Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 sausio 15d. 18:57

Šiaulių žydų istorijos: nuo miesto pramonės pradininko, modernios tarpukario klinikos vadovo iki Lincolno cento dizaino kūrėjo

XIX a. pab. – XX a. pr. Šiaulių senamiesčio miniatiūra; autorius – Saulius Kruopis. Litvakų keliais
Karolinos Savickytės nuotr. / XIX a. pab. – XX a. pr. Šiaulių senamiesčio miniatiūra; autorius – Saulius Kruopis.

Šiaulių istorijos nebūtų įmanoma papasakoti be svarbių iš šio miesto kilusių ar jame gyvenusių žydų pavardžių. Viena jų – pramonininko Chaimo Frenkelio, kurio įkurtame odų fabrike vienu metu darbavosi penktadalis šiauliečių. O miestą užsienyje garsino litvakų menininkas Victoras Davidas Brenneris – žymiausią jo kūrinį iki šiol galėtume atrasti bene kiekvieno amerikiečio piniginėje.

„Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šiauliuose gyveno 60 procentų žydų. Tarpukariu šis skaičius sumažėjo iki 30 procentų.

Lietuvoje žydiško paveldo tikrai daug. Neretai mes jį atrandame, įsisąmoniname tik dabar. Pavyzdžiui, iki mano kolegos Andriaus Kvedaro, su kuriuo šiandien taip pat pasimatysite, niekas Šiauliuose atskirai apie žydus ekskursijų nevesdavo. Viskas įeidavo tik į bendras programas“, – tikina Šiaulių „Aušros“ muziejaus istorikė Milda Černiauskaitė.

Karolinos Savickytės nuotr./Šiaulių „Aušros“ muziejaus istorikė Milda Černiauskaitė
Karolinos Savickytės nuotr./Šiaulių „Aušros“ muziejaus istorikė Milda Černiauskaitė

Su muziejininke kalbėjomės vienu iš miesto simbolių tapusios Ch.Frenkelio vilos erdvėse.

Pasak M.Černiauskaitės, būtent čia dažniausiai atvyksta savo šaknų Šiauliuose ieškantys žydai.

„Kai žmonės bando sužinoti arba nori patys ką nors papasakoti apie savo protėvius, dažnai kreipiasi į mus. Stengiamės jiems pagelbėti, kadangi turime sukaupę nemažai archyvinių duomenų. Be to, jau yra ir tuo užsiimančių specialistų.

Visai neseniai atėjo moteris, atvykusi iš Izraelio. Pagal močiutės tarpukario Lietuvos pase rastą adresą, bandė išsiaiškinti, kur stovėjo jos namas. Be abejo, gatvių pavadinimai pasikeitę, bet atrasti pavyko.

Kitą kartą atvažiavo vyresnio amžiaus pora. Pasisakė, kad Šiauliuose gyvenę, o vyriškio mama kalinta miesto gete. Senolė dar pati gyva ir ją sūnus norėjęs atsivežti, tačiau vėliau nutarė, kad jai būtų per daug sunku visa tai atlaikyti emociškai“, – pasakoja istorikė.

Karolinos Savickytės nuotr./Chaimo Frenkelio vila
Karolinos Savickytės nuotr./Chaimo Frenkelio vila

Labiausiai nukentėjęs šalies miestas

Šiauliai itin nukentėjo per abu pasaulinius karus, tad didžioji dalis pastatų buvo perstatomi pagal vyravusio laikmečio madą.

„Pas mus būta labai modernaus tarpukario, kadangi po Pirmojo pasaulinio karo nušluota 65 procentai miesto, ypač centrinė jo dalis. Pavyzdžiui, katedra stovi aukštai ant kalno – 30 kilometrų atstumu matosi – tad pataikyti į ją vienas juokas. Tarpukariu tuos likusius tuščius plotus užpildė modernizmo statiniais, bet ir jie menkai išliko. Kodėl?

Nes per Antrąjį pasaulinį karą viskas nuniokota dar labiau – net 80 procentų pastatų sugriauta, o Šiauliai tapo labiausiai nuo karo nukentėjusiu miestu Lietuvoje. Po to atėjo sovietmetis ir silikatinių plytų era: Šiauliuose įrengtas pirmasis pėsčiųjų bulvaras Sovietų Sąjungoje.

