Dabar populiaru
Publikuota: 2012 spalio 16d. 20:04

Siena su Baltarusija: perskelti kaimai ir gyvenimai

Lietuvos-Baltarusijos pasienis
Eglės Digrytės nuotr. / Lietuvos-Baltarusijos pasienis

Žmona gyvena Lietuvoje, seniai regėtas vyras – Baltarusijoje. Aplankyti vienam kitą ar susiskambinti – per brangu, skyryboms irgi reikia pinigų. Todėl Leokadijai Gordiewicz namuose dviejų valstybių pasienyje draugiją palaiko tik šunelis Barakas.

Panašiai teka ne vieno mūsų šalies piliečio, kurį likimas įkurdino pačiame šalies pakraštyje, gyvenimas.

Su teta tik susišūkauja

Prieš gerus porą dešimtmečių Lietuva ir Baltarusija priklausė Sovietų Sąjungai. Formaliai kaimynes skyrė tik linija žemėlapyje. Dabar sieną žymi tvora – savotiškas naujos geležinės uždangos, kuri iškilo žlugus komunizmui, simbolis. Lietuva tapo NATO, Europos Sąjungos (ES) ir Šengeno zonos nare, Baltarusijoje įsigalėjo autokratinis Aliaksandro Lukašenkos režimas.

Metalinė tvora su aštrios vielos raizginiu padalijo ne tik dvi šalis, bet ir kaimą, kurio lietuviškoji dalis, garsėjanti restauruota XVI a. pilimi ir keletą kartų surengtu muzikos festivaliu „Be2gether“, vadinama Norviliškėmis, o baltarusiškoji – Piackunai. Žmonės buvo atskirti nuo giminaičių, kaimynų, bažnyčios ir kapinių.

Net per tvorą moterys nebendrauja: „Ne, ne, kam man pažeidinėti įstatymus?“

„Mano teta gyvena anapus sienos. Galime pasikalbėti per tvorą. Nei baltarusiai, nei lietuviai nedraudžia. Tik reikia kaimyno pagalbos, kad sutartume, kada kalbėsimės“, – pasakoja Stanislawas Alencenowiczius, kurio namą – paskutinį Lietuvos teritorijoje – ir valstybės sieną skiria tik bulvių laukas. Kaip tik jame vyras darbavosi, kai į svečius užsuko savaitraščio „15min“ žurnalistai.

Nors dvi kaimo dalis skiria vos keliolika žingsnių, anapus tvoros – lyg kitas pasaulis. Į šiaurės vakarus nuo S.Alencenowicziaus lauko tarp medžių baltuoja Norviliškių pilis, rytų pusėje – apleisti namai iškart už dvigubos tvoros.

Lietuvoje gimęs vyras seniau dažnai sulaukdavo artimųjų iš Baltarusijos ar pats ten lankydavosi. Dabar, norint aplankyti šūksnio atstumu gyvenančią tetą, jam reikia keliauti 40 km iki Šalčininkų, kur Baltarusių kultūros centre galima gauti vizą, o tuomet – iki sienos kirtimo punkto. Mat kelias, sukantis pro S.Alencenowicziaus sodybą, atsiremia į užrakintus vartus.

Greta Lietuvos pusėje stovinčiame žaliame metaliniame konteineryje – nė gyvos dvasios. Anapus tvoros – jokių baltarusių pareigūnų. Bet geriau neapsigauti – per tvorą nei mėtyti daiktus, nei lipti negalima. Vos mums pasirodžius palei tvorą lėtai privažiavo tamsžalis autobusiukas be skiriamųjų ženklų, keletą minučių pastovėjo ir lygiai taip pat tyliai dingo.

Kitame lygiai taip pat padalytame kaime greta Šalčininkų – Sakalinėje, kurios baltarusiškoji dalis vadinama Kulkiški, vaizdas panašus. Lietuvoje – įvairiomis spalvomis nudažyti gyvenami namai, gėlynai dailiai sutvarkytuose kiemuose, apsodinti daržai ir nuo vaisių lūžtančios obelys. Iškart už sienos – apleistos sodybos. Tik čia prie kito žalio konteinerio radome visureigį ir greta vaikštinėjantį pasienietį. Sakė, kad tenka budėti, nes kitaip pradeda skrieti cigaretės.

