Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Smurto šeimoje grimasos Lietuvoje: būtų gerai, kad gydytoja ar kirpėja ne tik išklausytų, bet ir praneštų tarnyboms

Smurtas šeimoje
123rf.com nuotr. / Smurtas šeimoje
Šaltinis: 15min
7
A A

Atrodo, žingsnių, kad smurto šeimoje mastai Lietuvoje mažėtų, žengta nemažai. 2011 m. priėmus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, buvo kuriama Specializuotų pagalbos centrų sistema, Policijos departamentas ėmėsi aktyvių veiksmų šioje srityje. Vis dėlto praėjusiais metais dėl smurto šeimoje policija kviesta 60 tūkst. kartų, dažniausiai aukos – moterys.

Paaiškėję smurto mastai tik dar labiau kelia nerimą – jau kelintus metus svarstoma, kaip su juo kovoti veiksmingiau. Europos Taryba Lietuvai siūlo priemonių paketą, kuris padėtų skirtingoms institucijoms susikalbėti, veikti kartu ir sukurtų koordinuotą atsaką, įtraukiant ne tik policiją, bet švietimo įstaigas, socialinius darbuotojus ir kitas visuomenės grupes.

Beveik detalus veiksmų planas pateikiamas Europos Tarybos konvencijoje dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (arba: Konvencijoje dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje).

Antradienį „Forum Cinemas Vingis“ salėje po filmo „Mūšiai už uždarų durų“ peržiūros vykusioje diskusijoje „Smurtas šeimoje: kaip sumažinti jo mastą ir tinkamai apsaugoti aukas?“ paaiškėjo, kad per šešerius metus šioje srityje pasistūmėta ne taip ir daug – tikimasi, kad kaimynai, kirpėja ar gydytoja ne tik išklausys/išgirs auką, bet ir praneš apie tai, kad prieš jos klientę/pacientę smurtaujama, atitinkamoms tarnyboms.

Pareigūnė, atvykusi į šeimą, kur smurtauta prieš moterį, tiesiog nežino, ką jai pasiūlyti, krizių centrų rėmimas nepakankamas, o vadinamoji Stambulo konvencija dėl smurto prieš moteris, kurią jau ratifikavusi kaimynė Lenkija, dar tik pakeliui į Seimą.

Ievos Budzeikatės nuotr./Diskusija „Smurtas šeimoje: kaip sumažinti jo mastą ir tinkamai apsaugoti aukas?“
Ievos Budzeikatės nuotr./Diskusija „Smurtas šeimoje: kaip sumažinti jo mastą ir tinkamai apsaugoti aukas?“

Smurtą įveikusi Ina: ilgą laiką kalbėti buvo gėda

Diskusijoje sutikusi dalyvauti smurtą įveikusi Ina prisipažino, kad sprendimą pabėgti nuo smurtaujančio vyro padėjo priimti vaikai: „Kai išėjome iš namų, smurtas jau buvo ne tik prieš mane, bet ir prieš mano sūnų. Sūnus nenorėjo rašyti pareiškimo prieš tėvą, bet paskui apkalbėjom situaciją ir nutarėm, kad toks elgesys nepriimtinas.“

Dažnai kaimynai mano, kad kam kištis – juk patys išsiaiškins. Bet nereikėtų gal taip galvoti, kad nebūtų tokių atvejų, kaip skaičiau – moterį daužė į grindis tol, kol ji numirė, – kalbėjo Ina.

Sunkiai rinkdama žodžius moteris sakė, kad tuo metu jos sprendimą palaikė abu vaikai – tiek sūnus, tiek dukra, taip pat draugai. Ilgą laiką jai buvo gėda ir baisu kalbėti, tačiau, išsipasakojusi draugei, pamažu priėjo prie sprendimo išeiti iš smurtinės aplinkos.

„Kad tu patiri smurtą, kažkam pasisakyti gėda. Sakydavau, kad pati susižeidžiau, kol vaikai buvo maži. Vyras mėgino gydytis, nes dažnai vartodavo alkoholį. Bet, kol negerdavo, būdavo gerai, o vėl užgėrus viskas iš naujo prasidėdavo. Ryžausi, nes noriu gyventi kitaip“, – atviravo Ina.

Daugiau kaip prieš metus su dviem nepilnamečiais vaikais ji atsidūrė Vilniaus moterų krizių centre – ten gavo prieglobstį, palaikė bičiuliai – padėti, anot jos, stengėsi visi aplink.

