vieną kitą nutarimą“, – teigė jis.

Seimo archyvo/ Algirdo Sabaliausko, Pauliaus Lileikio, Jono Juknevičiaus nuotr./Priėmus Kovo 11-osios Aktą, AT vadovybė: K.Motieka, B.Kuzmickas, V. Landsbergis, Č.Stankevičius, A.Sakalas
Seimo archyvo/ Algirdo Sabaliausko, Pauliaus Lileikio, Jono Juknevičiaus nuotr./Priėmus Kovo 11-osios Aktą, AT vadovybė: K.Motieka, B.Kuzmickas, V. Landsbergis, Č.Stankevičius, A.Sakalas

Situacija buvo tokia įtempta, kad, pavyzdžiui, 1992 metų gegužės mėnesį Aukščiausiosios Tarybos posėdžiai vyko tik keliskart – 7, 12 ir 26 dienomis.

Dalies deputatų balsavimas kojomis, kaip prisiminė Č.Juršėnas, vyko kažkur nuo gegužės pradžios.

Po neįvykusio referendumo dėl prezidento institucijos atstatymo Aukščiausiajai Tarybai susirinkus į eilinį plenarinį posėdį, dešinieji politikai, pirmiausia – Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, socialdemokrato teigimu, pratrūko.

„Nes būtent tą dieną buvo pasakyta apie tą vadinamąjį šliaužiantį perversmą, kuris apima Lietuvą. Ir, maža to, buvo pasakyta, kad, cituoju pasiėmęs stenogramas, „arba sustabdome šliaužiantį perversmą ir einame garbingai į Seimo rinkimus, arba tęskite perversmą be manęs“. Čia, galima sakyti, paties aukščiausio pareigūno asmeniu buvo įteisinta parlamentinė rezistencija, kuri faktiškai tęsėsi porą savaičių“, – aiškino Č.Juršėnas.

Arba sustabdome šliaužiantį perversmą ir einame garbingai į Seimo rinkimus, arba tęskite perversmą be manęs.

Trys motyvai

Dabar buvusi situacija, kai opozicija beveik dvi savaites atsisakė dirbti su valdančiaisiais, E.Gentvilo teigimu, labai skyrėsi nuo buvusios 1992 metais.

Tada, kaip prisiminė politikas, į parlamentinę rezistenciją išėjo valdantieji, kurie pradėjo traktuoti, kad tuometė opozicija, Komunistų partija, perėminėjo daug įtakos.

„Nes, matyt, Sąjūdžio dauguma nebebuvo tokia stabili. Juk Sąjūdžio buvo išrinkta 93, atrodo, parlamentarai. O paskui jau pradėjo susilyginti tos jėgos.

Pirmiausiai dėl dalies Sąjūdžio pasivadinimo Tautos pažangos partija, judėjimu. Ten – Kauno radikalai, vadinkime. Jie pradėjo dažnu atveju balsuoti su opozicija“, – pažymėjo jis.

Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Eugenijus Gentvilas
Pauliaus Peleckio / BNS nuotr./Eugenijus Gentvilas

Apžvelgdamas priežastis, kodėl 1992 metais valdantieji pasirinko kelią, galiausiai atvedusį prie pirmalaikių Seimo rinkimų, E.Gentvilas įvardijo tris motyvus.

Pirmasis, anot jo, buvo gana racionalus teisinis-politinis. Jau buvo paruoštas naujos Konstitucijos projektas.

Anot Nepriklausomybės Akto signataro, AT-AS veikė pagal laikinąjį pagrindinį įstatymą.

„Štai tada sudarius parlamente Konstitucijos projekto rengimo darbo grupę, projektas parengtas. Tam parlamentui tęsti veiklą pagal jau naują Konstituciją, kuri bus priimta, – teoriškai galima. Tačiau gal pagal naują Konstituciją galėtų būti renkamas ir naujasis Seimas.

Juk čia buvo tokia logika, kad skelbiame referendumą dėl Konstitucijos ir tuo pačiu Seimo rinkimus, kad jau pagal naują Konstituciją dirba naujas Seimas“, – pasakojo jis.

Antrasis argumentas, kaip minėjo E.Gentvilas, buvo politinis ir pasirodė esąs klaidingas.

Jis prisiminė, kad Sąjūdžio vadai, prie kurių jis savęs nepriskiria, nors buvo AT-AS seniūnas ir vedė posėdžius parlamentinės rezistencijos laikotarpiu, galvojo, jog, sumažėjus Sąjūdžio pajėgoms, yra gera galimybė vėl atkurti naują daugumą.