Liūdna tiesa, kad nors mūsų miestas mena XV amžių, senamiesčio su jam būdinga architektūra nebeturime“, – apgailestauja M.Černiauskaitė.

Šiauliuose įrengtas pirmasis pėsčiųjų bulvaras Sovietų Sąjungoje.

Tiesa, ji pabrėžia, jog nemažai senos statybos pastatų galima rasti alaus daryklos „Gubernija“ ir saldainių fabriko „Rūta“ teritorijose.

O Ch.Frenkelio vilos išsilaikymą (manoma, kad ištaigingas namas statytas 1908 m. pagal rastą vėjarodę) muziejininkė vadina stebuklu.

Karolinos Savickytės nuotr./XIX a. pab. – XX a. pr. Šiaulių senamiesčio miniatiūra; autorius – Saulius Kruopis.
Karolinos Savickytės nuotr./XIX a. pab. – XX a. pr. Šiaulių senamiesčio miniatiūra; autorius – Saulius Kruopis.

Šiaulių miestą kertanti Tilžės gatvė, nutiesta XIX a. I pusėje, buvo plačiausia Rygos-Tauragės plento dalis.

O 1871 m. per Šiaulius nusidriekė viena pirmųjų geležinkelio linijų Rusijos imperijoje.

Šios aplinkybės turėjo didelės įtakos Šiaulių miesto ekonomikos pagyvėjimui: lengvesnis susisiekimas su Rygos ir Liepojos jūrų uostais viliojo to meto verslininkus.

„Šiauliai garsėjo savo odininkais. Ilgainiui šie nusprendė pataupyti ir kartu susikooperuodavo užsisakydami žaliavas. Geležinkeliu jiems atveždavo reikalingų chemikalų, odos rauginimo priemonių. Tačiau, žinoma, garsiausias jų – Ch.Frenkelis, davęs pradžią Šiaulių sunkiosios pramonės plėtotei“, – sako M.Černiauskaitė.

Technologiškai pažangūs įrengimai

Drauge su istorike apžiūrėjome parodų sales ir apžvelgėme temines ekspozicijas.

Ji mums parodė tarpukarinį dviratį, kokių Šiauliuose būta apie keturis šimtus.

Anot M.Černiauskaitės, ant jo įtaisyta karbidinė lempa brangesnė už pačią dviratę transporto priemonę.

Ji šviesdavo apie 20 minučių arba kai kada bandant įjungti sprogdavo.

Karolinos Savickytės nuotr./Tarpukarinis moteriškas dviratis
Karolinos Savickytės nuotr./Tarpukarinis moteriškas dviratis

Muziejininkė pastebi, kad vesdama ekskursijas moksleiviams, neretai jų užklausia apie ant galinio dviračio rato esantį tinklelį, tačiau retas vaikas jau bepasako, kam šis galėtų būti reikalingas.

Ji šviesdavo apie 20 minučių arba kai kada bandant įjungti sprogdavo.

„Pas mus, kaip ir kituose miestuose, būta daugybės žydų verslininkų. Pavyzdžiui, broliai Šapiro įsteigė netgi keletą parduotuvių Šiauliuose. Jie surinkinėjo laikrodžius, turėjo savo juvelyrikos dirbtuvę. Iki šiol eksponuojame keletą jų gaminių – visi su firminiu štampu.

Štai, matote, špižinė kasa, naudota tarpukariu. Pagražinta augaliniais motyvais. Tik du drūti vyrai galėdavo tokią pakelti – logiška, nes taip padaryta specialiai.

Karolinos Savickytės nuotr./Ketinė kasa, naudota tarpukariu
Karolinos Savickytės nuotr./Ketinė kasa, naudota tarpukariu

Beje, iš špižiaus pagaminti ir 1908 m. vilos radiatoriai, užsakyti „Škodos“ gamykloje. Jie tapo ekspozicijos dalimi. Nei vokiečiai, nei rusai jų neišlupo.

Iš dalies dėl to, kad sovietmečiu čia veikė ligoninė, o jos direktoriumi paskirtas žydas, vertinęs autentiškumą. Nuo tų metų išlikusios ąžuolinės durys, ąžuoliniai paneliai, krištolo stiklai, marmuro imitacijos.

