Dabar populiaru
15min be reklamos
Šiame straipsnyje pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų, kurie pagal galiojančius LR įstatymus turi teisę naudotis tokio pobūdžio informacija. Jei jums nėra 18 metų, prašome spausti NE ir neatidaryti šio straipsnio. Jei jums jau yra 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
Taip
Ne
Publikuota 2022 06 18, 21:01

Seksualiniai nusikaltėliai – kas jie tokie ir kodėl kai kurie tvirkina net vaikus (1)

Skirtingai nei kitų nusikaltimų atvejais, prievartautojų bei tvirkintojų bylos, siekiant apsaugoti aukas, nagrinėjamos už uždarų durų – užslaptinti net kaltinamųjų vardai. Galima manyti, kad tai pasitarnauja nusikaltėliams vien jau dėl to, jog neįspėja kitų potencialių aukų. Pirmoje straipsnių ciklo dalyje psichologijos profesorė atskleidžia, kas slypi seksualinių nusikaltėlių galvose ir kodėl sutrinka potraukiai.
Artūras Rynkevičius
Kaltinamasis teisme/ Asociatyvi nuotr. / Rūtos Strakšaitės nuotr.

Žiniasklaidoje seksualinių nusikaltimų istorijos nagrinėjamos itin retai – siekiant apsaugoti bet kokią jautrią informaciją, susijusią su aukomis, šio pobūdžio bylos nagrinėjamos uždaruose teismo posėdžiuose. Tokiais atvejais prievartautojams ir tvirkintojams nepritaikoma „viešumo“ bausmė, tad ir prevencija, tikėtina, nelabai veikia.

Ar neatrodo, kad tokie nusikaltėliai, įgavę tarsi slaptumo šydą (kuo skiriasi nuo žmogžudžių, turto prievartautojų, sukčių, vagių ir pan.?), naudojasi tuo, darydami tolimesnius nusikaltimus? Jei paaugles socialiniuose tinkluose kalbinantis „dėdė“ nebuvo išviešintas, ar jis toliau sėkmingai gali vykdyti savo nusikalstamas veiklas?

Šiuos klausimus 15min uždavė prokuratūros, teismo atstovams bei psichologijos žinovei. Pirmoje straipsnių ciklo dalyje – atsakymus į šiuos klausimus pateikia bei seksualinių nusikaltėlių portretą bando nutapyti Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros profesorė Liuda Šinkariova.

Jono Petronio nuotr./VDU profesorė Liuda Šinkariova
Jono Petronio nuotr./VDU profesorė Liuda Šinkariova

Sutrinka potraukiai

Anot profesorės, nors seksualinių nusikaltimų rezultatas visuomet yra vienas – turime auką, kuri patyrė fizinę, emocinę ir psichologinę traumą, nusikaltimo darymo priežastys gali būti įvairios. Egzistuoja platus psichologinių ir psichiatrinių sutrikimų laukas, tad itin sudėtinga apibrėžti seksualinius nusikaltimus darančio žmogaus portretą.

Pirma, anot profesorės, veikos gali būti atliekamos dėl psichikos sutrikimų. Tuomet rengiama psichiatrinė ekspertizė, sprendžiama, žmogus buvo pakaltinamas ar ne. Antra, prievartautojams ar tvirkintojams gali būti nustatomas potraukių sutrikimas ir tai nėra laikoma psichikos liga.

„Potraukis – tai žemiausia žmogaus funkcionavimo grandis, bazinis instinktas. Pagrindiniai potraukiai yra mitybos, savisaugos ir seksualinis. Sutrikę šie potraukiai gali sukelti psichologinių sunkumų, pavyzdžiui, žmogus gali pradėti per daug valgyti arba priešingai – visiškai nevalgyti, perdėtai rūpintis savimi arba priešingai – visiškai nesisaugoti, o jei iškrypsta seksualinis potraukis, turime visokias seksualines perversijas“, – patikino L.Šinkariova.

Priklausomai nuo psichikos sutrikimo pobūdžio, žmogus gali arba negali valdyti savo potraukius. Jei kamuoja padidėjęs seksualumas, potraukis sutrikęs, žmogus sunkiai jį suvaldo. Tokiam žmogui, anot profesorės, jau reikalinga pagalba.

Sutrikimai formuojasi nuo vaikystės

Išskyrė L.Šinkariova ir asmenybės sutrikimų kategoriją. Buityje tai dažnai pavadiname charakterių ypatumais.