P.Lileikio (Lietuvos centrinio valstybės archyvo) nuotr./1990-ųjų kovo 11-ąją prie Aukščiausiosios Tarybos budėję žmonės laukė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo.
P.Lileikio (Lietuvos centrinio valstybės archyvo) nuotr./1990-ųjų kovo 11-ąją prie Aukščiausiosios Tarybos budėję žmonės laukė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo.

Tikėtasi, kad pagal naują Konstituciją pradėjęs dirbti naujai išrinktas Seimas bus dominuojamas dešiniųjų jėgų.

„Tikrai būdavo daug klaidingų signalų, kad čia visi palaiko, Sąjūdis ant bangos, nekreipkime dėmesio ir taip toliau. Dėl klaidų, kurios buvo padarytos, o jos, matyt, buvo padarytos – įskaitant komunikacijos: „Ai, čia smulkmena, rinkėjai mus palaikys.“ Čia buvo panaši situacija, kaip Rusijos invazija į Ukrainą, – apsiskaičiavimas.

Pasirodo, nieko panašaus. Tauta norėjo kitų, o konkrečiai – senųjų jėgų ir pasirinko Komunistų partiją per naujus Seimo rinkimus, kuri persivadino į Lietuvos demokratinę darbo partiją. Politine prasme buvo apsiskaičiuota“, – komentavo jis.

Trečias dalykas, ką E.Gentvilas yra girdėjęs, gali būti susijęs su kai kurių to meto AT-AS deputatų galimais ryšiais su KGB.

Politikas prisiminė, kad tuo laikotarpiu buvo prasidėjusios KGB bendradarbių, kurie tapo parlamentarais, paieškos.

„Prasidėjo viskas nuo Kazimieros Prunskienės, kaip buvusios premjerės, kuri vis tiek oponavo atsiradusiai Gedimino Vagnoriaus Vyriausybei. Ji tapo savotiška tokia opozicioniere. Tada ji buvo pradėta analizuoti. Na, ir paaiškėjo, kad, taip, iš tiesų turėjo tų ryšių – kaip ji pati prisipažino, teko prisilytėti ir kgbistinis slapyvardis „Šatrija“ (taip pat kiti) prikibo jai ilgiems metams.

Tada V.Landsbergio tokia dvasinė dešinioji ranka Juozas Čepaitis buvo. Tai jis irgi demaskuotas – nedrįstu sakyti, pagrįstai ar nepagrįstai, bet tada jau išvadintas „agentu Juozu“, visur išrašyta ir taip toliau. Štai, atsirado žmonių – jie patys man sakė: „Reikia čia greičiau baigti tą kadenciją, kol čia visų neišlesiojo“, – prisiminė liberalas.

„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Kazimiera Prunskienė kalbasi su Vytautu Landsbergiu
„Scanpix“/„RIA Novosti“ nuotr./Kazimiera Prunskienė kalbasi su Vytautu Landsbergiu

– Nežinau, kiek tas motyvas kam nors buvo lemiamas, bet pavieniams žmonėms, kurių biografijoje galėjo būti tokių šešėlių, tas tikrai buvo kaip argumentas ir motyvas: baigiame, atlikome darbą, jau pradėjo mus vadinti signatarais, garbingai pabaikime ir palikime pozicijas. Beje, tie žmonės, kurie taip ir šnekėjo, paskui nebekandidatavo, nebedalyvavo parlamento rinkimuose. Taigi aš tikrai neatmetu galimybės, kad kai kuriems tai buvo motyvas skelbti pirmalaikius rinkimus.“

E.Gentvilas pasakojo priklausęs tiems AT-AS nariams, kurie norėjo dirbti.

Tačiau jeigu bendro darbo galimybių nebeliko, posėdžiauta skirtingose Seimo rūmų salėse, jis irgi suprato, kad nemato prasmės bandyti kankintis, ir balsavo už pirmalaikius rinkimus.

„Nes būnant parlamentinėje rezistencijoje bandyti ką nors kurti, sukurti, atleiskite, aš manau, kad tai tikrai nerezultatyvu. Taip ir nuėjome į pirmalaikius rinkimus. Parlamentinė rezistencija atvedė prie to“, – konstatavo politikas.

Būnant parlamentinėje rezistencijoje bandyti ką nors kurti, sukurti, atleiskite, aš manau, kad tai tikrai nerezultatyvu.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min