O radiatoriais, reikia pasakyti, tuomet puikuotasi kaip šiandien „Tesla“ automobiliais. Lietuvoje XX a. pr. dar mažai būta specialistų, galėjusių aprūpinti pastatą tokiomis technologinėmis naujovėmis: ir centriniu šildymu, ir telefonu, ir, žinoma, elektra. Todėl tikriausiai šių sričių žinovus samdėsi iš užsienio. Tai pirmasis toks šiuolaikiškas namas Šiauliuose ir vienas pirmųjų Lietuvoje.“

Karolinos Savickytės nuotr./Originalūs 1908 m. radiatoriai Ch.Frenkelio viloje
Karolinos Savickytės nuotr./Originalūs 1908 m. radiatoriai Ch.Frenkelio viloje

Daugelis eksponatų – iš dvarų

Ch.Frenkelio vilos lankytojai gali pamatyti nemažai iš Šiaulių rajono dvarų atkeliavusių eksponatų – nuo grožio priemonių, muzikos instrumentų, sekreterų iki indų ar knygų.

„Tarkime, Pakruojo dvaras turėjo tokią didžiulę meno vertybių kolekciją, kad aprūpino nemažai Lietuvos muziejų. Daug porceliano dirbinių, marmuro statulėlių. Kiti daiktai taip pat arba iš dvarų, arba padovanoti, arba įsigyti antikvariatuose“, – kalba M.Černiauskaitė.

Karolinos Savickytės nuotr./Rašymo priemonių dėtuvė
Karolinos Savickytės nuotr./Rašymo priemonių dėtuvė

Istorikė pabrėžia, jog vienas pagrindinių Ch.Frenkelio vilos išskirtinumų – pasitikėjimas muziejaus svečių sąmoningumu.

„Pas mus nepamatysite užrašų „Neliesti“ ar uždėtų virvelių ant baldų, kadangi mes norėtume, jog patys žmonės susiprastų, pagarbiai elgtųsi su eksponatais. Tiek su baldais, tiek su labai trapiais daiktais.

Sakysime, šis paryžietiškas servizas mena XIX amžių. Jame yra keturi šimtai indų, tačiau kokiam dvarui visa tai priklausė – neaišku. Per Antrąjį pasaulinį karą muziejus savo saugomas vertybes slapstė 50-yje vietų. Dalis jų dingo arba buvo pavogtos. Taip prapuolė ir muziejaus knygos, kuriose servizas registruotas.“

Karolinos Savickytės nuotr./Pagal dvaro tradicijas padengtas stalas
Karolinos Savickytės nuotr./Pagal dvaro tradicijas padengtas stalas

Muziejininkė atskleidė, kad XIX a. nuotakai vestuvių proga būdavo populiaru dovanoti siuvimo rinkinius, kurie tuo pačiu galėjo būti naudojami ir manikiūrui.

Įdomu, kad atskirai manikiūrui skirti rinkiniai išpopuliarėjo tik tarpukariu.

Dar iš neįprastesnių eksponatų – plaukų garbanojimo žnyplės. Jas šildydavo ant anglių.

„Ekspozicijoje turime knygų, kurioms iki trijų šimtų metų. Daugiausia – prancūziškos, vokiškos, rusiškos ir lenkiškos. Žinome, kad carinėje Rusijoje itin žavėtasi prancūzų kultūra. Spinta irgi su įdomia istorija: rasta išmesta traukinių stotyje. Tikriausiai atvežta iš dabartinio Kaliningrado.

Dar iš neįprastesnių eksponatų – plaukų garbanojimo žnyplės. Jas šildydavo ant anglių. Ir, jeigu peršildydavai, vadinasi, plaukus garbanojiesi paskutinį kartą“, – šypteli M.Černiauskaitė.

Karolinos Savickytės nuotr./Traukinių stotyje rasta spinta; virš jos – vyskupų portretų galerija
Karolinos Savickytės nuotr./Traukinių stotyje rasta spinta; virš jos – vyskupų portretų galerija

Chaimo Frenkelio imperija

„Miestas, galime sakyti, tikrai turtingas. Kone pusė jo gyventojų, jei skaičiuosime šeimas, buvo dirbę Ch.Frenkeliui. Be šio žmogaus Šiauliai neįsivaizduojami.

