Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Prieš šešerius metus antausį nuo Darbo partijos gavę socialdemokratai bando dar kartą

Susitikimo akimirka
Luko Balandžio nuotr. / Susitikimo akimirka
Šaltinis: 15min
0
A A

Socialdemokratai ryžtasi dar sykį dalytis valdžia su Darbo partija, nors po 2004-ųjų rinkimų jiems ne kartą teko pasigailėti tokio sprendimo: koalicija su „darbiečiais“ tetruko pusantrų metų, o neoficialiuose pokalbiuose tuometis premjeras Algirdas Brazauskas skundėsi Viktoro Uspaskicho keliamais ultimatumais. Politologas Lauras Bielinis sako, jog dabar socialdemokratai neturi iš ko rinktis, o formuojamos koalicijos darbas bus konstruktyvus.

Prieš aštuonerius metus valdžios dalybos buvo labai komplikuotos, o socialdemokratų, tuomet dar egzistavusios Naujosios sąjungos ir valstiečių ir Darbo partijos bendradarbiavimas ilgai netruko, nes V.Uspaskicho vadovaujama politinė jėga trenkė durimis.

Socialdemokratų, „Tvarkos ir teisingumo“ ir Darbo partijos vadovai jau sukirto rankomis dėl būsimos valdžios, į kurią kviečiami ir lenkai. Po savaitgalį pasibaigusių rinkimų į Seimą pateko 38 socialdemokratai, 29 Darbo partijos atstovai, 11 „tvarkiečių“ ir 8 Lietuvos lenkų rinkimų akcijos nariai.

Po 2004-ųjų rinkimų jėgų išsidėstymas buvo kitoks: į parlamentą pateko 39 konkurentus nušlavusios politikos naujokės Darbo partijos atstovai. Kartu su ja koaliciją lipdė socialdemokratai, iškovoję 20 mandatų, socialliberalai, gavę 11 mandatų ir tiek pat atstovų Seime turėję Kazimiros Prunskienės vadovaujami „valstiečiai“.

Iškart po rinkimų prasidėjusios valdžios dalybos buvo sunkios. Dar nepaaiškėjus galutiniams rezultatams prezidentas Valdas Adamkus pareiškė nematantis galimybės V.Uspaskichui tapti tryliktosios Vyriausybės vadovu. Darbo partijos lyderis tai pavadino prezidento klaida ir pridūrė, jog taip jis reiškia nepagarbą rinkėjams ir nori nuspresti už juos.

Socialdemokratų partijai naujojoje Vyriausybėje atiteko premjero postas ir 5 ministrų portfeliai, Darbo partijai – 5, Naujajai sąjungai – 2, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungai – 1 ministro postas.

Problemos su prezidentu

Prezidentas V.Adamkus į „darbiečių“ kandidatus nuo pat pradžių žiūrėjo kreivai. Jam neįtiko Viktoro Muntiano kandidatūra į vidaus reikalų ministro postą, todėl jis buvo patikėtas Gintarui Furmanavičiui. Dėl prezidentūros pasipriešinimo į Vyriausybę nebuvo siūlomas verslininkas Antanas Bosas, Darbo partijai nebuvo atiduota strategiškai svarbi Susisiekimo ministerija.

Spauda rašė, kad socialliberalas Artūras Paulauskas, kuris su visa savo politine jėga šiuo metu priklauso Darbo partijai, V.Adamkaus akis į akį prašė pernelyg aukštai nekelti kartelės vertinant „darbiečių“ kandidatūras, nes gali sugriūti valdančioji dauguma, dėl kurios sunkiai derėtasi kelias savaites.

Apie tai, kaip vyko valdžios dalybos, galima spręsti iš  „WikiLeaks“ nutekintų JAV diplomatų susirašinėjimų.

Juose teigiama, kad V.Adamkus kritikavo 6 iš 13 jam pasiūlytų ministrų kandidatūrų, tarp jų –  Vladimirą Prudnikovą ir Gintautą Bužinską, o ypač – pačius K.Prunskienę, V.Uspaskichą.

Diplomatų susirašinėjimuose teigiama, kad prezidentas netgi svarstė galimybę nepritarti Vyriausybės sudėčiai arba net Algirdo Brazausko kandidatūrai į premjerus.

A.Brazauskas man visiškai pritarė ir pridūrė, kad V.Uspaskicho iš viso negalima prileisti prie ES pinigų. Net esą reikėtų jį politiškai izoliuoti, nes jo neskaidrūs ryšiai su Maskva nekelia abejonių, – memuaruose rašo V.Adamkus.

Po kurio laiko dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos neigiamo sprendimo V.Uspaskichui teko atsisakyti ūkio ministro posto, o V.Adamkui pareiškus, kad jis nebepasitiki kultūros ministru V.Prudnikovu ir sveikatos apsaugos ministru Žilvinu Padaiga, Darbo partija 2006-ųjų gegužės pabaigoje paskelbė apie pasitraukimą iš Vyriausybės ir koalicijos.

Skundėsi šantažu ir ultimatumais

Kadenciją baigęs V.Adamkus savo knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ aprašė, kad bendradarbiavimas su Darbo partija A.Brazauskui buvo tapęs tikru galvos skausmu, nes V.Uspaskichas, anot knygos, kėlė ultimatumus ir šantažavo.

