Tokį paveikslą ketvirtadienį Seime surengtame tarptautiniame ekspertų seminare „Darbo migracija Baltijos jūros šalyse: tendencijos ir perspektyvos“ nupiešė Vilniaus universiteto Sociologijos katedros profesorė dr. Irena Juozeliūnienė. Savo įžvalgas mokslininkė pagrindė keliais sociologiniais tyrimais, atliktais anksčiau ir vykstančiais dabar.
Statistika rodo, kad emigruojančių vyrų ir moterų skaičius panašus (pernai išvykimą deklaravo 17 341 vyras ir 17 796 moterys). Lietuvoje lieka šeimos, iš kurių užsienyje dirba tėčiai, mamos arba abu tėvai.
Likusiais vaikais rūpinasi arba vienas iš tėvų, arba seneliai, dėdės, tetos, broliai, seserys, kiti artimieji, kai kurie gyvena vieni arba persikelia į globos įstaigas. 2009 m. duomenimis, namie ar svetimų asmenų globoje buvo palikta per 2 tūkst. vaikų. Pernai emigravo 5 963 nepilnamečiai.
Emigrantų vaikai lyginami su išsiskyrusių ar asocialių tėvų, jūreivių, ilgų reisų vairuotojų, vienišų motinų atžalomis.
Tokia situacija kuria naujus tinklus, paremtus šeiminiais ir nešeiminiais ryšiais. Daugelio šeimų realybe tampa tarptautinis gyvenimas.
Emigracijos paliestos šeimos ir ypač vaikai tampa atskira visuomenės grupe, kuriai priskiriamos specifinės emocinės ir elgesio problemos. Jos vadinamos nepilnomis, išsiskyrusiomis, iširusiomis, nenormaliomis, o vaikai – pabėgėlių, nevykėlių, niekieno, paliktomis, nereikalingomis, „telefono“ atžalomis, gyvų tėvų našlaičiais, prarastąja karta. Šie nepilnamečiai lyginami su išsiskyrusių ar asocialių tėvų, jūreivių, ilgų reisų vairuotojų, vienišų motinų vaikais.
Dar daugiau – dėl šių šeimų užvirė teisinės diskusijos. Viešai pradėta kalbėti apie atstovavimą emigrantų vaikams, emigracijos padalintos šeimos išskirtos ir Nacionalinėje šeimos koncepcijoje, vadinant jas krizę išgyvenančiomis šeimomis ir priešpastatant „normalioms/tradicinėms šeimoms“. Tai esanti laikina šeimos gyvenimo forma, kuriai būdingos tam tikros psichologinės, socialinės, sveikatos ir ekonominės problemos, panašiai kaip besiskiriančioms, netektį išgyvenančioms, smurtą patiriančioms ar sunkų ligonį slaugančioms šeimoms. Emigravusių tėvų vaikams esą būdingas našlaičio sindromas, kuris pasireiška asmenine trauma, poveikiu psichologinei sveikatai ir elgesiui.
Vyriausybė iš pradžių (2006 m.) parengė emigracijos sustabdymo strategiją, kuria siekė pristabdyti išvykstančiųjų srautą, o jau išvykusius paskatinti grįžti, taip pat imtis priemonių valstybės lygiu ekonominei emigracijai suvaldyti.
2010-aisiais atsirado nauja strategija, skirta ryšiams su emigrantais išlaikyti, juos suvienyti, paskatinti bendradarbiauti ir saugoti lietuvišką tapatybę.
Sunku ir likus Lietuvoje, ir išvykus
Bet I.Juozeliūnienė pripažino, kad emigrantai, ypač jų vaikai, taip pat šių globėjai patiria nemažai iššūkių: emocinių, socialinių (reikšmingi tampa nedarbas, emigracija, skyrybos, neigiamas požiūris ir panašūs faktoriai), teisinių, susijusių su emigrantų veikla, gyvenimu skirtingose valstybėse, reemigracija, vaikų globa.
Lietuvoje likę vaikai dažnai lieka apleisti, stigmatizuojami (tiek įžeidinėjant, tiek reiškiant gailestį). Jie savo ruožtu slepia, kad tėvai išvykę į užsienį, patys pereina į puolimą ar pradeda demonstruoti savo pranašumą. Nepilnamečiai stigmatizuojami ne tiek dėl to, kad yra palikti, kiek dėl gyvenimo globos institucijose.
Emigrantų vaikai slepia, kad tėvai išvykę į užsienį, patys pereina į puolimą ar pradeda demonstruoti savo pranašumą.
Sunkumai laukia ir svečioje šalyje. Reikia mokytis naujos kalbos, kultūros ir pratintis prie naujos bendruomenės, vaikai praranda senuosius draugus, jiems gresia asimiliuotis ir netekti ryšių su gimtine, o Lietuvoje – sulaukti neigiamo požiūriu.
Gyvenant toli nuo artimųjų ir negalint jiems padėti apima vienatvės ar beviltiškumo jausmas. Egzistencinės problemos, svarbūs pasirinkimai ir vienatvė svetimoje šalyje keičia santykius tiek tarp sutuoktinių ar partnerių, tiek tarp tėvų ir vaikų.
Mokslininkės siūlymu, padėti galima per švietimą (seminarus, pokalbių, šokio ir judesių terapiją), bendravimą (nuolatinius susitikimus ir dalinimąsi patirtimi, labdaringą veiklą padedant reemigrantams), užkertant kelią negatyvioms pasekmėms (nepageidaujamam vaikų elgesiui ir pan.).
Šio renginio organizatoriai – Etninių tyrimų institutas ir Lietuvos socialinių tyrimų centras kartu su Švedijos nevyriausybine organizacija „Global Utmaning“, šios šalies ambasada, Švedijos institutu ir Šiaurės ministrų tarybos biuru Lietuvoje.