Šioje viloje jis gyveno su žmona Dora ir sūnumi Jokūbu: keturiasdešimt kambarių trijų asmenų šeimai. Per 35-erius sunkaus darbo metus Frenkelis susikrovė 25 milijonų rublių vertės kapitalą. Bet ir sūnus, grįžęs po karo, ilgainiui sukūrė sėkmingą verslą – įsteigė fabriką „Batas“, – sako muziejininkė.

Šioje viloje jis gyveno su žmona Dora ir sūnumi Jokūbu: keturiasdešimt kambarių trijų asmenų šeimai.

Padėkojome M.Černiauskaitei už išsamų pasakojimą ir susitikome su kitu to paties muziejaus istoriku – Andriumi Kvedaru.

Su juo apžvelgėme buvusio Ch.Frenkelio fabriko teritoriją ir kitus svarbius miesto objektus.

Karolinos Savickytės nuotr./Šiaulių „Aušros“ muziejaus istorikas Andrius Kvedaras
Karolinos Savickytės nuotr./Šiaulių „Aušros“ muziejaus istorikas Andrius Kvedaras

„Džiugu, kad Lietuvoje mes pradedame atsigręžti į savo praeitį ir įvertinti tai, ką praradome per Antrąjį pasaulinį karą ir Holokaustą. Tarkime, valstybės šimtmečiui skirtame filmų cikle „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“ Ch.Frenkeliui autoriai skyrė visą atskirą laidą“, - sako A.Kvedaras.

O šiuo metu esame prie odų mirkymo ir rauginimo būgno.

Ch.Frenkelis savo fabrike pradėjo taikyti modernią technologiją, turėjusią sumažinti rankinį darbą: naudoti garo katilai ir mediniai būgnai odoms minkštinti.

Taip galėta jas greičiau išdirbti ir gaminius pateikti užsakovams.

Karolinos Savickytės nuotr./Chaimas Frenkelis stengėsi įdiegti naujoves: odų mirkymo ir rauginimo būgnas
Karolinos Savickytės nuotr./Chaimas Frenkelis stengėsi įdiegti naujoves: odų mirkymo ir rauginimo būgnas

A.Kvedaras pastebi, kad Ch.Frenkelis nusprendė vilą statyti ne miesto centre ar ramesnėje vietoje užmiestyje, bet šalia savo fabriko. Tai galėjo lemti keletas priežasčių:

„Taip nutiko, kad Ch.Frenkelis kiaurą dieną pro įspūdingos vilos langus matydavo savo verslą, nors, akivaizdu, tokiam prabangiam namui galėjo pasirinkti turbūt bet kurią miesto vietą su dailesniu peizažu. Viena tokio sprendimo versijų, kad jis paprasčiausiai buvo darboholikas, negalėjęs atsitraukti nuo biznio. O kita – taip pasielgė tiesiog iš žydiško praktiškumo: tavęs nevargina atstumai, viskas arti ir visada lengvai pasiekiama.

Nesu tikras, ar žinote odos kvapą, bet jis ganėtinai riečia nosį. Galbūt dar užuosite, nes vis dar veikia įmonė, užsiimanti odų apdirbimu ir naudojanti tą pačią technologiją, kaip kad ją kadaise sumanė Ch.Frenkelis. Kad ir kaip bebūtų, galime tik įsivaizduoti, kokius kvapus galėjo skleisti buvusio masto fabrikas. Tad asmeninio komforto pramonininkui neišvengiamai teko kažkiek paaukoti“, – svarsto istorikas.

Ch.Frenkelio gamybiniai korpusai užėmė didžiulę teritoriją: juos sudarė net 42 mūrinio tipo pastatai.

Įmonėje darbavosi apie 1000 žmonių.

Savo darbovietę darbininkai draugiškai pravardžiuodavo „frenkelynu“.

Pats verslininkas priklausė Sankt Peterburgo pirklių gildijai, kurios narių gretose – tik patys turtingiausi to meto žmonės.

Savo darbovietę darbininkai draugiškai pravardžiuodavo „frenkelynu“.