Ji atkreipė dėmesį į tai, kad kaimynai dažnai numoja į garsus, sklindančius iš kaimyninių butų, o esą be reikalo. Veiksminga, jos manymu, būtų paklausti, ar viskas gerai, o jei sklinda įtartini garsai, ir iškviesti policiją: „Dažnai kaimynai mano, kad kam kištis – juk patys išsiaiškins. Bet nereikėtų gal taip galvoti, kad nebūtų tokių atvejų, kaip skaičiau – moterį daužė į grindis tol, kol ji numirė.“

Psichologė: su vaiku reikia dirbti nuo mažų dienų

Paramos vaikams centro steigėja ir vadovė Aušra Kurienė taip pat pritarė, kad labai svarbu, jog kaimynai ne tik paklaustų, bet ir būtinai praneštų apie tai atitinkamoms tarnyboms – esą labai pavojinga paklausus nieko nesiimti.

Reflektuodama į prieš diskusiją parodytą filmą psichologė teigė, kad tam, jog vaikai neužaugtų smurtautojais, tėvai ir švietimo sistema turėtų skiepyti vertybines orientacijas, kad emocijas galima išreikšti visuomenėje priimtinais būdais – ne kumščiais, ne kito menkinimu.

„Tėvai vaikams anksti turi pradėti pasakoti apie saugius santykius, apie tai, kas yra pavojai santykiuose, kad net juokų lygyje ar filmukų lygmeny nebūtų rodoma kitaip. Pavyzdžiui, filmukas „Maša ir lokys“ – ten gi ištisai Maša kankina lokį“, – kalbėjo specialistė.

Anot A.Kurienės, moteriai su vaikais atsiribojus nuo smurtinės aplinkos reikia didelės pagalbos, kad ji vėl pasijustų žmogumi.

„Tas žingsnis turi būti legalizuotas, vienintelis, kuris žengiamas viską praradus. Pasirūpinti savimi ir vaikais, neturint ryšių, namų – nieko, yra sudėtingas. Ta pagalba turi būti labai kompleksinė ir lydėti labai ilgą laiką, kol ateis visavertis asmenybės atsistatymas. Vaikai tame chaose gyveno. Vaikas nepasiskaito kažkur, kad visuomenė nemėgsta smurtautojų, ir nenusprendžia staiga, kad „nebūsiu smurtautoju“.

Bet berniuko sprendimas – susitapatinimas su tuo, kuris yra stipresnis, jis turi apginti mamą. Jiems reikia padėti, susigrąžinant santykius su tėvu, išauginti naują santykį su mama, nes ji nori būti kitokia. Reikia atlikti daugybę terapijų“, – komentavo A.Kurienė. Anot jos, tai – ilgas kelias ir kuo anksčiau jo link bus žengta, tuo tas kelias bus vientisesnis, esą juk būna ir atkritimų.

Pareigūnė pažėrė kritikos

Salėje į diskusiją įsitraukė ir policijos pareigūnė, tvirtinusi, kad yra ne kartą vykusi pagal iškvietimą dėl smurto šeimoje.

„Įkalbinėju tokią moterį 15 minučių, kad ji atsivertų. Tada ji pradeda pagaliau kalbėti ir ką? Ką aš jai galiu pažadėti? Mes išsivežame smurtautoją 48 valandoms, bet ką jai daryti? Ką galiu pažadėti jai? Esu skambinus į Krizių centrą ir niekas naktį nekėlė ragelio!“ – emocijų neslėpė pareigūnė, pridūrusi, kad atvejai, su kuriais teko susidurti, iš tiesų baisūs – būta ir nuplėštų ausų, ir smaugimo žymių, ne tik mėlynės.

Tie patys draugai galėtų paklausti. Tas paklausimas suteikia žinojimą, kad yra tam tikras šaltinis, kur gali ieškoti pagalbos. Mes apklausėm dešimt nukentėjusių, jos visos sutiko, kad būtų gerai paklausti, – konstatavo viceministrė.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Šilalienė, atsakydama pareigūnei, tvirtino, kad tokiu atveju nereikėjo skambinti – keista, kad jos iškart neatsidūrė Vilniaus miesto krizių centre, esančiame Vytenio g.

„Yra Krizių centrai, dieną naktį priimantys. Yra vietos, kur teikiamos psichologinės konsultacijos nemokamai, pagalbos linijos, anoniminės savipagalbos grupės, kur renkasi moterys, praradusios savivertę, ten jos prisimena esančios žmonėmis ir atgauna savo gyvenimą“, – teigė viceministrė.

Anot jos, kitų šalių praktika rodo, kad neutralioje aplinkoje būtina užklausti įtariamos aukos, kas vyksta – pavyzdžiui, kirpykloje, pas gydytoją. „Tie patys draugai galėtų paklausti. Tas paklausimas suteikia žinojimą, kad yra tam tikras šaltinis, kur gali ieškoti pagalbos. Mes apklausėm dešimt nukentėjusių, jos visos sutiko, kad būtų gerai paklausti“, – konstatavo viceministrė.

