Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vilija Aleknaitė-Abramikienė: Dievo išvarymas turi konkretų tikslą – įteisinti eutanaziją

Lietuvos delegacijos ESBO PA vadovė Vilija Aleknaitė-Abramikienė
Redo Vilimo/BFL nuotr. / Lietuvos delegacijos ESBO PA vadovė Vilija Aleknaitė-Abramikienė
Šaltinis: 15min
0
A A

Didelį triukšmą dėl italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ Seime sukėlę politikai nenuėjo jo pažiūrėti. Kūrinį matę žmonės negailėjo pagyrų, tačiau tai tautos išrinktųjų nuomonės nepakeitė. Konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė netgi pradėjo tikėti, kad po tokiu menu slypi eutanazijos šalininkų kėslai.

Šeštadienį po R.Castellucci spektaklio kalbinti žiūrovai aiškino, kad kūrinys jiems patiko ir suteikė peno pamąstymams.

„Nieko tokio, kas piktintų ar būtų neapmąstyta. Svarbu, kad tas paveikslas ten motyvuotai yra, ne tai svarbiausia, mėtoma ar ne. Mes ne tiek visko primėtome į Jėzaus paveikslą. Reikia žiūrėti visiems ir mokytis“, – „Lietuvos ryto“ televizijai po spektaklio kalbėjo kunigas Julius Sasnauskas. Jis pridūrė, kad rekomenduotų šį kūrinį pasižiūrėti ir kitiems.

Rezoliuciją, kuria kviečiama boikotuoti spektaklį parengusi parlamentarė, Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narė V.Aleknaitė-Abramikienė 15min.lt sakė nėjusi jo pasižiūrėti.

„Manau, kad teatras  turi duoti gražių įspūdžių, kelti sielą. Aš niekada neinu į spektaklius, kur iš anksto žinau, kad bus keiksmažodžiai sakomi, tiesiog man to netrūksta“, – kalbėjo V.Aleknaitė-Abramikienė.

Manau, kad teatras  turi duoti gražių įspūdžių, kelti sielą. Aš niekada neinu į spektaklius, kur iš anksto žinau, kad bus keiksmažodžiai sakomi, tiesiog man to netrūksta. Kalbėjo V.Aleknaitė-Abramikienė.

Anot jos, J.Sasnausko išsakyta nuomonė rodo, kad katalikų bažnyčia yra demokratinė struktūra.

Seimo narė aiškino, kad taip garsiai pasisakė prieš R.Castellucci spektaklį, nes norėjo, kad jos nuomonė būtų išgirsta ne tik Lietuvoje.

„Man nesvarbu, iš kur į Lietuvą eina blogos įtakos, negatyvios tendencijos, jeigu jos eina iš Vakarų, aš atgręžusi veidą į Vakarus jiems pasakiau“, – sakė ji.

V.Aleknaitė-Abramikienė pasakojo sekmadienį vienoje sostinės bažnyčių išgirdusi įdomią dvasininko nuomonę ne tik apie šį konkretų spektaklį, bet ir apie tokį meną apskritai.

„Kunigas pasakė, ką reiškia šis simbolinis veiksmas, kai kažkas mėtoma į Kristaus paveikslą. Sakykime, kad ir akmenys. Jis tai pavadino Dievo išvarymu. Jo nuomone, šis mediciniškai natūralistinis spektaklis apie senatvę kartu su Dievo išvarymu rodo labai aiškią tendenciją. Šiandien katalikų bažnyčia yra pagrindinė jėga, kuri trukdo visame pasaulyje įteisinti eutanaziją. Pagrindinis kliuvinys ir yra ta samprata, kad žmogus sutvertas pagal Dievo paveikslą. Aš čia cituoju. Kai Dievo išvarymo procesas įvyks, eutanastai visame pasaulyje galės seną žmogų, kuris yra našta, jų nuomone, paversti paprasta biologine medžiaga. Ir todėl tie, kas padeda tiems Dievo išvarytojams, jų simboliniams veiksmams, nesupranta, kad jie kelia ranką prieš save, prieš savo žmogiškumą, – kalbėjo parlamentarė – Mane įtikino kunigo užsieniečio nuomonė, kad Dievo išvarymas turi konkretų tikslą įteisinti eutanaziją, aš apie tai dabar labai daug galvoju“.

Konservatorė teigė negalinti įvardinti pamokslą sakiusio kunigo iš užsienio, nes nežinanti jo pavardės.

Rezoliucijos projektą, kuriame buvo įrašytas siūlymas Vyriausybei nutraukti R.Castellucci spektaklio rodymą, įregistravęs Seimo Krikščionių partijos frakcijos seniūnas Vidmantas Žiemelis 15min.lt taip pat prisipažino nėjęs pažiūrėti spektaklio.

