Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Skirtingose vietose perkūnija gali skambėti skirtingai

Žaibai
„Scanpix“/„Caters News Agency“ / Žaibai
Šaltinis: Lrt.lt
1
A A

Žaibas visur bus vienodas, tačiau perkūnija skirtingose vietose gali skambėti skirtingai, LRT RADIJUI sako gamtininkas Almantas Kulbis. Jo aiškinimu, taip yra todėl, kad garsą gali sukelti keli susidūrę žaibai, garsas gali aidėti dėl skirtingo reljefo arba kelis garsus gali sukelti žaibo atšakos.

„Šviesą mes suvokiame panašiai. Kartais šviesa būna ir be garso, nes žaibas gali trenkti ne tik į žemę, bet iš debesies į debesį. Ir tokių perkūnijų būna. Garsas gali aplipti įvairiais aidais, gali būti kelių susidūrusių žaibų garsas, todėl mes jį girdime lyg savotišką perkūnijos muziką“, – tvirtina A.Kulbis.

– Kaip susidaro žaibas?

– Žaibas yra ir paprastas, ir sudėtingas reiškinys, todėl mokslininkai iki galo nežino visų procesų. Aiškinant labai paprastai, tai panašu į elektros mašiną – sukame ratą ir susidaro elektros kibirkštys. Žemė taip pat yra didelis rutulys, ją supa atmosfera. [...]

Iš tiesų tas procesas daug sudėtingesnis. Žemei sukantis, tarp atmosferos debesų ir Žemės paviršiaus susidaro kibirkštys, kurias vadiname žaibais. Kadangi tai labai didingas gamtos procesas, matome tikrai didelius, įspūdingus žaibus. Net yra žaibų fotografai, kurie gaudo tuos žaibus, bando juos užfiksuoti, nufotografuoti. Daugeliui tautų žaibai sukeldavo tokią pagarbą, kad žmonės juos sudievindavo. Ne išimtis ir lietuvių tauta, kuri garbino Perkūną ir jo medį ąžuolą.

Žaibas susidaro, kai įsielektrina viršutinis ir apatinis sluoksnis. Mokslininkų nuomone, sekundės dalį tada atsiranda žaibas lyderis. Jis trunka labai trumpai. Jo neįmanoma net pamatyti. Toks pats žaibas atsiranda ir apatiniame sluoksnyje. Elektros krūvis ir iš viršaus, ir iš apačios randa mažiausios varžos kelią ir tada tvyksteli vadinamasis žaibas, kurį mes pamatome, pamatome šviesą, o vėliau lydi garsas. Šviesa, kaip žinome, daug greitesnė, garsas atsilieka, todėl nudundėjusį griaustinį išgirstame vėliau.

– Ar teisingas posakis, kad, pamačius žaibą, reikia skaičiuoti, kol sulaukti garsi – perkūnijos – tai nurodo, kokiu atstumu trenkė žaibas?

– Tai gana teisingas pastebėjimas. Toks skaičiavimas nurodo, už kiek maždaug kilometrų žaibas trenkė, tačiau kartais viskas būna sudėtingiau. Garsą sukelia aplink [žaibą] sprogęs oras. [...] Šviesos reiškinys labai trumpas, o garsas gali sukelti aidą. Jei žaibas turi keletą šakų, tas garsas taip pat „išsišakoja“, todėl šis skaičiavimas labai apytikslis, bet taip galima sakyti.

– Kaip žaibas pasirenka, į ką trenkti?

– Ieško mažiausios varžos ir geriausio laidininko. Geriausias laidininkas, labai įdomu, sako, yra kamino dūmai. Taip pat, be abejo, žaibolaidžiai (juos kartais nevisai teisingai vadina perkūnsargiais, bet siūloma vadinti žaibolaidžiais). Taip pat trenkia į aukščiausias vietoves. Gyvi organizmai taip pat yra geri laidininkai, nes turi daug vandens, o vanduo – puikus laidininkas. Medis irgi turi daug vandens, daug skysčio. Taip pat geru laidininkai yra vandens telkiniai, pavyzdžiui, ežerai.

Griaudint perkūnijoms patariama nesimaudyti ežere. Jei žaibas trenkia į ežerą, pasklinda milžiniški krūviai, kurie labai pavojingi.

– Tai žaibas gali tiesiog į vandenį trenkti?

– Taip, todėl griaudint perkūnijoms patariama nesimaudyti ežere. Jei žaibas trenkia į ežerą, pasklinda milžiniški krūviai, kurie labai pavojingi.

– Neseniai internete buvo paviešinta istorija, kai vienoje pievoje Norvegijoje nugaišo keli šimtai šiaurinių elnių. Kas ten nutiko?

– Toje vietoje nebuvau, bet apie šią situaciją girdėjau. Elniai gyvena bandomis. Perkūnijų metų daugelis gyvūnų tikrai išsigąsta. Elniai – taip pat. Jie spiečiasi į būrį. [...] Elniai susispietė į būrį, susiglaudė šonais ir, trenkus žaibui, išlydis (matyt ta audra buvo labai stipri) juos ir pražudė.

