Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 29d. 08:16

Vilniaus paauglius gyvenimo mokantis prancūzas C.Raffieras: reikia ne uždaryti į būrelį, o išklausyti

Cedric Raffier Interviu
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Cedric Raffier

Prancūzas Cedric Raffier Lietuvoje gyvena jau dvylika metų. Per tą laiką jis ne tik spėjo puikiai išmokti lietuvių kalbą, bet ir išvystyti projektą, kuris, prasidėjęs nemokamomis futbolo treniruotėmis vaikams, dabar išaugo į Vilniaus socialinį klubą, padedantį jaunimui sostinės Naujininkų rajone. C.Raffier įsitikinęs, kad net ir su tokia jautria grupe kaip paaugliai galima rasti bendrą kalbą, tereikia tik empatijos ir įsiklausymo į jų poreikius.

Šeštus metus skaičiuojantis Vilnius social club dabar yra šviežiai įsikūręs sostinės Naujininkų rajone. Šiuo metu jis vykdo tris iniciatyvas: futbolo programą, kurios metu vaikai mokosi socialinių įgūdžių, taip pat darbą su jaunimu gatvėje bei visai neseniai susikūrusią Naujininkų paauglių grupę.

Su šios organizacijos įkūrėju Cedricu Raffieru kalbėjomės apie darbo su jaunimu iššūkius ir privalumus, paauglių problemas ir jaunimo užimtumo situaciją Lietuvoje.

– Cedric, kas Jus atvedė į Lietuvą?

– Prancūzijoje aš dirbau vadybos srityje ir kartu buvau vaikų futbolo treneris. Viena mano draugė tuo metu savanoriavo Pietų Amerikoje ir su ja pakalbėjus man kilo idėja, kad galbūt reikėtų pabandyti nuolat dirbti su vaikais. Treniravimas man buvo labiau kaip laisvalaikis, savanorystė. Galiausiai nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą į vieną organizaciją Prancūzijoje, o jie man pasiūlė savanorystę Vilniuje, „Carito“ dienos centre.

Visiškai negalvojau apie Lietuvą, kai man pasakė apie Vilnių, pagalvojau: oho, kur čia yra? Bet man buvo įdomu, todėl sutikau ir atvažiavau.

– Ar atvykęs čia pamatėte tai, ko tikėjotės?

– Aš įsivaizdavau Lietuvą kaip tokį pilką sovietinį bloką, nieko apie ją nežinojau, bet kai pamačiau Vilniaus senamiestį, labai nustebau. Man labai malonu čia būti, čia jaučiuosi saugiai.

Kai man pasakė apie Vilnių, pagalvojau: oho, kur čia yra?

– Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai Vilniuje?

– Lietuvoje gyvenu jau dvylika metų, o Vilniaus socialinis klubas atsirado tik prieš šešerius metus. Prieš tai visus tuos metus sėmiausi patirties, bandžiau suprasti, ko reikia vaikams, su kuo jie susiduria. Tai buvo labai ilgas procesas. Pirmus metus norėjau tiesiog pabandyti kasdien dirbti su vaikais, antrus metus supratau, kad man tai tikrai labai patinka. Galiausiai atsirado galimybė arba grįžti atgal į Prancūziją, ten studijuoti, arba išnaudoti galimybes čia, Lietuvoje.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Cedric Raffier
Arno Strumilos / 15min nuotr./Cedric Raffier

Tada man pasiūlė darbą pal. Jurgio Matulaičio socialiniame centre Viršuliškėse. Ten buvo ir žmonių su proto negalia, ir vaikų, ir jaunuolių. Supratau, kad ten man bus labai gera vieta mokytis, todėl sutikau dirbti.

Kadangi neturėjau diplomo ir nelabai gerai kalbėjau lietuviškai, ten dirbti pradėjau kaip vairuotojas – nuveždavau ir parveždavau namo žmones su proto negalia, taip pat vesdavau sporto užsiėmimus, padėdavau dirbti su vaikais ir paaugliais. Tai man buvo lyg universitetas.