Bežengiančią tvoros link nufotografuoti Baltarusijos mane sustabdo pasieniečio šūksnis: „Tik ten nelipkite!“ Atšokusi išgirstu paaiškinimą – poros metrų žemės ruožas palei pat tvorą paliktas pažeidėjams „registruoti“: ant išakėtos žemės gerai matyti pėdos. Tiesa, dabar ta žemė užžėlusi žole, o pasitraukus keliasdešimt metrų į šoną galima prieiti ir prie pat tvoros.

Kankinasi, o ne gyvena

Norviliškėse, tik kiek toliau nuo sienos gyvenančią L.Gordiewicz tvora atskyrė nuo vyro ir dviejų seserų. Viena iš jų gyvena tame pačiame kaime – Piackunuose, vos už puskilometrio. Ten įsikūrusi ir klasės draugė, tačiau bičiuliautis su ja nebeišeina. Net per tvorą moterys nebendrauja: „Ne, ne, kam man pažeidinėti įstatymus?“

Moteris susituokė dar sovietmečiu. Iš pradžių gyveno Lietuvoje, bet vyras gavo darbą pas kaimynus, vėliau – ir nepriklausomos Baltarusijos pasą, todėl liko už sienos, Ašmenoje. Aplankyti artimųjų pašnekovė nevažiuoja –vien kelionei iki Šalčininkų ir metinei vizai reikia daugiau nei 600 Lt. Moteris tiek neturi.

Eglės Digrytės nuotr./Leokadija Gordiewicz
Eglės Digrytės nuotr./Leokadija Gordiewicz

Paklausta, kada pastarąjį kartą matė vyrą, L.Gordiewicz ima mintyse skaičiuoti – prieš keletą metų, bet tiksliai nebepamena.

„Skirčiausi, bet irgi brangu, – nusikvatoja ji. – Ir niekur nevažiuosiu – savo tėvynės neišduosiu, esu pripratusi gyventi čia.“ Gyvena su kiemsargiu Baraku. Anksčiau savo keturkojus buvo pavadinusi ne mažiau skambiai: Černomyrdinas, Landsbergis.

Daugelį klausimų ji sutinka juoku, bet atsakydama sunkiai slepia nuoskaudą ar dėl padalyto gyvenimo („Taip ir gyvename – kankinamės, o ne gyvename. Kaip zoologijos sode“, – nukerta ji), ar dėl prastos finansinės padėties.

L.Gordiewicz – ne pensininkė, bet negauna ir pašalpų, mat turi nemažai žemės, todėl socialiai neremtina. Vienintelės jos pajamos – 1000 Lt per metus ES išmokų, kuriuos atiduoda kitiems – žemei apdirbti reikia samdyti ir traktorių, ir kombainą, pirkti kurą. Išgyventi padeda brolis.

„Geriau pinigus man duotų kiaulėms auginti, o ne tvoroms statyti, – pašnekovė mosteli tvartelio, kur kriuksi dvi deglosios, link ir kviečia paskanauti savo užaugintų obuolių. – „Два яблока на ужин и лекарь не нужен“ (Du obuoliai vakarienei ir gydytojas nereikalingas, – rus.).“ Moteris augina ir karvių, bet vien mėsa, pienu ir sūriu gyvas nebūsi.

Besikalbant Norviliškių pilies link nudarda autobusiukas. L.Gordiewicz teigimu, savaitgaliais lankytojų srautas nenutrūksta. „Mašinos kokios geros! O sako, kad prastai gyvename. Iš kur tokios? Iš Baltarusijos“, – moteris neabejoja, kad automobiliai perkami už pinigus, uždirbamus iš pigesnių cigarečių ir degalų.

Legenda apie J.Stalino pypkę

„Čia prasideda Europa, – didžiuojasi už geros valandos kelio nuo Vilniaus esančių Dieveniškių, į Baltarusiją įsiterpusiame Lietuvos plotelyje esančio miestelio, seniūnė Česlava Marcinkevič. – Ir baigiasi, nes aplink – metalinė tvora, perskyrusi valstybes ir šeimas. Žmonės negali aplankyti vieni kitų. Galimybių yra, bet daug kainuoja ir sudėtinga.“

Šis teritorijos iškyšulys – Dieveniškių kilpa – į Baltarusiją driekiasi beveik 30 km ir apima 207 kv. km. Sąsmaukoje apendiksas tėra vos 3 km pločio.