V.Adamkus rašo, jog „darbiečiai“ 2005-ųjų gruodį siūlė, kad kiekviena ministerija savo nuožiūra kontroliuotų ES paramos dalybas. „Esu įsitikinęs, kad visam procesui turi centralizuotai vadovauti Finansų ministerija. A.Brazauskas man visiškai pritarė ir pridūrė, kad V.Uspaskicho iš viso negalima prileisti prie ES pinigų. Net esą reikėtų jį politiškai izoliuoti, nes jo neskaidrūs ryšiai su Maskva nekelia abejonių“, – rašo V.Adamkus.

Kilus skandalui dėl „Draugystės“ viešbučio privatizavimo, V.Adamkus nusprendė nereikšti nepasitikėjimo A.Brazausku. „Politinių jėgų išsidėstymas dabartiniame Seime man nesuteikia manevro laisvės. Jeigu A.Brazauskas būtų priverstas atsistatydinti, socialdemokratai greičiausiai pasitrauktų iš valdančiosios koalicijos. Lietuvai būtų tik blogiau, nes valdžią tuomet perimtų V.Uspaskichas ir jo darbiečiai“, – motyvus knygoje dėsto V. Adamkus.

Premjeras patvirtino, kad V.Uspaskichas kelia reikalavimus Vyriausybei, o jei nebus priimtas jo ultimatumas, grasina trauktis iš koalicijos, – knygoje rašo V.Adamkus.

Nerimstant skandalui, rašoma knygoje, V.Uspaskichas A.Brazauskui pateikė ultimatumą, su kuriuo jis nebuvo nusiteikęs sutikti.

„V.Uspaskichas jau įsismagino: reikalauja savo partijai ministro pirmininko posto (vadinasi, sau) ir kelių ministerijų, o dar – sudaryti Seimo komisiją prezidento veiklai tirti, kuri, jo įsivaizdavimu, matyt, turėtų inicijuoti man apkaltą! Vakare kalbėjausi su A.Brazausku. Premjeras patvirtino, kad V.Uspaskichas kelia reikalavimus Vyriausybei, o jei nebus priimtas jo ultimatumas, grasina trauktis iš koalicijos. Pasitvirtino ir žinia, kad šį vakarą su V. Uspaskichu susitiks Juozas Bernatonis ir Gediminas Kirkilas. A. Brazauskas sakė, kad nesirengia taikstytis su destruktyvia Darbo partijos veikla“, – 2006-ųjų balandį į dienoraštį parašė V.Adamkus.

„Ryte telefonu kalbėjausi su A. Brazausku. Jis papasakojo, kad G.Kirkilas ir J.Bernatonis su V.Uspaskichu kalbėjosi iki ketvirtos ryto. Iškeltas ultimatyvus reikalavimas: jeigu A.Brazausko Vyriausybė nori toliau dirbti, turi būti atleistas finansų ministras Zigmas Balčytis, socialinių reikalų ministrė Vilija Blinkevičiūtė, užsienio reikalų ministras Antanas Valionis ir dar žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė (Finansų ir Žemės ūkio ministerijos skirsto daugiausia ES paramos!). Du atleistų ministrų portfeliai turi būti papildomai perduoti Darbo partijai“, – po dienos rašo prezidentas. Jis pridūrė, kad A.Brazauskas pažadėjo nesileisti šantažuojamas.

Panašiu laiku Darbo partijos atstovai pakišo kiaulę kitam valdančiosios koalicijos partneriui – socialliberalų lyderiui Artūrui Paulauskui ir jis neteko Seimo pirmininko posto.

V.Adamkus aprašo po kelių dienų įvykusį jo ir A.Paulausko pokalbį: „Pasirodo, pas jį į kabinetą buvo užėjęs V.Uspaskichas ir tiesiai pasakęs: Tu turi atsistatydinti. Kai išgirdo neigiamą atsakymą, pagrasino: Vis viena viskas baigta. Tau bus tik blogiau. Matyt, buvo pasakyta ir kai kas daugiau.“

L.Bielinis: socialdemokratai neturi kito pasirinkimo

Dabartinė planuojama koalicija su „darbiečiais“, „Tvarka ir teisingumu“ ir lenkais bent jau duoda kažkokią galimybę – nežinia kiek ilgai, bet vis dėlto bendradarbiauti ir tai daryti pakankamai konstruktyviai, – sako L.Bielinis.

Pasak politologo Lauro Bielinio, socialdemokratai lipdo valdančiąją daugumą su Darbo partija, nes jiems nėra ką pasirinkti.

„Jeigu ne Darbo partija, bendradarbiavimas su kitomis politinėmis jėgomis siūlo dar sudėtingesnes ateities galimybes ir tam tikras komplikacijas. Dabartinė planuojama koalicija su „darbiečiais“, „Tvarka ir teisingumu“ ir lenkais bent jau duoda kažkokią galimybę – nežinia kiek ilgai, bet vis dėlto bendradarbiauti ir tai daryti pakankamai konstruktyviai. Partijos yra vertybiškai gana artimos ir viena kitą suvokiančios“, – teigė jis.

L.Bielinis pabrėžė, kad jam įtartinos tokios koalicijos, kurių viduje nėra audrų.

„Kai viskas gerai, tada kyla klausimas, ar tai koalicija, ar kitos partijos nėra tik vienos partijos padaliniai, tik įvardyti kitais pavadinimais. Diskusijų, konfliktų privalo būti, bet jie turi būti sprendžiami civilizuotai, per diskusijas. Mes laukiame probleminių klausimų, dėl kurių nebus bendro sutarimo. Ir tikėkimės, kad bus diskusija, nes tai yra normalios parlamentinės demokratijos sąlyga“, – sakė politologas.  

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min