Prievartavimas, profesorės teigimu, yra asocialios asmenybės sutrikimas. Toks žmogus yra šaltakraujis, neturi empatijos, neužjaučia kitų, aukos, suprantama, yra savanaudis, manipuliuojantis kitais žmonėmis.

„Mes pratę manyti, kad asociali asmenybė būtinai turi būti nusikalstama. Tai gali būti ir pakankamai funkcionalus žmogus, jis gali dirbti visai padorų ir pelningą darbą ir turėti tą asocialios asmenybės struktūrą. Supraskite, žiaurumas, manipuliavimas kitais, naudos siekimas sau dažnai sutrikdo žmogaus stabilių santykių užmezgimą, o fiziologinis poreikis niekur nedingsta. Todėl žmogus kartais ir atlieka tokius veiksmus“, – paaiškino profesorė.

Pasak jos, asmenybės sutrikimai formuojasi nuo vaikystės. Jei vaikas gimsta su jautresniu temperamentu, jam reikalingi empatiškesni tėvai, kurie labiau juo rūpintųsi, daugiau dėmesio skirtų, kantresni būtų, neišsiprovokuotų patys emociškai reaguodami į vaiką neigiamai, kad jis trukdis.

Jei tėvai mylintys, gali išsivystyti stabili asmenybė, bet jei šeimoje patiriama nuolatinė priespauda, vaikas nuolat sulaukia negatyvios informacijos apie save, formuojasi žemos savivertės struktūra. Tuomet vaikas atranda panašių draugų, nes visiems reikalingas bendrumas veiklose, požiūriuose.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Kaltinamasis teisme
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Kaltinamasis teisme

„Tie draugai būna ne geriausio elgesio. Subūrę bendraminčių ratą, jie vienas kitą priima tokį, koks yra – tai tarsi emocinė atgaiva, kompensavimas.

Šių žmonių, kurie krypsta į asocialios asmenybės vystymąsi, seksualiniai santykiai, beje, būna labai ankstyvi, netvarkingi, pereinama prie žiauresnių santykių, kurie gali privesti prie prievartos aktų. Taigi asmenybės sutrikimai vystosi nuo vaikystės, paauglystės, plius, tai yra vaiko visos patirtys“, – patikino profesorė.

Jono Petronio nuotr./VDU profesorė Liuda Šinkariova
Jono Petronio nuotr./VDU profesorė Liuda Šinkariova

Nuslopinti instinktus – sudėtinga

Pašnekovė išskyrė ir smegenų veiklos sutrikimus. Smegenyse egzistuoja migdolinis kūnas, kuris atsakingas už pykčio emociją, agresiją, o kaktinėje skiltyje yra svarbi žievės dalis, kuri kontroliuoja impulsyvius neigiamus potraukius, veiksmus.

Pavyzdžiui, supykstame, jei autobuse kas stipriai užmina ant kojos, norime rėkti, nes skauda, bet mumyse suveikia kažkas, kad to nedarome. Taip kaktinė sritis pažaboja tą migdolinį kūną.

„Jei kalbame apie šaltakraujus prievartautojus, serijinius, ta žievė yra silpnai veikianti, nepažaboja migdolinio kūno, kuris taškosi neigiamomis emocijomis. Elgiamasi impulsyviai ir tas impulsyvumas nepažabojamas“, – patikino profesorė.

Dar vienas svarbus aspektas, anot jos, yra tai, kad seksualiniai nusikaltimai gali būti vienkartiniai arba serijiniai. Bet kuriuo atveju, žmogus turi gauti psichologo konsultaciją, kad suprastų, kas su juo darosi ir kur slypi to priežastys, ką galima su tuo padaryti.

„Dažniausiai pats žmogus nekelia sau šitų klausimų, o jei kelia, nežino, kaip pažaboti potraukį. Nuslopinti instinktus yra be galo sudėtinga, bet juk skiriamės nuo gyvūnų tuo, kad esame sąmoningos būtybės“, – paaiškino L.Šinkariova.

Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Antrankiai
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Antrankiai

Bando parodyti savo aukai jėgą

Paklausta, kodėl išsivysto seksualinis potraukis būtent vaikams, pašnekovė, paaiškino, kad seksualinis prievartautojas nėra viena kažkokia kategorija žmonių, nėra vieno psichologinio tipažo.

Nuslopinti instinktus yra be galo sudėtinga.