„Tuo metu penktadalis miesto dirbo pas Ch.Frenkelį. Jau ir šiandien sakome, kad tūkstančio darbuotojų įmonė yra stambi, ką jau kalbėti apie tą laikmetį. Šis fabrikas laikytas vienu didžiausių visoje Rusijos imperijoje“, – teigia A.Kvedaras.

Socialiai atsakingas verslas

Buvusių gamybinių patalpų komplekse iki šiol galime aptikti XX a. pradžią menančių reliktų.

Vieni iškalbingiausių – kaminas ir darbininkų religiniams poreikiams statyta sinagoga.

„Tai Ch.Frenkelio ekstrakto gamyklos kaminas. Likęs toks vienas ir vienišas. Ant jo aiškiai matosi data – 1914 m.

Karolinos Savickytės nuotr./Ch.Frenkelio gamyklai priklausęs 1914 m. kaminas
Karolinos Savickytės nuotr./Ch.Frenkelio gamyklai priklausęs 1914 m. kaminas

O kiek toliau paėjėjus galėsime pamatyti vienintelę Šiauliuose išsilaikiusią sinagogą. Tarpukariu jų būta apie devynias. Nors jos būklė ne per geriausia – langai išdaužyti, pastatas tuščias – tačiau bendrą įspūdį susidarysite.

Šioji statyta Ch.Frenkelio iniciatyva darbininkams. Kaip dabar sakytume, tai socialiai atsakingo verslo pavyzdys. Tačiau pasimelsti, pabūti su bendruomene ateidavo ir aplinkui gyvenę žydai. Apačioje būdavo pusrūsis sargui. Pirmame aukšte rinkdavosi vyrai, o antrame – moterys.

Pakruojis su Joniškiu savo sinagogas jau susitvarkė, tad Šiauliai šiuo požiūriu atsilieka. Kol kas statinys vizijos neturi. Turistai atžygiuoja, pamato, kad durys užrakintos, nusifotografuoja ir eina toliau“, – liūdnai gūžteli pečiais A.Kvedaras.

Karolinos Savickytės nuotr./Šalia Ch.Frenkelio fabriko esantis sinagogos pastatas
Karolinos Savickytės nuotr./Šalia Ch.Frenkelio fabriko esantis sinagogos pastatas

Antrapus buvusio fabriko 2014 m. pastatytas bronzinis paminklas Ch.Frenkelio atminimui pagerbti.

Jo autorius – laisvas menininkas ir skulptorius Romas Kvintas.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Šiauliuose pastatytas paminklas fabrikantui Chaimui Frenkeliui
Alvydo Januševičiaus nuotr./Šiauliuose pastatytas paminklas fabrikantui Chaimui Frenkeliui

Ch.Frenkelio verslo plėtotei sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas: fabriko veikla nutrūko.

Frenkelių šeima išvyko į Vokietiją. Netrukus pašlijo verslininko sveikata ir 1920 m. jis, sulaukęs 62-ejų metų, mirė.

Po karo į Šiaulius grįžo jo sūnus Jokūbas, kuris kartu su giminaičiais ir kitais miesto odininkais atkūrė buvusio verslo tradicijas.

1925 m. įsteigta akcinė bendrovė „Batas“, kuri sėkmingai gamino avalynę tiek Lietuvos, tiek ir užsienio rinkoms.

1925 m. įsteigta akcinė bendrovė „Batas“, kuri sėkmingai gamino avalynę tiek Lietuvos, tiek ir užsienio rinkoms.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą J.Frenkelis su šeima atsidūrė Amerikoje,.

Tačiau jo motinai Dorai likimas pasisuko tragiškai – moteris pateko į Šiaulių getą ir žuvo Holokausto metu.

Pokariu smarkiai apgriautas fabrikas atstatytas – sovietmečiu Frenkeliams priklausiusios patalpos nacionalizuotos ir juose įkurtas odos ir avalynės kombinatas „Elnias“, dirbęs iki 1995-1996 m.

Šiaulių Aušros muziejaus archyvo nuotr./Jokūbas, Dora ir Chaimas Frenkeliai Šiauliuose apie 1893 m.
Šiaulių Aušros muziejaus archyvo nuotr./Jokūbas, Dora ir Chaimas Frenkeliai Šiauliuose apie 1893 m.

