Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 31d. 20:56

Selemonas Paltanavičius: Tas, kur regi viską

O kas ten toks?
Selemono Paltanavičiaus nuotr. / O kas ten toks?

Rudeniškoje girioje stebina ir žavi ne tik spalvos. Ne mažiau įdomus gyvasis pasaulis, kuris keičiasi ir ruošiasi žiemai. Ir visai nesvarbu – bus ji ar ne, sulauksime šalčio ar iki kovo džiaugsimės besniegiais vaizdais, gyvūnai viską dėlios pagal žiemos meto ritmą. Kas jam būdingiausia?

Nors žiemai gyvūnai ruošiasi patys, tačiau iš tikro reikėtų galvoti ir sakyti kitaip: žiemai gyvūnai gamtos paruošiami labai atsakingai, aprūpinant juos šiltais apdarais, energija, guoliais. Tuo pačiu jie apsaugomi nuo didelio energijos naudojimo, nuo nereikalingo aktyvumo. „Tikrą“ žiemą, kokias jau esame beveik pamiršę, taip sutaupoma galimybė sėkmingai sulaukti pavasario.

Tačiau gyvūnai nėra tik bejausmiai kovotojai už savo gyvybes. Jie turi rūpintis savo kailiais ir plunksnomis, ženklinti ir saugoti teritorijas, o esant gerai nuotaikai – leisti sau pažaisti, pagiedoti ar pasipešti – šiaip sau, be didelių pasekmių ir naudos.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Jis jus mato.
Selemono Paltanavičiaus nuotr./Jis jus mato.

Rudenį ir žiemą gyvūnai turi būti ypač akyli ir atsargūs. Miškuose medžiojama, taigi – gyvūnų tykoma, jie varinėjami ir išlieka tik tie, kurie perpranta žmonių kėslus ir sugeba išvengti negudrių jų manevrų. Ne paslaptis – daugiausiai sumedžiojama jaunų, pirmamečių žvėrių, vilkų – apie 60 procentų, šernų (kai jų buvo tikrai gausu) – dar daugiau. Šie jaunikliai nepatyrę, medžioklėse su varovais lengviau pasimeta, atsiskiria nuo suaugusiųjų ir praradę nuovoką, išbėga į medžiotojų liniją.

Tačiau girioje gyvena paukštis, kuris viską regi, mato ir apie viską perspėja iš anksto. Jis smalsus, pastabus, atsargus – nereikia tuo stebėtis, nes kėkštas yra varninių šeimos atstovas, o ji, ši šeima, pasižymi ypatingais sugebėjimais bei išradingumu. Taigi, rudeninė kėkštų migracija baigėsi, daug jų nuskrido pietvakarių kryptimi. Liko tik tie, kurie čia žiemos – jie jau surinko visus lazdynų riešutus, iškaišiojo juos po samanom, kupstuose. Nežinia, ar savo atsargas suras tada, kai labai to reikės – žiemą. Tačiau kėkšto išradingumas gelbės jį bet kokią žiemą. Atrodo, kad natūralus kėkštų mirtingumas nėra didelis, to įrodymo – pabirusių labai dailių mėlynai, baltais ir juodais dryžuotų sparnų plunksnelių, tenka rasti nedažnai. Juos gali nutverti vištvanagis, galbūt – stambesnė paukštvanagio patelė. Visose kitose situacijose kėkštas yra saugus ir labai pasitikintis savimi.

Kėkštas užimtas ne tik savo reikalais – neįmanoma keliauti per girią, nepastebėtam kėkšto. Gali būti, kad jis apie jus praneš – ims garsiai tarkšti, galbūt – net lydės iš paskos ir skelbs giriai apie pavojų. Dar dažniau jis jus matys, seks, bet tylės. Tai būdinga šiam girios slapukui. Įdomu tai, kad tokia „žvalgyba“ jam lyg ir nereikalinga, nes paukščiui mes niekuo negresiame, jis galėtų ramiai užsiimti savo reikalais, kaip daro kiti sparnuočiai.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./Jūs kėkšto galite ir nematyti, bet jis jus tikrai stebi.
Selemono Paltanavičiaus nuotr./Jūs kėkšto galite ir nematyti, bet jis jus tikrai stebi.

Tiesa, kėkšto garsus tarškimas – ne šiaip sau: matydamas mus jis gali tylėti, bet išvydęs, kad mes artėjame prie miško kirtavietėje besiganančių stirnų, būtinai sunerimsta ir ima šaukti. Tokį jo elgesį galima būtų priskirti įprastai daugelio gyvūnų reakcijai, kai kaip nors perspėja vieni kitus apie gręsiantį pavojų – taip daro daugelis paukščių. Ciksėdami, neramiai tiksėdami tą paskelbia strazdai, liepsnelės, devynbalsės. Garsiai apie pavojų praneša zylės. Tačiau kėkštas, sakytum, yra visai kitoks, nes jis savotiškai „dirba“ – stebi, seka ir dar informuoja.

Rudens gale kėkštai vieni pirmųjų atsiranda lesyklose. Jie neišrankūs lesalui, kurio sunaudoja nedaug, bet jį ištampo, išnešioja ir visur slapsto „juodai dienai“. Žinoma, atskridęs prie lesyklos jis nepuola prie jos – ilgai tupi, žvalgosi. Zylės suspėja išlukštenti dešimtį saulėgrąžų, bukutis keletą kartų jas nusineša slėpti ąžuolo žievės plyšiuose, o kėkštas vis laukia. Tik įsitikinęs saugumu, jis plasteli trumpais plačiais sparnais, užima vietą lesykloje (jam pasipriešinti gali tik didysis margasis genys) ir snapu pradeda semti lesalą.

Selemono Paltanavičiaus nuotr./O kas ten, viršuje?
Selemono Paltanavičiaus nuotr./O kas ten, viršuje?

Jei pasirodytų katė ar žmogus, atbėgtų šuo, jie tikrai neliktų nepastebėti. Matydamas kiemo šeimininkus, kėkštas greitai juos pažįsta ir pradeda nevengti. Tačiau tikėkime: jis išlieka labai atsargus, o kieme pamatęs svetimą žmogų, būtinai apie tai paskelbia visiems. Jis kitaip negali, nes tai yra įrašyta jo varniškoje prigimtyje.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min