Nors Lietuvos medikų stažuotės Ukrainoje jau skaičiuoja antrus metus, slaugytojų dalyvavusių tokiose komandiruotėse galima suskaičiuoti bene ant rankos pirštų. Pakalbintos stažuočių dalyvės pabrėžia – privalome važiuoti į Ukrainą mokytis, kol dar ne vėlu.
„Labai svarbu darbovietėms į stažuotes Ukrainoje siųsti ne tik gydytojus, bet ir slaugytojus, kad šie pamatytų visą tą virtuvę: kaip dirba slaugytojai prie fronto, kaip organizuojami darbai, kaip jiems tenka persikvalifikuoti, nes dirba kitokius darbus, nei iki karo pradžios. Mums šitos žinios ir patirtys yra labai reikalingos“, – sako praėjusią vasarą Ukrainoje į stažuotę vykusi anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja Inga Nenortienė.
Mažesnę darbo patirtį nei kolegė turinti skubios pagalbos slaugytoja Valentina Petrauskaitė prisipažįsta, pirmą stažuotės dieną teko ir nualpti operacinėje.
„Turėjo amputuoti stipriai sužalotą kario ranką. Vaizdas nebuvo įprastas man, nors dirbu greitojoje medicinos tarnyboje. Aš smalsiai žiūrėjau, kaip dirba komanda ir pajutau, kad kažkas neįprasta, kūnas keistus ženklus duoda, todėl nusprendžiau nueiti prie sienos, ir nualpau“, – prisimena ir Kauno klinikų priėmimo skyriuje, ir greitojoje medicinos pagalbos tarnyboje dirbanti slaugytoja.
Stažuotės reikalingos visai medikų komandai
Po stažuotės Ukrainoje kalbintos slaugytojos – Inga, Valentina ir Anželika – lyg susitarusios tvirtina, stebėdamos itin sklandų kolegų darbą suprato, svarbu, kad į stažuotes turi vykti ne tik gydytojai, gydymo įstaigų vadovai, bet ir slaugytojai.
„Darbas priėmime mane labai stebino iš teigiamos pusės: kai atvyksta pacientai, kaip visa komanda sklandžiai dirba, kiekvienas tiksliai žino, ką turi daryti. Buvo gražu žiūrėti, kaip jie viską susiorganizavę. Turbūt prasidėjus karui to nebuvo, bet jie išmoko, – pasakoja I. Nenortienė. Todėl mes dabar turime iš ko mokytis ir privalome išnaudoti šią situaciją. Mes negalime išmokti to namuose, nes pas mus nebūna tokių pacientų su tokiomis traumomis.“
Pasak skubios pagalbos slaugytojos V. Petrauskaitės, kalbant apie mediciną, įprasta akcentuoti gydytojų darbą ir žymiai rečiau paminimas slaugytojo vaidmuo. „Tai noriu pasakyti – su pacientu dirba, jam padeda ar net gelbsti jo gyvybę visa komanda – gydytojas, slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, paramedikas – vienas gydytojas nesusitvarkytų sudėtingoje situacijoje. Todėl ir visa medikų komanda ir turi įgyti patirties, sužinoti, kas vyksta Ukrainos gydymo įstaigose, kaip atrodo tie pacientai, su kokiomis sveikatos problemomis susiduria.“
Valentinos teigimu, jeigu dirbti karo ar ekstremaliomis sąlygomis ruošis tik gydytojai, tai, atėjus dienai X, jis neturės komandos, su kuria galėtų darniai dirbti. Tuomet medikui reikės ne tik atlikti savo tiesioginį darbą, bet dar ir kitiems padėti susigaudyti, ką daryti.