Teko matyti, kaip žaibavimo bijo šunys. Jie prisiglaudžia prie žemės, sėlina prisispaudę. Galbūt tai instinktai. Labai sunku tai paaiškinti. Žmonės taip pat turi kažkokią instinktyvią audrų ir perkūnijų baimę. Yra užrašyta labai įdomių atvejų. [...]

– LRT RADIJO klausytojas pasakoja, kad jam teko būti JAV ir ten, kai žaibavo, garsas atrodė kitoks. Ar gali būti skirtingi žaibo garsai?

– Šiek tiek jau užsiminiau, kad garsas yra labai įvairus. Jo kilmę lemia sudėtingi fizikiniai procesai. Šviesą mes suvokiame panašiai. Kartais šviesa būna ir be garso, nes žaibas gali trenkti ne tik į žemę, bet iš debesies į debesį. Ir tokių perkūnijų būna. Garsas gali aplipti įvairiais aidais, gali būti kelių susidūrusių žaibų garsas, todėl mes jį girdime lyg savotišką perkūnijos muziką.

– Vadinasi, galima sakyti, kad nuo vietovės priklauso garsas?

– Taip, skirtingas reljefas – kalvos, kalnai – sukels kitokį garsą. Todėl garsas gali būti labai skirtingas skirtingose vietovėse.

– Kas yra kamuolinis žaibas?

– Tai mažai ištirtas reiškinys. Apie jį ne tiek daug žinoma. Yra ir kamuolinis, ir juodasis žaibas. Tai labai paslaptingi elektros reiškiniai. Net pasakojama istorija, kad XIX a. vienas Vilniaus universiteto medicinos profesorius prie lango skaičiavo sidabrinius pinigus ir jį nutrenkė kamuolinis žaibas, įsiveržęs pro langą. Šių žaibų reikėtų saugotis.

– Kaip tai padaryti?

Perkūnijų metu reikėtų stengtis būti patalpoje, užsidaryti langus. Geriausia išjungti elektros prietaisus, būti toliau nuo krosnių, uždaryti jų sklendes, dureles.

– Apskritai žaibų reikėtų saugotis. Perkūnijų metu reikėtų stengtis būti patalpoje, užsidaryti langus. Geriausia išjungti elektros prietaisus, būti toliau nuo krosnių, uždaryti jų sklendes, dureles. Siūloma netgi krosnies nekūrenti. Žinoma, šaltuoju metų laiku perkūnijų nebūna arba būna mažiau.

Yra visokių liaudies pasiūlymų, patarimų, kaip apsisaugoti nuo žaibo. Jeigu tenka tuo metu būti lauke, yra įdomių siūlymų. Geriausia nebūti aukščiausiose vietose, nejudėti, nebėgti nuo žaibo. Liaudies išmintis sako – sudarome skersvėjus, todėl tie skersvėjai pritraukia žaibą. Čia taip pat yra išminties. Geriausia pasislėpti įlomėse, daubose, atsisėsti. Kai kurie sako, kad reikia susigūžti. Yra užrašyta iš senesnių patarimų – jeigu griaudi perkūnija, vaikams reikia atsigulti ir užsidengti galvą pagalve.

– Liaudiški patarimai dar siūlo, kad reikia iš namų išvaryti šunį ar ant palangės padėti žirkles.

– Tokių patarimų yra užrašyta. Manyčiau, kad tai lemia konkrečios patirtys konkrečioje Lietuvos vietovėje. Teko apie tai skaityti. Iš tikrųjų manoma, kad šuo pritraukia žaibą, nors tai nėra tiesa, todėl jį neva reikia išvyti, nes į šunį gali įlįsti velnias ar piktoji dvasia ir pritraukti žaibą.

Žirklių padėjimas ant palangės taip pat nėra visiškai pagrįstas. Taip pat sakoma, kad ant palangės reikia pabarstyti druskos žiupsnį. Galbūt kažkas tokią patirtį turėjo ir tada šis patarimas pasklido. Yra užrašytas ir labai teisingas liaudies pastebėjimas – nupjovus žolę per perkūniją nereikia nešti dalgio į pašiūrę, nes tai natūralus žaibolaidis. Šį patarimą galima pagrįsti.

– Bet apskritai rudenį yra mažiau žaibų negu vasarą? Ar vis dar jų pasitaiko?

– Pasitaiko. Maždaug prieš mėnesį, rugpjūčio 10 d., buvo šv. Lauryno diena. Ši diena anksčiau vadinta paskutinės perkūnijos diena. Žinoma, man pačiam teko dar išgirsti perkūniją ir po šios dienos. Perkūnijų būna, bet maždaug 70 proc. perkūnijų būna iki šios dienos – nuo pavasario, maždaug nuo Jurginių. Rudenį jų būna mažiau. Tos perkūnijos retesnės. Netgi žiemą gali griaudėti perkūnijos.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Perkūnija
Parašykite atsiliepimą apie 15min