Taip prasimokiau penkerius metus, kol supratau, kad man jau trūksta atsakomybių, kad jau norėčiau dirbti savarankiškai. Netrukus susiradau projektą Indijoje, kur dirbau globos namuose kaip futbolo treneris, sujungiau sportą ir socialinį darbą, pats buvau atsakingas už užsiėmimus.

Grįžęs iš Indijos jau buvau pasiruošęs tapti socialiniu darbuotoju arba Prancūzijoje, arba čia, bet vėl gavau pasiūlymą iš to paties pal. Matulaičio socialinio centro, jie pakvietė grįžti ir dirbti su paauglių grupe. Man pasiūlymas patiko, todėl sutikau.

– O niekada negalvojote tokio pobūdžio darbą dirbti gimtinėje?

– Ne, nes mano, kaip socialinio darbuotojo, istorija yra labai susijusi su Lietuva. Aš jau suprantu čia esančių vaikų ir paauglių poreikius, aš pats čia užaugau kaip darbuotojas, kartu su bendra sistema. Kai grįžau iš Indijos ir pradėjau dirbti su paaugliais, supratau, kokie jų poreikiai, ką jie jaučia. Tada ir atsirado Vilnius social club, nes pamačiau, kad Lietuvoje niekas futbolo nenaudoja kaip ugdymo priemonės. Tai būdavo labiau tik sportas, orientuotas į rezultatą.

Tačiau futbole galima mokytis apie save kaip žmogų, išmokti valdyti emocijas, gerbti taisykles. Sportas atneša daug vertybių, kai nori dirbti su vaikais.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Vilnius social club
Arno Strumilos / 15min nuotr./Vilnius social club

Netrukus pradėjau bendradarbiauti su globos namais, pradėjome ieškoti būdų, kaip futbolą sujungti su socialiniu darbu. Futbolas yra kaip gyvenimas – kas vyksta futbole, vyksta ir su mumis. Galime susipykti, negerbti taisyklių. Dažnai vaikai nesupranta savo jausmų, o futbolas yra labai gera priemonė tiesiog rodyti vaikams, padėti suprasti jiems, kas vyksta jų viduje. Mes galvojam, kad reikia jiems padėti gyvenime.

Kai grįžau į Pal. J.Matulaičio socialinį centrą, sutikau savo komandos narius ir pradėjome darbą gatvėje su jaunimu. Lietuvoje tokio darbo metodo, kai socialinis darbuotojas eina į gatvę ir siekia sukurti santykį su gatvėje sutiktu jaunuoliu, dar nebuvo. Jeigu žmogus pats nori ir mumis pasitiki – mes jam padedame.

Augdami supratome, kad norime dirbti kur nors kitur, ne Viršuliškėse. Tada pagalvojome apie Naujininkus – čia paaugliams labai trūksta socialinių paslaugų.

Nesprendžiame, ką jiems daryti gyvenime, bet norime duoti jiems įgūdžius patiems susivokti.

Supratome, kad čia būtų įdomu sukurti dienos grupę, kur paaugliai galėtų ateiti po mokyklos, praleisti laiką ir neformaliai mokytis. Užtrukome metus, kol susiremontavome patalpas, ir prieš kelis mėnesius čia atsikraustėme.

Klube veikianti paauglių grupė dar visai nauja, mes tik pradedame ir mokomės. Svarbiausia yra tai, jog mes nesprendžiame, ką jiems daryti gyvenime, bet norime duoti jiems įgūdžius patiems susivokti.

– Paaugliai yra viena jautriausių visuomenės grupių. Kaip pavyksta prie jų prieiti ir įgyti jų pasitikėjimą?

– Tikrai nėra taip paprasta. Nebūna taip, kad ateini į gatvę, pasakai „aš tau padėsiu“, ir viskas. Labai svarbu yra sukurti gerus santykius tiek su paaugliais, tiek su vaikais. Reikia klausyti jų, suprasti, kas jiems svarbu, o tada ir ateina pasitikėjimas. Vieni atsiveria po mėnesio, kiti gali išsikalbėti ir po metų. Mes neverčiam jų su mumis bendrauti, jei jie patys nenori, bet visada esam šalia, jeigu jiems to reikia.