Skubios pagalbos slaugytoja Anželika Veder „nevynioja žodžių į vatą“: „Reikia važiuoti mokytis, kol yra tokia galimybė, kol dar ne vėlu. Reikia, kad kuo daugiau žmonių žinotų, ką ir kaip reikia daryti karo sąlygomis. Natūralu, kad ekstremaliosios situacijos metu dalis žmonių pasimestų, bet jei dalis jau žinotų, bent minimaliai, ką ir kaip daryti, būtų daugiau šansų ir galimybių išvengti neigiamų pasekmių.“
Viena pagrindinių medikų stažuočių koordinatorių Vaiva Jankienė pabrėžia, kad pati būdama slaugytoja, puikiai suvokia kaip svarbu į stažuotes siųsti ir slaugytojus. „Be jų jokia medikų komanda negali būti visavertė ir veikti efektyviai. Slaugytojų patirtis Ukrainoje lygiai tokia pat svarbi kaip ir gydytojų, kad taptume labiau pasiruošę ir taip stiprintume mūsų sveikatos sistemos pasirengimą.“
Tikslas – pamatyti, patirti, išmokti
Slaugytojos Inga ir Valentina Ukrainoje lankėsi pavasario pabaigoje, Anželika iš stažuotės namo grįžo prieš Kalėdas. Visos turėjo savo tikslų, kodėl važiavo į stažuotę, ir vieną bendrą tikslą – bent kiek padėti kolegoms.
„Turiu didelę slaugytojos patirtį, esu dirbusi įvairiuose gydymo įstaigų skyriuose, tai kažko naujo nemačiau. Visi darbai, kokius mačiau dirbant slaugytojus Ukrainoje, man pažįstami. Žaizdų priežiūra, traumuotų ir chirurginių pacientų slauga – man nėra svetima. Tik tokio pobūdžio sužeidimų, politraumų savo praktikoje nesu mačiusi, – atvirai pasakoja Inga. Ši patirtis man parodė, kiek žinių, įgūdžių slaugytojui reikia turėti, kad galėtų dirbti.“
Slaugytoja Valentina prisiminusi savo pirmąją stažuotės dieną Dnipro ligoninėje, kai nualpo pamačiusi smarkiai sužalotos rankos amputaciją, pasakoja, kaip ukrainietės slaugytojos ją ramindamos atviravo, kad ir jos prasidėjus karui neatlaikydavo tokių vaizdų, tačiau po truputį apsiprato. „Todėl ir mūsų specialistams labai svarbu susipažinti, pasiruošti tokiems dalykams, nusiteikti. Svarbu pamatyti ir iššūkius, kurie gali kilti, slaugant tokius sudėtingus pacientus. Pavyzdžiui, slaugos skyrių slaugytojoms svarbu žinoti, kaip elgtis su pacientu, kuriam amputuota ne viena galūnė, kaip padėti jam grįžti į gyvenimą. Ten gali pamatyti tokių slaugos problemų ir jų sprendimo būdų, kokių mes Lietuvoje nematome ir nesusiduriame“, – dalinasi įspūdžiais Kauno klinikų priėmimo skyriaus slaugytoja V. Petrauskaitė.
Valentinai Ukrainoje įstrigo detalės, svarbios teikiant pagalbą, slaugant sužeistuosius, vežamus iš stabilizavimo punktų į gydymo įstaigas, esančias toliau nuo fronto. Pavyzdžiui, pervežant karį, pasiūlyti jam atsigerti, nes jie dažniausiai nieko su savimi neturi. Juk neaišku, kiek laiko jie nevalgė ir negėrė. Ir tie keli gurkšniai gali sutiekti galimybę šiek tiek atsipalaiduoti, pajusti, kad juo rūpinamasi.
