Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sodininkai: „pakabinti“ tarp miesto ir kaimo

Sodų bendrijų nariai ir toliau lieka nei miestų, nei kaimų gyventojai.
Sauliaus Žiūros/BFL nuotr. / Sodų bendrijų nariai ir toliau lieka nei miestų, nei kaimų gyventojai.
Šaltinis: „Savaitė“
0
A A

Sodų bendrijų nariai ir toliau lieka nei miestų, nei kaimų gyventojai.

Teoriškai – miestiečiai, o praktiškai...

Kas iš mūsų ar mūsų pažįstamųjų neturi „iki kraujo“ pažįstamo kolektyvinio sodo sklypo. Atsiradę jau daugiau kaip prieš 50 metų, šiandien ir toliau kolektyviniais sodais vadinami šešių arų sklypeliai užima apie 21 tūkst. ha žemės plotą. O juose — per 220 tūkst. sodininkų sklypų, kuriuose savo vasaras „parduoda“ apie pusė milijono mūsų šalies gyventojų. Vieni tik atvažiuoja pailsėti ar nupjauti veją, o šimtams tūkstančių pensininkų — tai ir atgaivos, ir nemažos materialinės paspirties šaltinis. Juk stropi ir darbšti šeimyna iš šešių arų „išspaudžia“ tiek, kad po to tas vasarinis prakaitas virsta daugybe konservų stiklainių bei keliais maišais bulvių ar burokų.

Tačiau jei paklaustumėte mūsų sodininkų, kas jie — miestiečiai ar kaimiečiai, šie žmonės nežinotų, ką atsakyti. Mat pagal įstatymus visa Lietuvos teritorija skirstoma į miesto ir kaimo. O sodų bendrijos jau yra gyvenamoji teritorija, jų neadministruoja nei savivaldybės, nei seniūnijos. Mat praeitų metų gruodį Seimas pakoregavo Sodininkų bendrijų įstatymą (dabar tai ne tik poilsio, bet ir gyvenamoji vieta), bet nuo to nelabai kas pasikeitė. Svarbiausias pokytis tas, kad dabar sodo namą galima registruoti kaip gyvenamąją vietą. Be to, kai kuriose sodų bendrijose atsirado gatvių pavadinimai ar šiukšlių konteineriai. Lyg ir viskas. O pagrindinės sodininkų bendrijos taip ir kabo ore — kaip ir pačių sodininkų problemos dėl elektros, vandens ir kelių.

Elektros ūkyje – feodalizmo epocha

Visi žino, kad elektros ūkis sodininkų bendrijose jau gerokai pasenęs. Nereikia stebėtis, nes ir elektros tinklai, ir elektros pastotės statytos prieš 50 ar 40 metų. Atrodytų, paprastas reikalas. Juk pagal Sodininkų bendrijų įstatymą elektros tinklai privalo išpirkti iš sodininkų bendrijų elektros linijas pagal jų esamą būklę. Tačiau bent jau G. Kirkilo vadovaujama Vyriausybė atkakliai nenorėjo keisti tvarkos ir palikdavo galimybę soduose esančius elektros tinklus vertinti šališkai, tai yra patiems energetikams. „O komisiją ir sudaro patys energetikai, todėl elektros tinklų būklė vertinama neigiamai. Jei bendrija turi kelis šimtus sklypų, tai tokiai bendrijai reikėtų primokėti apie pusę milijono litų vien už tai, kad elektros skirstomieji tinklai perimtų linijas, nors jos yra veikiančios“, — kalba apie energetikų reketuojamus sodininkus Vladislovas Butkevičius, Lietuvos sodininkų draugijos pirmininkas. Ir rodo jam adresuotą graudų laišką, gautą iš Kretingos rajono sodininkų bendrijos „Rubuliai“. Norėdami įsivesti elektrą (dalis sodininkų jos neturi iki šiol), žmonės už savo lėšas darė sodo bendrijos topografinę nuotrauką, pastotės trapų pakeitimo projektą bei elektros iki sklypų įvedimo projektą ir sąmatą. O vien ko verti projektų derinimai! Projektinė darbų sąmatą vienam sklypeliui — 650 Lt (40 proc. sąmatos vertės). Šiuo metu VST ruošiasi su šiuos vargus patyrusiais sodininkais sudaryti elektros pajungimo sutartis, tačiau reikalauja visų kuo skubiau sumokėti minėtas sumas. Ir jei nors vienas laiku nesumokės... O tokių pavyzdžių, pasak V. Butkevičiaus, daugybė. Užuot nors kiek rūpinęsi visuomenės reikalais, energetikai galvoja tik apie savo pelnus. Tad daugelio sodininkų svajonė nors truputį pasididinti elektros galingumą į savo sodo namą (pvz., medžio apdirbimo staklėms) taip ir lieka svajone.