Aš manau, kad bendraujant su paaugliais tiesiog reikia turėti empatijos ir prisiminti save paauglystėje. Žmonės kartais žiūri į paauglius kaip į žmones iš Marso, bet mes visi ten buvome ir tai patyrėme. Reikia jiems suteikti galimybę klysti, ieškoti savo ribų, suprasti savo elgesio pasekmes. Jei tik aiškinsi paaugliui, kaip jis turi gyventi, tai bus kankinimasis tiek jam, tiek ir tau.

– O kuo skiriasi prancūzų jaunimas nuo lietuvių?

– Kai kurie dalykai tikrai panašūs. Pavyzdžiui, tas didžiulis vaiko noras būti suaugusiu, kai tas pasaulis tau dar neprieinamas. O sunkumai šiek tiek skiriasi, nes prancūzų visuomenė apskritai truputį skiriasi, ji turi savų sunkumų. Vien Paryžius jau yra daug didesnis miestas už Vilnių, ir tikrai ne toks saugus jaunam žmogui.

Galėčiau palyginti Naujininkuose gyvenančią romų bendruomenę, kuri labai sunkiai integruojasi, visuomenė dėl to kaltina pačius romus, tačiau pati dar turbūt nėra pasiruošusi jų priimti. Panašiai Prancūzijoje yra su imigrantais, į kuriuos nežiūrima kaip į prancūzus, jie sunkiai randa savo vietą visuomenėje.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Vilnius social club
Arno Strumilos / 15min nuotr./Vilnius social club

– Kiek Naujininkų gatvėse laiką leidžiančių paauglių paprastai sulaukiate?

– Paauglių klubui skiriame tris dienas per savaitę, maždaug po dešimt žmonių. Tačiau atėjusiųjų skaičius mums nėra svarbiausia, žymiai svarbiau yra darbo kokybė ir pagalba jaunam žmogui. Kitomis dienomis pas mus gali bet kada ateiti jaunimas iš gatvės, čia gaminti maistą, valgyti. Jei yra poreikis apie kažką pasikalbėti, mes laukiame jų savo centre.

– O kaip pavyksta išlaikyti tokį klubą?

Vilnius social club gauna finansavimą iš įvairių sričių, taip pat gauname pinigų iš savivaldybės, rašome projektus, dirbame su rėmėjais. Mums labai svarbu bendradarbiauti su institucijomis ir visuomene, kurie palaiko mūsų idėjas.

– Pas jus ateina daugiausia problematiški paaugliai. Kokios problemos tarp jų yra ryškiausios?

– Kiekvienas žmogus yra unikalus ir turi savo problemų. Susiduriame su skurdą, smurtą ir priklausomybes šeimoje patiriančiais paaugliais, iššūkis yra ir su globos namų institucijose augančiais žmonėmis, ir su tais, kuriems nesiseka mokytis ir jie neturi kitų alternatyvų mokslui. Naujininkuose nėra tokios vietos, į kurią paaugliai gali susirinkti, pažaisti, tam jaunimui nėra kur būti, jie mažai socializuojasi.

Jeigu yra tik viena problema, žmogus dar gali kažkaip susitvarkyti, bet jei tų problemų daug, jos kompleksiškos, susitvarkyti labai sunku. Suprantame, kad patys visų problemų neišspręsime, todėl stengiamės turėti tokį savotišką tinklą, bendradarbiauti su kitais specialistais, kad spręstumėme tas problemas. Tai gali būti psichologai, kiti dienos centrai, seniūnijos socialinis darbuotojas.

Kartais susitinki po dešimt metų su žmogumi, ir jis tau už viską padėkoja.

– Ar esate susidūręs su žmogumi, kuriam buvo tikrai sunku, bet jūsų akyse jis pasikeitė ir atsistojo ant kojų?

– Būna šiek tiek sudėtingiau, nes jokios problemos greitai nedingsta. Gyvenimas yra kaip bangos – kartais būna sunkiau, kartais viskas susitvarko ir atslūgsta. Pamatuoti, kiek padarėme mes, o kiek pats žmogus įdėjo pastangų ir nusprendė kitaip gyventi, yra labai sudėtinga. Kartais atrodo, kad žmogus jau įsivažiuoja gyvenime, o tada vėl krenta.