„Asocialios asmenybės sutrikimų atvejų aukomis dažniausiai tampa suaugusieji. O jei kalbėtume apie vaikų seksualinį išnaudojimą, tai šią veiklą daro kiek kitokio tipažo žmonės. Jie dažnai turi psichologinių problemų, neišspręstų nuo pat vaikystės. Jiems vystosi nepilnavertiškumo jausmas. Tokie žmonės jaučiasi kitokie nei jų aplinka, lyg būtų svetimi artimoje aplinkoje.

Tas svetimumo, kitoniškumo, menkavertiškumo jausmas toliau formuoja ne į agresyvias asmenybes, o, priešingai, tokie žmonės dažniausiai yra nuolaidūs, drovesni, nedrąsūs. Jiems išsivysto socialinis ir emocinis vienišumas. Jie neturi artimų santykių. Jei turi, jaučiasi tuose santykiuose labai nejaukiai. O seksualinis potraukis juk niekur nedingsta, jis išlieka“, – pabrėžė profesorė.

Tokiais atvejais, prievartaudami vaiką, paauglį, perkeltine prasme, tokie asmenys tarsi bando parodyti savo aukai jėgą. Taip įsitvirtina savąjį „aš“, kurio nejautė kada turėję. Prievartaujant įsivyrauja požiūris „aš galiu, aš sprendžiu ir taip bus“.

„Būti svarbiu, kompetentingu tam tikrais klausimais žmogui vis tiek reikia – tas poreikis stiprus. Atsiranda tokia iškreipta niša“, – paaiškino L.Šinkariova.

Vienus išviešinimas paveiktų, kitų – ne

Paklausta, ar tikslinga slėpti informaciją apie seksualinius nusikaltėlius vardan absoliutaus jų aukų privatumo, profesorė patikino, kad negali būti vienareikšmiško atsakymo taip arba ne.

„Pirmosios kategorijos mano nupasakotų seksualinių nusikaltėlių – žiaurių, neturinčių empatijos, nejaučiančių gėdos, sąžiningumo jausmo, išviešinimas nepaveiks. Tokių asmenų izoliacija nuo visuomenės būtų viena iš priemonių. Jie pripažįsta tik jėgą, apie psichologiją, moralę neverta kalbėti, su jais reikia kalbėti jų kalba. Jie gali gerbti tik stipresnį už save. Tai gali būti įkalinimo vieta, kur jam tikrai blogai, jo laisvė apribota. Kalbant apie kitą tipažą – tuos nuolankius, nepasitikinčius seksualinius nusikaltėlius, jų išviešinimas gali būti veiksmingas. Tai juk gėdinga patirtis“, – palygino profesorė.

Tai, ar reiktų viešo seksualinių nusikaltėlių sąrašo, jos nuomone, – diskusijų klausimas. Lietuvoje apie tai jau buvo kalbama. Tačiau kaip tokiais atvejais, gerbiant visus visuomenės narius, neperžengti etikos, moralės normų, o dar egzistuoja ir duomenų apsaugos klausimai – teisė asmens į privatumą.

„Policija teigia, kad vedami registrai tiek įtariamųjų, tiek kaltinamųjų, nuteistųjų. Tai būtų tarsi dubliavimas informacijos. Klausimas yra atviras.

Kitas dalykas, o ką su tuo sąrašu kiti žmonės toliau darys? Turi būti kontrolės mechanizmas. Štai paauglių atveju suveikia smalsumas. Jei jie ir žinotų, kad kalbina nusikaltėlis, taigi įdomu. Paaugliai gali būti įsitikinę, kad su jais taip nenutiks. Net ir žinodami gali rizikuoti.

Yra pavyzdžių, kur bylos, nusikaltėliai vieši, bet tai neveikia elgesio. Yra narciziškumo aspektų, tokių asmenybės bruožų užtaisas, kai žmogus mėgaujasi neigiamame fone“, – atkreipė dėmesį profesorė.

Ji įsitikinusi, kad naudingiau būtų visuomenę šviesti.

„Dauguma žmonių galvoja, kad tik vakare baisu eiti, tik naktį gali užpulti. Ne, gali su tavimi susipažinti ir dieną, ir kavinėje, nusivesti kur į pobūvį, net užmegzti emocinį ryšį, o po to prievartauti. Visuomenė turi žinoti, kad prievartautojų psichologinis portretas yra labai įvairus ir spalvingas“, – patikino profesorė.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min