Penkios dienos paaukotos Žemaitijai paminėti. Vaikai mokėsi žemaitiškų dainų, šokių. Kai kurie sugebėjo per kelias dienas įvaldyti muzikos instrumentus taip, jog paskutinį vakarą stojo ant scenos.
Ežere stovyklautojai iškėlė dekoraciją – skaičių 800, kuris reiškia Žemaitijos amžių. Stovyklos pabaigoje dekoracija buvo simboliškai padegta.
Mažiau triukšmingas, tačiau aktyvus veiksmas vyko pastogėse, kur kelios dešimtys vaikų kūrė įvairiausius rankdarbius.
Tokiu principu per stovyklą buvo pasiūti keturi moteriški žemaitiški kostiumai. Taip pat pagaminta nemažai detalių jau prie turimų kostiumų. Pavyzdžiui, devynios rangės – tai galvos aprėdas, kurį pagaminti prireiks kelių dienų.
Tiesa, ne scena yra tikrasis tikslas. Tai tik įprasta šventės dalis, skirta visų vaikų tėvams, kurie penkias dienas spėliojo, ką gi veikia jų atžalos?
Iš tiesų vaikams buvo ką veikti. Be įvairiausių veiklų dar buvo ir žaidimai – miltasvydis, ripka ir daug kitų. Vienas pusdienis buvo paskirtas žygiui iki Medvėgalio kalno, kuris stūkso už šešių kilometrų nuo stovyklavietės.
Ant kalno skambėjo liaudiškos dainos ir buvo ištiesta 70 metrų ilgio vėliava. Taip pat čia pasitiko žemaitukų augintojas ir žygių tokiais žirgais žvaigždė Vaidotas Digaitis. Jis papasakojo apie savo keliones. Kai kuriems pavyko ir pajodinėti.
Statistika stabili – kiekvienais metais prie Paršežerio susirenka gerokai per 200 vaikų ir jų vadovų. Kiekvienąkart akivaizdu, jog vyksta tarptautinis renginys. Dažnai vieši lietuviai iš užsienio valstybių. Jau tradiciškai prisijungia Punsko atstovai.
Vaikus bandonija mokė groti žymus muzikantas vilnietis Albinas Batavičius. Jo kilmė yra žemaitiška – Devynakių kaimas Tauragės rajone. 82-ejų vyras vaikystėje išmoko iš vieno giminaičio griežti smuiku. Vėliau lipte prilipo ir daugybė kitų instrumentų. Tarp jų ir bandonija.
Vyras jau daugelį metų rašo knygas apie orkestrus, Žemaitiją, nors kadaise jo profesija buvo menkai su muzika ir etnografija susijusi – prekybos priežiūra.
Tarp pulko puikių vadovų galima pamatyti tokius mokytojus kaip šiaulietis Arūnas Stankus. Jis savo mieste jau du dešimtmečius vadovauja ansambliui „Vieversėlis“. Čia groja tik moksleiviško amžiaus jaunimas. Mokytojas sugeba uždegti mokinius ir pats nuo jų degti.
Kas ten atokiau vaikus moko groti armonika? Tai Donatas Stakvilevičius iš Radviliškio. Jo profesija – ugniagesys, tačiau etnokultūra yra jo kraujyje.
Tą patį ir daugiau būtų galima pasakoti apie dešimtis vadovų, tačiau juk visų jų pagrindinis tikslas yra vaikai.
Stovyklos organizatorė Šilalės kultūros centro vadovė Irmina Kėblienė pastebi, kad stovykla yra labai patraukli užsienio lietuviams, nors tam sąlygų dar nėra daug. Šioje stovykloje kasmet pasitaiko vaikų, kurie gyvena Londone, Vokietijoje.
Kelios dešimtys vaikų buvo iš trylikos kitų Lietuvos rajonų, nors oficialiai tai Šilalės vaikams skirtas užsiėmimas. Tai draugaujančių ansamblių dalyviai, tačiau akivaizdu, jog panašių stovyklų galėtų būti daugiau. O gal ši galėtų būti žymiai didesnė, didžiausias krūvis nekristų vien ant Šilalės pečių?
Toks geografijos išsiplėtimas darosi tarsi natūraliai – visiems norisi, kad jų vaikai nepamirštų tradicijų ir savasties, tačiau antros tokios stovyklos šalyje vargu ar rasi.
Vadovė paskaičiavo, kad visa stovykla kainavo apie 20 tūkst. eurų. Tradiciškai prie jos prisideda Šilalės savivaldybė, kuri skyrė 5000 eurų. Pats kultūros centras paskyrė 6000 eurų. Kultūros taryba šiemet skyrė 4000 eurų ir dar tiek pat prisidėjo ir stovyklautojų tėvai.
Nedidelis, bet svarbus pastebėjimas – šiemet stovykloje buvo nemažai jaunųjų vadovų – tai jaunuoliai, kurie šioje stovykloje lankosi jau ne pirmą kartą. Kai kurie savo darbu užsitarnavo teisę čia dalyvauti jau su rimtesniu statusu – padėti naujokams lengviau ir greičiau visko išmokti.
Apie tai, kad vaikams ir jaunimui Lietuvoje ir išsibarsčiusiems visame pasaulyje labai reikia pažinti savo kultūrą, po koncerto kalbėjo ir grupės „Kūjeliai“ narys Julius Vaicenavičius, kuris su šios stovyklos vaikais susiduria jau ne pirmą kartą.
„Kūjeliai“ koncertavo pirmąją stovyklos dieną, o baigiamąjį vakarą scenoje pasirodė Loreta Sungailienė, kurios liaudies dainas pastaruoju metu lydi pučiamųjų džiazas.