Senosios žydų kapinės

Anot A.Kvedaro, kuriantis žydų bendruomenėms, natūraliai svarbiausiais tampa religiniai akcentai. Dėl šios priežasties žydai, atsikraustydami į naują vietovę, pirmiausia įsigydavo sklypus kapinėms ir sinagogos statyboms.

„Šios kapinės didžiulės: tasai vaikų darželis, kurį čia matote, taip pat patenka į jų plotą. Jos veikė nuo 1701-ųjų iki 1965-ųjų metų – data parašyta ir ant atminties akmens.

Sovietmečiu nuspręsta kapines likviduoti, tad atvažiavo buldozeriai ir kapai sulyginti su žeme. Nors oficialiai leista artimuosius persilaidoti, bet, pačios suprantate, kiek gyvų žydų buvo likę po Holokausto, ir kaip visa tai atrodė. Dabar čia auga medžiai, želia krūmynai“, – pasakoja istorikas.

Karolinos Savickytės nuotr./Atminties akmuo Senosiose Šiaulių žydų kapinėse
Karolinos Savickytės nuotr./Atminties akmuo Senosiose Šiaulių žydų kapinėse

Pasak A.Kvedaro, yra tokia legenda, kad penkiasdešimt metų po kapinių įkūrimo nė vienas žydas nebuvo palaidotas, nes nenorėjo būti pirmas.

„Tai truko tol, kol sykį į Šiaulius studijuoti Talmudo atvažiavo vienas jaunuolis, kuris atsitiktinai mieste numirė. Pagal judaizmo tradicijas, mirusiojo ilgai laikyti negalima: netgi tos pačios dienos vakare laidoja, jeigu asmuo ryte mirė. Todėl greit nuspręsta jį palaidoti čia. Po šio įvykio Šiaulių žydų bendruomenė atsikvėpė, o kapinės pradėtos aktyviai eksploatuoti“, – atskleidžia istorikas.

Karolinos Savickytės nuotr./Sovietmečiu sulygintose Senosiose Šiaulių žydų kapinėse dar galima pamatyti vieną kitą kyšančią stelą
Karolinos Savickytės nuotr./Sovietmečiu sulygintose Senosiose Šiaulių žydų kapinėse dar galima pamatyti vieną kitą kyšančią stelą

Su A.Kvedaru nužingsniavome ir iki buvusio Trakų-Ežero rajono geto.

Autentiškų namų nebelikę: sovietmečiu viskas nugriauta ir perstatyta.

„Priėjome vartų vietą. Pats geto plotas nemažas – nuo pat čia tęsiasi tolyn Trakų gatve ežero link. Dabar matome gražų ir tvarkingą daugiabutį, tačiau anuomet viskas atrodė kiek kitaip: privatūs gyvenamieji namai, sklypai, daržai. Gyventojai iš šios teritorijos priverstinai iškraustyti, o jų vietas turėjo užimti žydai.

Geto kaliniai daugiausia darbavosi Frenkelio fabrike, kuris tuo metu tiekė odą karo pramonei.

Galutinai suformavus abu getus, jų gyventojams išdalinti pažymėjimai. Geto kaliniai daugiausia darbavosi Frenkelio fabrike, kuris tuo metu tiekė odą karo pramonei. Taip pat jie varyti dirbti sunkių fizinių darbų kariniame aerodrome Zokniuose, Linkaičių ginklų dirbtuvėse, Pavenčių cukraus fabrike.“

Karolinos Savickytės nuotr./Šiaulių Trakų-Ežero rajono geto vartus įamžinantis paminklas
Karolinos Savickytės nuotr./Šiaulių Trakų-Ežero rajono geto vartus įamžinantis paminklas

Kaip teigia A.Kvedaras, svarbu pažymėti, jog mieste iš pradžių veikė du getai: pastarasis ir kitas, įkurtas „Kaukazo“ priemiestyje (apėmė teritoriją tarp tuo metu buvusių žydų kapinių ir Vilniaus gatvės).

Karo pradžioje Šiauliuose gyveno apie 8,5 tūkst. žydų, o po Holokausto jų liko vos 300-350.

Didžioji dalis išgyvenusiųjų išsikraustė į kitas Lietuvos vietoves ar emigravo į Izraelį.