Č.Marcinkevič: „Iki Vilniaus – 70 km, o Ašmena, Lyda šalia, bet negalime tiesiog imti ir nuvažiuoti.“

1939-aisiais, Kremliuje braižant Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto sienas, ant žemėlapio gulėjusi Stalino pypkė, kurios niekas neišdrįsęs pajudinti, tad ir apibrėžę valstybės sienos linija. Tokią legendą su šypsena mėgsta pasakoti vietos gyventojai.

Tikroji istorija – ne tokia intriguojanti. Per mažiau nei šimtmetį siena žemėlapyje buvo stumdoma bent penketą kartų. Senesni vietos gyventojai juokauja, kad, niekur nesikraustydami, sugebėjo pagyventi trijose šalyse: Lenkijoje, SSRS ir Lietuvoje ar Baltarusijoje, priklausomai nuo to, kurioje kaimo pusėje stovi namas.

Vilniaus kraštas kone visą tarpukarį priklausė Lenkijai, 1939 metų rugsėjį jį okupavo Raudonoji armija, bet siena buvo nustatyta tik 1940-ųjų lapkritį, kai Lietuva jau priklausė SSRS.

Anksčiau Lietuvos ir SSRS siena ėjo ties Šalčininkėliais, taigi daug lietuviškų žemių (Šalčininkai, Dieveniškės, Gervėčiai) atsidūrė sovietinės Baltarusijos sudėtyje. Šio margos etninės sudėties krašto lietuviai ryžtingai pareikalavo grąžinti juos atgal. Tai padaryta Lietuvos „įstojimo“ į SSRS proga – Baltarusija „savanoriškai“ pasiūlė kone 3 tūkst. kv. km teritoriją su 80 tūkst. gyventojų.

Per vokiečių okupaciją (1942–1944 m.) prie Lietuvos buvo priskirtos kai kurios dabartinės Baltarusijos žemės – Benekainys, Ašmena, Syriai.

Po karo sovietinės Lietuva ir Baltarusija vėl „stumdėsi“. Anot Užsienio reikalų ministerijos Rytų kaimynystės politikos departamento direktoriaus pavaduotojo Zenono Kumetaičio, tuomet didesnės reikšmės turėjo ne respublikos siena, mat judėjimas buvo laisvas ir žemė neturėjo savininkų, o kolchozo riba, taigi sieną galėjo pakeisti net susitarę kaimyninių kolchozų pirmininkai.

Tokiu būdu 1956 metais atsirado lietuviškas anklavas, apsuptas Baltarusijos žemių, kariniuose žemėlapiuose žymėtas kaip Pagiriai (Pogiry). Jis priklausė kolchozui ir sovietiniam ūkiui, vėliau – žemės ūkio bendrovei. Nepriklausomybės pradžioje 169 ha plote mažiau nei už kilometro nuo Lietuvos sienos stovėjo vos vienas prastos būklės namas, kuriame gyveno senyva rusė su dviem sūnumis. Baltarusiai sutiko, užuot įrengus siaurą koridorių iki sodybos, duoti moteriai žemės prie pat mūsų šalies sienos. Naujakuriai gavo ir lietuviškus pasus.

Kai subyrėjo SSRS, iš Lietuvos kaimynių Baltarusija pirmoji pradėjo derėtis dėl sienos nustatymo. Dvišalė sutartis įsigaliojo 1996 metų balandį. Paklaustas, kodėl nebuvo siekiama prisijungti Gervėčių, Pelesos ir kitų lietuviškų žemių, Z.Kumetaitis pacitavo Kovo 11-osios aktą. Jame pripažįstamas sienų neliečiamumas, kaip buvo suformuluotas 1975 metais Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte.

Sovietmečiu vienas opiausių klausimų buvo Molodečno geležinkelio stotis – kam ji turi priklausyti? 1992–1994 metais bene didžiausi ginčai vyko dėl Adutiškio, esančio apie 70 km į šiaurės vakarus nuo Molodečno, – tiek pasislinko Lietuvos siena.

Valstybės siena Dieveniškių kilpos perimetru driekiasi 110 km. Šį žemės plotą iš trijų pusių supa Baltarusija, nors maždaug 80 proc. iš beveik tūkstančio šio miestelio gyventojų sudaro lenkai. XIX amžiaus pabaigoje trys iš keturių gyventojų buvo žydai, Antrojo pasaulinio karo metais trečdalis save laikė lenkais, penktadalis – baltarusiais. 1989 metų gyventojų surašymo duomenimis, lenkų buvo kiek daugiau nei 60 procentų.