Greitosios pagalbos tarnyboje dirbanti A. Veder patirties stengėsi semtis ir kaip medicinos darbuotoja, ir kaip šaulė. Jai buvo svarbi ukrainiečių patirtis dėl turniketų naudojimo. „Lietuvoje juos propaguoja, kartais jie dedami visiškai be reikalo – į kairę ir į dešinę. Ukrainoje realybė yra tokia, kad sužeisto kario situaciją, būklę įvertinti labai sunku, o evakuacija gali trukti labai ilgai. Tuomet atsiranda turniketo sindromas, kuris baigiasi galūnės amputacija“, – aiškina slaugytoja. Todėl Anželikai kilo minčių, kad Lietuvoje reikalingi mokymai, kada iš tikrųjų turniketą reikia naudoti, o kada galima be jo išsiversti, gal dažniau būtų galima naudoti spaudžiamuosius tvarsčius, kurie nėra tokie populiarūs.
Slaugytojai Anželikai Ukrainoje teko dalyvauti pacientų pervežimuose greitosios pagalbos automobiliais. Jai paliko įspūdį, kad mašinos pritaikytos, turinčios įvairiausios įrangos bet kokioms sąlygoms. Tokie sužeistųjų pervežimai trunka ilgai, po kelias valandas, ir netikėtumų gali būti bet kokių. Todėl labai svarbu turėti įrangos ir priemonių, kurios sudėtos taip, kad viską galima būtų lengvai surasti. Žinoma, greitosios pagalbos automobiliai aprūpinti dėka pagalbos iš kitų šalių. „Man teko matyti įrangos, kurios nesu mačiusi Lietuvoje, – pasakoja slaugytoja, – pavyzdžiui, mobili įranga, kuri atlieka net kelias funkcijas. Tai labai aktualu, kai reikia viską atlikti greitai ir gana mažoje erdvėje.“
Taip pat Anželikai įspūdį paliko tiek įrengta požeminė ligoninė, tiek ir ligoninė palapinėje. „Labai keistas įspūdis – žiemos metu, lauke šalta, įeini į vidų ir ten visi trumpomis rankovėmis vaikšto, operacinių patalpos atidalintos. O kažkur netoli girdisi kaip šachedas skraido. Viskas pritaikyta darbui, generatoriai užtikrina nuolatinį elektros tiekimą.“
Dar ne paskutinė stažuotė
Visos kalbintos medikės paklaustos, ar dar planuoja vykti į Ukrainą, atsako – būtinai.
Pasak Ingos, ji pasirengusi dar tiek kartų važiuoti į Ukrainą, kiek bus galimybių. Dabar norėtų lankytis toliau nuo fronto, kur daugiau paslaugų teikiama civiliams gyventojams. Visgi ši dalis ukrainiečių gauna mažiau paslaugų, nes pagrindinis dėmesys yra skiriamas kariams.
„Ką aš pati atsivežiau iš stažuotės – tai ramybę, – atvirauja slaugytoja, – ten būdama labai mobilizuojiesi, pamatai personalo susidirbimą, susiklausimą, gerą komandinį darbą. Ir grįžus namo supratau, kad mūsų kasdienės bėdos nublanksta prieš Ukrainos problemas.“
Skubios pagalbos slaugytoja Valentina sako, kad norėtų dar kartą nuvykti į stažuotę žiemos metu, kad galėtų pamatyti, kaip dirbama sudėtingesnėmis sąlygomis, kai reikia padėti sušalusiam pacientui ir kai pats dirbi šaltyje.
Kalbos barjero Ukrainoje nejutusi slaugytoja Anželika pasakoja daug bendravusi su vietiniais. Jai įstrigo ukrainiečių nusiteikimas ir patriotizmas. „Man teko važiuoti greitosios pagalbos automobiliu, kurį vairavo jaunas vaikinas savanoris, kuriam tai buvo paskutinė savanoriavimo diena. Kitą dieną jis turėjo išeiti į frontą. Jis – našlaitis, iš vaikų namų, bet dabar jau sukūręs šeimą, auginantis vaiką. Aš paklausiau, kodėl tu savanoriauji, o dabar išeini dar ir kariauti? Jo atsakymas – tai yra mano Tėvynė, aš turiu šeimą: žmoną ir dukrą, nesvarbu kas yra valdžioje, aš noriu, kad mano vaikai gyventų taikiai ir gerai.“