Įsikūrusi istoriniame pastate

Šiauliai – vienas iš keleto Lietuvos miestų, kuriuose iki šiol veikia žydų bendruomenė.

Su A.Kvedaru nusprendėme užsukti į šios organizacijos būstinę ir, jei pasiseks, pakalbinti ten dirbančius atstovus.

„Laba diena, žinoma! Užeikite! Šiandien tiek svečių, kad vos spėju arbatos puodelius plauti“, – šypsosi mus tarpduryje pasitinkanti administratorė Antonina Gainulina.

Karolinos Savickytės nuotr./Gydytojui Simonui Volpertui priklausiusios klinikos pastate šiandien įsikūrusi Šiaulių apskrities žydų bendruomenė
Karolinos Savickytės nuotr./Gydytojui Simonui Volpertui priklausiusios klinikos pastate šiandien įsikūrusi Šiaulių apskrities žydų bendruomenė

Moteris pasiteiravo, ar mes jau girdėjusios pastato, kuriame įsikūrusi žydų bendruomenė, istoriją.

Pasirodo, name kadaise dirbo privati Simono Volperto odos ir venerinių ligų klinika, 1930 m. pastatyta ir suprojektuota pasaulyje garsaus architekto Ericho Mendelsohno.

Vienas žymiausių jo kūrinių – Potsdamo observatorija.

„Wikipedia“ nuotr. /Architektas Erichas Mendelsohnas
„Wikipedia“ nuotr. /Architektas Erichas Mendelsohnas

„Turint omenyje, kad S.Volpertas buvo delikačių ligų specialistas, siekta išlaikyti diskretiškumą: klinika įrengta taip, kad pacientai tarpusavyje nesusitiktų. Modernus ne tik pastatas, bet ir įranga, kadangi S.Volpertas pirmasis Baltijos šalyse įsigijo rentgeno aparatą. Išlikę nemažai paties gydytojo nuotraukų – turime net ir jo pasą.

Sakoma, kad architektas E.Mendelsohnas yra ir pats lankęsis Volpertų namuose. O juodu susitiko Paryžiuje, dar būdami studentais. Jaunasis medikas prasitarė, kad turi planų statytis tokį namą-kliniką, tad E.Mendelsohnas jam padarė brėžinius dovanų“, – kalba A.Gainulina.

Karolinos Savickytės nuotr./Simonui Volpertui priklausę asmeniniai dokumentai ir fotografijos
Karolinos Savickytės nuotr./Simonui Volpertui priklausę asmeniniai dokumentai ir fotografijos

Lincolno cento kūrėjas – šiaulietis

Bendruomenės patalpose įrengtas nedidelis muziejus: ekspozicijoje išvydome brolių Šapiro laikrodį-žadintuvą, hebrajiškų maldaknygių, žydų gelbėtojų galeriją, minėtus S.Volperto dokumentus.

Taip pat akis užkliuvo už amerikietiškos vieno cento monetos su legendinio JAV prezidento Abrahamo Lincolno atvaizdu.

Kitoje pinigo pusėje matyti inicialai – „V.D.B.“

„Wikipedia“ nuotr. /1909 m. Victoro Davido Brennerio sukurtas JAV vieno cento monetos dizainas
„Wikipedia“ nuotr. /1909 m. Victoro Davido Brennerio sukurtas JAV vieno cento monetos dizainas

„Vienas garsiausių šiauliečių žydų – Victoras Davidas Brenneris. Jis buvo skulptorius, juvelyras, graveris. 19-iolikos išvyko į JAV, ten įsitvirtino Niujorke. Nors yra sukūręs daug įstabių darbų, pats žymiausias – vieno cento, vadinamo Lincolno centu, dizainas. Mūsų rabinas kartą pasakė – jeigu ne V.D.Brenneris, amerikiečiai neturėtų nė cento kišenėje“, – pokštauja moteris.

„Wikimedia Commons“ nuotr. /Victoras Davidas Brenneris; apie 1910 m.
„Wikimedia Commons“ nuotr. /Victoras Davidas Brenneris; apie 1910 m.

Mūsų rabinas kartą pasakė – jeigu ne Brenneris, amerikiečiai neturėtų nė cento kišenėje.

