Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 20d. 20:00

Selemonas Paltanavičius: Kai vestuvės baigiasi

Paskutiniai šio rudens vestuvių akordai
Selemono Paltanavičiaus nuotr. / Paskutiniai šio rudens vestuvių akordai

Kai rugsėjis nusvyra antron pusėn ir ateina vėsiųjų naktų metas, nuo rugpjūčio galo savo vestuves kėlę taurieji elniai atsiduria aukščiausiame savo fiziologinio pakilimo taške. Mes niekada nesuprasime, kas dedasi elnių, ypač patinų, galvose. Taip pat negalėsime įsivaizduoti darnos, pagal kurią elnių populiacija gyvena šiuo atsakingu periodu. Iš karto pasakysiu: žmogiškos sampratos čia neturi jokios reikšmės!

Tiesa, poravimasis ir jo ritualai gamtoje egzistuoja visuose gyvūnų sistematiniuose lygiuose. Savotiškai šį svarbų procesą išreiškia net vabzdžiai ir kiti bestuburiai, jau nekalbant apie žuvis, varliagyvius bei roplius. Paukščių giesmės, ypatingi šokiai, skrydžiai, nepaprastos apdaro spalvos ir formos mūsų negali nežavėti.

Tačiau mums tai – gražu, nuostabu. Jiems visiems tai – gyvybiškai svarbu ir kanonizuota; nereikia daug suvokti apie gyvūnų pasaulį, kad suprastum, jog bet koks neatitikmuo šiems reikalavimams tolygus iškritimui iš bendrojo konteksto, eliminavimui iš vestuvinio proceso, vadinasi – ir iš populiacijos. Gyvūno be jokio vaidmens nebūna, visi jie yra kurio nors lygio veikėjai ir aktoriai.

Tauriųjų elnių ruja žinduolių pasaulyje – viena išraiškingiausių. Šie stambūs mūsų girių žvėrys (už juos stambesni tik stumbrai ir briedžiai) tikrąjį ramybės laiką baigia vasaros pradžioje, kai labai sparčiai auga jų ragai. Tuo metu raguoti žvėrys lyg ir niekuo neišreiškia savo svarbos ir vietos populiacijoje. Tačiau beregint ateina rugpjūtis, ragai nušveičiami į krūmus ir medžius, o tada pasimato, kas yra ko vertas. Patys žvėrys, žinoma, tikrai tuo nesididžiuoja, nedemonstruoja savo ginklų – jų, beje, daugelis elnių taip niekada ir nepanaudos. Jų gali prireikti rujos metu aiškinantis savo vietą. Ką simbolizuoja elnio ragai? Jie yra gyvūno jėgos, tvirtumo ir fiziologinio pajėgumo išraiška.

Panašiai svarbus ir balsas. Kasmet išauginami ir pavasariop numetami elnių ragai didėja ir stambėja iki 7–10 gyvenimo metų, o po to jie ima silpti, plonėti. Paliegęs, tuo labiau – sužeistas elnias atpažįstamas pagal silpnai išsivysčiusius ragus ir ypač pagal jų asimetriją. Kiek istorijų, tikrų ir pramanytų, papasakota ir parašyta apie elnius iešmaragius, kardaragius.

Tokie žvėrys kartais randasi, kai sužeistiems ir išgyvenusiems patinams vienas ar abu ragai išauga be atšakų, taigi – tik ilga rago „ietis“. Žinoma, toks elnias rujos metu susiremdamas su bet kokiu kitu priešininku, turi pirmenybę ir jį įveikia – sužaloja ar mirtinai subado.

Elnių balsai ir jų tembras, stiprumas kažkuo primena ragų dydį: jaunas elniukas švilpia, pypsi, 3–4 metų jau riaumoja, tačiau tik 7–10 metų žvėris traukia „bosu“. Senas elnias taip pat „bosina“, bet be energijos, jo „arija“ trumpesnė. Kiekvienas stiprus elnias rujos metu aplink save surenka nuo kelių iki 10–12 patelių haremą, kurį akylai saugo nuo kitų patinų. Jauni patinai, girdėdami jo balsą ir užuosdami stiprų kvapą, net nebando eiti artyn. Vyresni kartais stengiasi nuvilioti pateles, ir čia jiems tenka susiremti su pagrindiniu elniu.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Paskutiniai šio rudens vestuvių akordai
Selemono Paltanavičiaus nuotr./Paskutiniai šio rudens vestuvių akordai

Beje – apie elnių kvapą rujos metu. Einant per mišką, kuriame rujoja elniai, nesunku pajausti vietas, kur jie neseniai praėjo – čia tvyro labai stiprus kvapas. O aptikus ištryptą aikštelę ar dumbliną duobę – maudyklę, gali net akys ašaroti nuo aštraus elnių prakaito, sumišusio su liaukų išskyromis ir šlapimu, kvapo. Elnėms jis patinka. Vadinasi – turi prasmę.

Dabar tauriųjų elnių ruja baigiasi. Su kuo ją galime palyginti mes. Ji bene garsiausia rudenį, daug kuo panaši į nesibaigiančią dramą, į nuostabų vaidinimą, kurį režisavo gamta, o aktoriai net nežino, ką ir kaip vaidinti. Jie vaidina save, ir vaidinimas pavyksta. Beje, jame yra ir žiūrovai, nes pagrindinius vaidmenis atliekantys elniai patinai visada dėmesio centre, o juos stebi, jais žavisi patelės. Ne tik žavisi, bet ir rūpinasi, nes savo vaidmenų į šėlsmą įsukti elniai nedaug ką pajaučia, užuodžia. Patelės mato ir jaučia viską, tai jos perspėja savo „maestro“ apie tai, kas gali jų tykoti... Žinia, jų tykoti gali tik žmonės. Kartais – norėdami ne tik pamatyti ar nufotografuoti...

Rugsėjis baigsis, ir vieną naktį visoje girioje neišgirsime nė vieno elnio. Žinia, kartais tokių, pavėlavusių, lyg nespėjusių suprasti, kad vaidinimas baigėsi, randasi iki spalio vidurio. Tačiau visi kiti iš rujos vietų patraukė kas sau. Štai netoli Želvos Ukmergės rajone žmonės laukuose dieną matė apie 40 elnių pulką – žvėrys ramiai keliavo į tolimą mišką... tylūs, pavargę. Kitą dieną ta pačia kryptimi nukeliavo dar vienas pulkelis. Dabar jie pasklis, susiras pelkutes, nuošalias vietas ir ilsėsis.

Ypač to reikia patinams. Jie turi aktyviai maitintis, atgauti jėgas, nes ne už kalnų žiema. Kartais nutinka taip, kad ypač aktyviai savo vestuves šventę, vaidmenis, kaip sakoma, daug sykių „bisui“ atlikę patinai neišgyvena žiemos. Tiesa, šio periodo žiemos gana švelnios, tad nereikalauja didelių pastangų ir ypatingų jėgų.

Šių metų elnių ruja buvo rami, nes miškuose nebuvo grybautojų, žvėrių niekas nebaikštino. Gali būti, kad kitąmet jų populiacija pasipildys labai gražiais, stipriais elniukais. O tai – didelė šios rūšies ir visos gamtos sėkmė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

03:38
07:04
00:24

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min