Skatino pradėti nuo savęs

Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė V.Šilalienė sutiko, kad Krizių centrų rėmimas šiandien yra nepakankamas: „Kovoti už biudžeto eilutes mano, viceministrės, pareiga.“ Ji taip pat sutiko, kad galbūt ne visada mokame profesionaliai suteikti pagalbą, galbūt ji nepakankama, tačiau tik pradėdami ryžtingai nuo savęs galime kažką pakeisti.

Ievos Budzeikatės nuotr./Vilma Šilalienė
Ievos Budzeikatės nuotr./Vilma Šilalienė

„Vaikams nesumeluosi – jei jie namuose stebi santykius, paremtus smurtu ar patyčiomis, mes galime mokyti mokykloje ko nori, bet jie jaučia ir supranta. Reikia pradėti nuo savęs, kad nauja karta užaugtų su kitomis vertybėmis“, – įsitikinusi viceministrė.

Diskusijoje dalyvavusi Lietuvos Respublikos Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen atskleidė, kad 90 proc. kardomųjų priemonių smurto šeimoje atvejais buvo pasižadėjimas neišvykti: „Tai reiškia, kad smurtautojas grįš į namus ir niekur neišeis. Grįžta pas auką ir jo veikimas namuose nėra ribotas. Paskui nesistebima, kad moterys visai nesikreipia. Tokie praktiniai dalykai ne visada veikia.“

Seimo narė taip pat kalbėjo apie Stambulo konvencijos, kurios Lietuva kol kas nėra ratifikavusi, svarbą. Joje didelis dėmesys skiriamas nestereotipinių lyčių vaidmenų informavimui ir švietimui. „Ši dalis sulaukia daug prieštaravimų. Stambulo konvencija būtų svarbus dokumentas, Lenkija ratifikavo. Greitai šis dokumentas ateis į Seimą. Kaip ratifikavimas vyks Seime, visiškai man neaišku, bus labai daug prieštaravimų. Prieštaravimai dėl lyties sąvokos, dėl nestereotipinių vaidmenų“, – aiškino Seimo narė.

Akcentavo lygybės klausimą

Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Vilana Pilinkaitė-Sotirovič teigė, kad, diskutuodami šia tema, turime kalbėti ir apie nelygybę: „Dar kažkaip patriarchalinės tradicijos labai gajos, tas pavydo klausimas neproblematizuojamas, nes tai vos ne meilės išraiška. Pavydo aspektas visuomenėje normalizuojamas.“ Jos teigimu, mums reikia pradėti auklėti vaikus visai kitomis vertybėmis: ne pavydas, ne kontrolė, ne meilė be išlygų, bet – globa, pagalba vienas kitam.

Anot Lygių galimybių plėtros centro ekspertės, šeimose nėra skatinama daugiau įtraukti vyrus į globos sferą, į vaikų priežiūrą, į visą jų auginimo procesą. Tai susiję su moteriškumo ir vyriškumo normų kaita.

„Vyriškumo samprata keičiasi – tai tas žmogus, kuris vienodai dalijasi šeimoje visomis pareigomis. Tai svarbus aspektas, keičiantis bendravimo kultūrą šeimoje ir visuomenėje. Bet kol kas dar turim nevienodus moterų ir vyrų atlyginimus, karjera nevienodai prieinama, moterims – esą daugiau reikėtų investuoti šeimoje. Moteriai neva ne vieta viešojoje sferoje – tai keičiasi, bet tai dar nėra norma, kurią priimtume“, – komentavo V.Pilinkaitė-Sotirovič. Vyrai, pasak jos, irgi turėtų daugiau dirbti socialinį darbą, pedagogais būti – dirbti darželiuose, kur jų beveik šiandien nėra. Jei turėtume kitokias normas, vertybes, tokioje visuomenėje esą būtų mažiau smurto.

Apie filmą

Visos šalys yra skirtingos, tačiau smurtas artimoje aplinkoje aptinkamas visur. Jis nepaiso nei odos spalvos, nei religijos, nei kultūros ar socialinės klasės. Šiame filme pasakojamos penkių moterų iš Suomijos, Indijos, Meksikos, Ispanijos ir JAV istorijos. Visos jos patyrė arba patiria smurtą namuose. Jungtinės Tautos konstatuoja, kad smurtas artimoje aplinkoje pasiekė pandeminį lygį ir šiandien tai yra viena svarbiausių viešosios sveikatos problemų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min