Su mumis pasisveikino ir prie pokalbio apie V.D.Brennerį keletui minučių prisijungė iš susitikimo grįžęs Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Sania Kerbelis.

„Taip, tai išties unikalus atvejis. Įdomiausia, jog moneta, sukurta 1909-aisiais, iki šiol cirkuliuoja rinkoje. Prieš keletą metų Šiauliuose įamžintas V.D.Brennerio atminimas: pakabinta lenta ant dabartinio Šiaulių banko pastato. Taip pat mūsų iniciatyva Elnio gatvė pervadinta Chaimo Frenkelio vardu.

Apie šį veikėją šiandien jau turbūt girdėjote daug. Įdomus faktas, kad Frenkelis buvo labai religingas, o jo darbuotojai, siekdami viršininką „paspausti“, pakovoti dėl lengvatų darbe, kaip protesto formą pasirinkdavo neiti melstis į jo statytą sinagogą. Vietoj to, lankydavosi kituose miesto maldos namuose. Verslininką tai taip skaudindavo, kad galiausiai šis nusileisdavo darbininkų reikalavimams“, – teigia S.Kerbelis.

Karolinos Savickytės nuotr./Šiaulių apskrities žydų bendruomenės administratorė Antonina Gainulina ir pirmininkas Sania Kerbelis
Karolinos Savickytės nuotr./Šiaulių apskrities žydų bendruomenės administratorė Antonina Gainulina ir pirmininkas Sania Kerbelis

Taip pat pasiteiravome ir apie organizacijos vykdomas veiklas bei narystės ypatumus.

„Šiuo metu pas mus apie 115 narių. Tarp jų - ne tik žydai, bet ir žydų šeimų nariai. Kitaip tariant, esame ne religinė, o visuomeninė bendruomenė, tad mūsų įstatuose parašyta, jog nariais gali tapti žydai ir su jais giminystės ryšiais susiję asmenys.

Savo organizacijoje nesipykstame, dirbame. Esame aktyvūs ir stengiamės kuo daugiau prisidėti prie įvairių veiklų miesto labui. Mūsų renginiai sutraukia nemažai lankytojų. Ypač tie, kurie susiję su sportu, – čia sulaukiame žmonių ir iš visos Lietuvos“, – džiaugiasi S.Kerbelis.

Šiuo metu pas mus apie 115 narių. Tarp jų ne tik žydai, bet ir žydų šeimų nariai.

Vyras prasitarė, jog kitais metais – žydų sporto draugijos „Makabi“ Šiaulių skyriaus šimtmetis.

Nuo 1921 m., kada klubas įsteigtas, miesto sportas įgijo organizuotumo dėmenį. Šiai progai pažymėti planuojamas išleisti pašto ženklas.

Pasak S.Kerbelio, verta paminėti, kad net ir sporto srityje Ch.Frenkelis atliko tam tikrą vaidmenį: verslininkas išpirko žemės sklypą pirmo Šiauliuose stadiono įrengimui.

Prie durų į bendruomenės pastatą pakabinta mezūza – plokštelė, kurios viduje susukta ištrauka iš Toros. Šia žydiška tradicija pašventinamos patalpos, kuriose gyvenama arba dirbama.

Be to, neseniai šalia namo sukonstruota Chanukos šventei minėti skirta stacionari chanukijos žvakidė-žibintas.

Prie durų į bendruomenės pastatą pakabinta mezūza – plokštelė, kurios viduje susukta ištrauka iš Toros.

Šiltai atsisveikinome su žydų bendruomenės atstovais.

„Smagu, kad domitės žydų kultūra. Tikiuosi, ilgainiui žmonių, kurie tai laikys reikšminga šalies istorijos dalimi, ratas tik augs“, – šypteli S.Kerbelis.

„O mūsų durys visad atviros. Lauksime sugrįžtant!“ – priduria A.Gainulina.


Nuoširdžią padėką reiškiame projektui laiką skyrusiems Šiaulių „Aušros“ muziejaus istorikams – Mildai Černiauskaitei ir Andriui Kvedarui. Už galimybę iš arčiau susipažinti su Šiaulių apskrities žydų bendruomenės gyvenimu dėkojame organizacijos pirmininkui Saniai Kerbeliui ir administratorei Antoninai Gainulinai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

01:01
00:53
00:54

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min