Paryžius pasiekiamas lengviau

Abiem šalims atgavus nepriklausomybę, buvusi vidinė siena tapo valstybių riba, bet galimybės be didesnių apribojimų aplankyti kaimynus išliko. Baltarusiai galėdavo ateiti į Lietuvą pasimelsti bažnyčioje, aplankyti kapines, kur palaidoti artimiausi giminaičiai.

Tačiau Lietuvai įstojus į ES siena su Baltarusija, besidriekianti 677 km, tapo išorine bloko, o vėliau – ir Šengeno zonos siena, todėl imta griežčiau saugoti nuo kontrabandos ir nelegalios imigracijos. Penkis eurus kainavusios vizos pabrango iki 60 eurų.

Norėdami patekti į Lietuvą, prie pat sienos gyvenantys baltarusiai turi nukeliauti daugiau nei 100 kilometrų iki artimiausio Lietuvos konsulato Gardine, atstovėti eilėje, vėl atvažiuoti pasiimti vizos, kirsti sieną specialiame punkte ir grįžti į tas pačias Norviliškes. Kitaip tariant, aplankyti vos už kelių šimtų metrų gyvenančius giminaičius sudėtingiau nei savaitgaliui nulėkti iki Paryžiaus ar Londono.

Norviliškių bažnyčia stūkso mūsų pusėje, o iš Baltarusijos laisvai į ją galima ateiti tik triskart per metus – per Velykas, Kalėdas ir Visų Šventųjų dieną.

„Žmonės vizų negali gauti vietoje, reikia toli važiuoti, trūksta supaprastintų sienos perėjimo punktų, – aiškino seniūnė Č.Marcinkevič. – Iki Vilniaus – 70 km, o Ašmena, Lyda šalia, bet negalime tiesiog imti ir nuvažiuoti. Gal kažkas ten darbą rastų. Bent 50 km padovanotų, nenorime visos Baltarusijos.“

Pasienio gyventojams – bevizis režimas

Lietuvos ir Baltarusijos vyriausybės prieš dvejus metus pasirašė sutartį dėl bevizio režimo pasienio gyventojams. Seimas ją ratifikavo pernai birželį, šį pavasarį Minskui buvo perduota nota, kad mūsų šalis yra pasirengusi vykdyti susitarimą. Kol kas laukiama analogiškos notos iš Baltarusijos, kurios prezidentas A.Lukašenka dokumentą jau yra patvirtinęs savo parašu. Gavus notą, po mėnesio nauja tvarka pradės veikti.

Bevizis režimas galios asmenims, gyvenantiems abiejose šalyse ne toliau kaip per 50 km nuo sienos. Jiems tereikės gauti 20 eurų kainuojantį daugkartinį leidimą nuvykti į kaimyninės valstybės atitinkamą teritoriją.

Į šią zoną įeina Vilnius ir Gardinas. Lietuvoje per 50 km nuo sienos gyvena apie 800 tūkst. žmonių, o Baltarusijoje – apie 600 tūkst. Asmenys su specialiais vietinio eismo per sieną leidimais galės būti ribotoje kitos valstybės pasienio teritorijoje iki 90 dienų per pusmetį.

Šengeno erdvės, kuriai priklauso Lietuva, taisyklės leidžia pasirašyti tokius susitarimus su kaimyninėmis valstybėmis. Baltarusija analogiškas sutartis turi su Lenkija ir Latvija.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

15min paaiškina: kaip Lietuvoje vyks prekyba vaistais su kanapėmis?

Pasaulis kišenėje

Rudens magija: 5 vietos Vilniuje, kurias fotografas rekomenduoja puikioms nuotraukoms

Verslas

Ingrida Šimonytė: čia dar vienas „rekordinis“ biudžetas

Verslas

Obuolių supirkėjai: derlius geras, bet vaisiai – per pigūs

15min iš Stambulo 24sek

Prieš mūšį su „Anadolu Efes“ – geros žinios žalgiriečių stovykloje

„Ginčas“: kaip FIBA vadovo netektis pakeis pasaulio krepšinį?