„Neapsigalvojau, nes mačiau anonsą. Kokius anonsus matėme, ir kas buvo įdėta į „Youtube“, tikrai negalima apsigalvoti. Jeigu jie pakeitė režisūrą, kitas dalykas. Aš laikausi nuomonės, kad tokių dalykų būti negali“, – sakė parlamentaras.

Anot V.Žiemelio, nesvarbu, kad į paveikslą buvo mėtomos ne išmatos, o dirbtinės granatos. Tautos išrinktasis pridūrė, kad į savo tėvo atvaizdą neleistų nieko mėtyti.

Nieko šventvagiško neišvydo

Nuomone apie spektaklį viešai pasidalijęs evangelikalų bendruomenės „Tikėjimo žodis“ vadovas Giedrius Saulytis teigė prieš spektaklio peržiūrą norėjęs solidarizuotis su Vilniaus vyskupų raginimu dėl tikinčiuosius skaudinančių viešųjų atvaizdų, tačiau negalėjęs, nes pasigendo nuoseklios argumentacijos ir teologinio pagrindimo.

Po spektaklio peržiūros G.Saulytis išdėstė tokią nuomonę:

„Nukryžiavimo ir Viešpaties veido išniekinimo neišvystu. Priešingai, ramus, tačiau dėl Antonello da Messino talento iki kaulų smegenų skrodžiantis Salvator mundi žvilgsnis primena, jog bet kurios šeimos, kaip ir visos žmonijos, kančios nepraslysta pro Išganytojo akis. Vizualinėmis priemonėmis sukurtas emocinis spektaklio krūvis pažadina ne vieną mintį apie kančios problemą. Ar Dievas regi nesibaigiančią kančią ir sizifišką beprasmybę, kurią režisierius scenografiškai vaizduoja pasirinktu sūnaus, pagarbiai tarnaujančio savo nukaršusiam ir ligotam tėvui, motyvu? Stipriausią įspūdį palieka mizanscena, kurioje sūnus desperatiškai glaudžiasi prie Gelbėtojo veido, skambant maldos žodžiams: „Jėzau, Jėzau...“

Epizode, iššaukusiame didžiausią protestą, kuriame vaikai mėto granatas į Kristaus atvaizdą, neįžvelgiu jokios profanacijos. Tiesą sakant, šis vaizdinys yra labai realistinis, o šventvagiškas tiek, kiek šventvagiška yra pati mūsų kasdienybė. Iš tiesų nereikia eiti į Castelluccio spektaklį, idant išvystum kaip į Kristų mėtomos granatos. Užtenka apsižvalgyti aplinkui. Pagaliau pasižiūrėti į savo vidų. Jėzus kryžiuojamas kas dieną. Ne tik netikinčiųjų, bet ir tikinčiųjų Juo.

Tie, kurie spektaklį prilygino „kultūrinei“ pedofilijai, pamiršo, kad religiniame kontekste ji reiškiasi iš tikrųjų. Negirdėjau, kad Castelluci kalbėtų apie šią analogiją. Tačiau girdint granatų dunksėjimą, man ji iškyla. Ar realios kunigų pedofilų aukos, kurioms įvairiose valstybėse Romos katalikų bažnyčia moka milijonines kompensacijas už padarytą žalą, nėra panašios į tuos vaikus, iš nepakeliamo skausmo mėginančius nužudyti Dievo Sūnaus paveikslą, išniekintą šventoje vietoje, t.y. savyje?

Išmatų į paveikslą niekas nemėto. Jomis suteršiamos baltos grindys, balta odinė sofa, baltos miegamojo antklodės. Bet ne piktybiškai, o iš senatvės negalios. Galbūt tai idealistinio jaunosios kartos paveikslo, kuris anksčiau ar vėliau sugriūna, simbolis? Akivaizdu, kad režisierius kalba metaforiškai, pasitelkdamas įvairią simboliką. Spektaklio pabaigoje Jėzaus veidas pajuoduoja, o suplyšus drobei, tezė Tu esi mano ganytojasgrumiasi su antiteze Tu nesi mano ganytojas.

Nors šioje kovoje nesi yra blankesnis negu esi, pats žiūrovas jau sprendžia, kurią pusę jam pasirinkti. Reikšminga, kad spektaklio kulminacijoje žiūrovas atvedamas iki tikėjimo arba netikėjimo pasirinkimo.

Po vaidinimo teatro fojė sutikau savo klasės draugę. Jos brolio vaikui teko vieno iš berniukų, mėčiusių granatas, vaidmuo. Nors, kiek žinau, ji nėra tikinti, tačiau išsiskiriant prasitarė, jog nori pasivaikščioti viena ir apmąstyti savo santykį į Dievą. Ironiška, kad išeinant iš teatro jai dar teks prasibrauti pro kelią pastojusių šventuolių gretas. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min