Miesto vanduo bei keliai – taip pat svajonė

O kaip nebus, dėsto V. Butkevičius, juk vien Vilniuje iš 238 sodininkų bendrijų tik 35 gali prisijungti prie miesto vandentiekio. Mat pastarųjų valdos yra tose sostinės vietose, kur netoliese po žeme vingiuoja geriamojo vandens vamzdynas. O ką daryti toms sodininkų bendrijoms, kurios yra gerokai arba labai toli nuo to išganingojo vamzdyno? Joms prisijungti prie miesto vandentiekio nėra jokių galimybių. Belieka (kas ir daroma) gręžti artezinius ar šachtinius šulinius, šitaip ir geriamuoju, ir laistymui skirtu vandeniu aprūpinant bendrijų narius. Apie nutekamuosius vandenis nėra ką kalbėti — nė viena šalies sodininkų bendrija nėra prisijungusi prie miestų nutekamųjų tinklų sistemos. Vadinasi, ir eiliniam pensininkui, ir sodo sklype vilą pasistačiusiam milijonieriui tėra viena išeitis: netoli namo statyti nuotekų rezervuarą ir kas mėnesį mokėti už jo išvalymą.

Keliai sodų bendrijose — atskira epopėja. Kai anuomet buvo braižomi sodininkų bendrijų planai, dalijami sklypeliai bei projektuojami prie jų (ir jų viduje) keliai, atrodė, tarsi sodininkai viską nešios rankomis. Juk vidutinis keliukų plotis sodininkų bendrijų viduje neviršija 4 metrų. O kai kur ir dar mažiau — ypač po to, kai sodo sklypai buvo privatizuojami ir sodininkai puolė pas matininkus užsisakinėti sklypų ribų „raudonąsias linijas“. Kaip dabar tuos kelelius nors kiek praplatinti, niekas nepasakys. Juk ir į kairę, ir į dešinę iš abiejų pusių — privati teritorija.

Todėl savivaldybės ir nenori perimti savo žinion sodininkų bendrijų, dėsto visų šalies sodininkų vadovas. Juk bet kuriai savivaldybei net ir viena sodininkų bendrija — tik problemų kamuolys, o naudos jokios. Nors už kelius — gatves, einančias per jų bendrijų teritorijas, sodininkai kasmet tvarkingai moka mokesčius, nes tai valstybės žemė. Tačiau net ir šis argumentas savivaldybių neįtikina. Vienintelė maža išimtis — Vilniaus savivaldybė, kai kur prisidėjusi prie sodininkų bendrijų kelių asfaltavimo. Visur kitur tai atlikta tik už pačių sodininkų susimestus pinigus.

Gal padės ES milijonai?

V. Butkevičius jau nė neskaičiuoja, kiek šimtų kartų jis lankėsi dėl šalies sodininkų reikalų pačiose įvairiausiose instancijose. Posėdžiauta ir Seime, ir Žemės ūkio ministerijoje, ir Vyriausybėje, ir sostinės bei kitų miestų savivaldybėse. Visi sutartinai pritaria, kad sodininkų problemos — rimtas reikalas. O kai reikia padėti, šią „sunkią misiją“ minėtos institucijos ima svaidyti viena kitai kaip kamuolį. Rimta paspirtis būtų, svarsto V. Butkevičius, jei šalies sodininkams būtų skiriama nors truputį ES pinigų. Tačiau tuo galinti (ar privalanti?) užsiimti ŽŪM tik moja ranka, teisindamasi, kad turi rūpesčių dėl žemdirbių. Todėl, daro išvadą šalies sodininkų lyderis, reikės už savo teises kovoti — pradėti rengti mitingus ir sostinėje, ir provincijose. Antraip sodininkai taip ir liks „pakabinti“ tarp miesto ir kaimo.

„Savaitė“
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min