Gyvenimas

Šeima trejus metus gyvena tik viena diena: Elzė gimė su sindromu, su kuriuo išgyvena tik vienetai

Vardai

Ypatingą šou su scenos kolegomis surengęs Radžis: „Esu pirmas čigoniukas, koncertuojantis arenose“

Gazas

Mįslė: kaip pervažiuoti iš šalies, kurioje eismas vyksta kaire puse, į valstybę, kurioje automobiliai juda dešine?

15min iš Londono Mokslas.IT

E.Musko idėja virto serialu: „National Geographic“ parodė pirmą mirtį Marse ir pirmą gimusį kūdikį

Vardai

Marius Jovaiša iškilmingai pristatė antrą „Neregėtą Lietuvą“: fotografą sveikino garbūs svečiai

Išankstinė Kanų liūtų reklamų peržiūra su 15min

Verslas

Konkursas „Už darnią plėtrą“: prie jūros kviečiantys apartamentai Kuršių nerijoje

15min iš Stambulo 24sek

„Žalgirį“ Stambule pasitinka drąsi serbo pranašystė ir unikali telepatija

Vardai

Koncerte „Nekaltinu savo likimo“ Radžį sveikino garsūs bičiuliai ir jo gerbėja Raisa Šarkienė

Gyvenimas

Viskas, ką turite žinoti apie seksą po persileidimo

Vardai

Kembridžo hercogienės Catherine sesuo Pippa Middleton susilaukė pirmagimio

Aktualu

Sumaištis Kėdainių stotyje: ne dėl savo kaltės ne į tą traukinį įlipusi moteris į namus grįžo tik paryčiais

Verslas

Teismo verdiktas: turkų pergalė Kauno stadiono rekonstrukcijos konkurse – neteisėta

Aktualu

Referendumo kartelės mažinimo idėja Seime sukėlė aistras: „Nebesityčiokime iš Konstitucijos“

Naujienos

Aktualu

15min paaiškina: kaip Lietuvoje vyks prekyba vaistais su kanapėmis?

Pasaulis kišenėje

Rudens magija: 5 vietos Vilniuje, kurias fotografas rekomenduoja puikioms nuotraukoms

Verslas

Ingrida Šimonytė: čia dar vienas „rekordinis“ biudžetas

Verslas

Obuolių supirkėjai: derlius geras, bet vaisiai – per pigūs

15min iš Stambulo 24sek

Prieš mūšį su „Anadolu Efes“ – geros žinios žalgiriečių stovykloje

„Ginčas“: kaip FIBA vadovo netektis pakeis pasaulio krepšinį?

Gyvenimas

Šeima trejus metus gyvena tik viena diena: Elzė gimė su sindromu, su kuriuo išgyvena tik vienetai

Vardai

Ypatingą šou su scenos kolegomis surengęs Radžis: „Esu pirmas čigoniukas, koncertuojantis arenose“

Gazas

Mįslė: kaip pervažiuoti iš šalies, kurioje eismas vyksta kaire puse, į valstybę, kurioje automobiliai juda dešine?

15min iš Londono Mokslas.IT

E.Musko idėja virto serialu: „National Geographic“ parodė pirmą mirtį Marse ir pirmą gimusį kūdikį

Vardai

Marius Jovaiša iškilmingai pristatė antrą „Neregėtą Lietuvą“: fotografą sveikino garbūs svečiai

Išankstinė Kanų liūtų reklamų peržiūra su 15min

Verslas

Konkursas „Už darnią plėtrą“: prie jūros kviečiantys apartamentai Kuršių nerijoje

15min iš Stambulo 24sek

„Žalgirį“ Stambule pasitinka drąsi serbo pranašystė ir unikali telepatija

Vardai

Koncerte „Nekaltinu savo likimo“ Radžį sveikino garsūs bičiuliai ir jo gerbėja Raisa Šarkienė

Gyvenimas

Viskas, ką turite žinoti apie seksą po persileidimo

Vardai

Kembridžo hercogienės Catherine sesuo Pippa Middleton susilaukė pirmagimio

Aktualu

Sumaištis Kėdainių stotyje: ne dėl savo kaltės ne į tą traukinį įlipusi moteris į namus grįžo tik paryčiais

Verslas

Teismo verdiktas: turkų pergalė Kauno stadiono rekonstrukcijos konkurse – neteisėta

Aktualu

Referendumo kartelės mažinimo idėja Seime sukėlė aistras: „Nebesityčiokime iš Konstitucijos“

Daugiau vandens

Gera keliauti kartu

Video

32:10
01:02
01:11

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min