Mūsų visų gyvenimuose visko būna, bet tiems, kurie turi šalia artimųjų, tam tikrų įgūdžių, išgyventi yra lengviau. O tiems, kuriems to trūksta, užklupus sunkumams išgyventi tą laikotarpį žymiai sunkiau. Man džiugu, kai pas mane ateina, nes jeigu su žmogumi turime gerą santykį, daug lengviau jam padėti. Kartais susitinki po dešimt metų su žmogumi, ir jis tau už viską padėkoja.

– Su kokiais iššūkiais iki šiol susiduriate, dirbdamas tokioje organizacijoje?

– Kartais net ta pati savivaldybė nelabai supranta, ko reikia jaunimui. Mes kasdien būname šalia tokių žmonių, žinome, kuo jie gyvena. O valdžia nori kopijuoti geruosius kitų valstybių pavyzdžius, visaip tik užimti vaikus, nors svarbiausia yra įsiklausyti į jų poreikius ir nukreipti juos tinkama linkme, o ne tiesiog kišti į būrelius penkis kartus per savaitę.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Vilnius Social club
Arno Strumilos / 15min nuotr./Vilnius Social club

Vaikai mūsų šalyje praktiškai nemokomi, kaip rasti darbą, kaip išgyventi smurtą artimoje aplinkoje, kaip gyventi toliau, išėjus iš vaikų globos namų. Visuomenė yra linkusi slėpti tai, kas jai trukdo – jei vaikas bus būrelyje uždarytas, tada bus ramu, o jei jis būna gatvėje, tada jau norima kažkur jį paslėpti.

– Ar Lietuvoje jaunas žmogus turi pakankamai galimybių kreiptis pagalbos į tokio pobūdžio organizacijas ar tiesiog ieškoti savirealizacijos būdų?

– Tokių organizacijų Lietuvoje labai trūksta. Pats užimtumas kainuoja brangiai, ir labai trūksta socialinio darbo paslaugų ir tokių vietų, kur atėjęs jaunas žmogus galėtų nemokamai rasti atsakymų, kaip elgtis išėjus iš globos įstaigos, kaip įveikti kitus gyvenimo sunkumus. Trūksta tokių erdvių, kur jaunas žmogus galėtų jaustis saugus, pripažintas, save realizuoti.

Kartais gal ir atrodo, kad paaugliai nieko nenori daryti, bet klausimas, ar mes leidžiame jiems daryti tai, ką jie nori?

– Neretai tenka išgirsti, kad mūsų šalies jaunimas sugedęs, visko nori čia ir dabar. Kokį jūs matote jauną žmogų?

– Keičiasi ne tik jaunimas, keičiasi visa visuomenė. Mes visi interneto amžiuje norime visko greitai ir iš karto. Aš pats susiduriu ir su labai motyvuotais, puikiais žmonėmis, nuostabiais paaugliais, todėl manau, kad tai tik stereotipas. Kartais gal ir atrodo, kad paaugliai nieko nenori daryti, bet klausimas, ar mes leidžiame jiems daryti tai, ką jie nori daryti, ar leidžiame jiems save realizuoti? Aš pats į mūsų jaunimą žiūriu labai pozityviai.

– Ko jūs pats išmokstate iš žmonių, su kuriais dirbate?

– Iš jų aš mokausi kiekvieną dieną. Kartais būna, kad dirbi su grupe, ir tai, kaip reaguoji į situacijas, apie tave patį labai daug pasako. Kadangi mes su jaunuoliais mokomės reflektuoti savo jausmus, suprasti savo emocijas, mes, darbuotojai, turime daryti tą patį. Aš savanoriavau ne tik Lietuvoje, bet ir Afrikoje, Indijoje, ir buvimas su tokiais skirtingais žmonėmis per dvylika metų davė labai daug. Kuo daugiau aš matau tokių įvairių žmonių, tuo plačiau suprantu pasaulį, visuomenę, žmonių elgesį. Čia lyg kiekvieną dieną skaityti naują romaną apie žmones.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

01:23
04:04
02:49

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min