Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sovietmečio demonai: su purvu maišyti Ignalinos aktoriai pakartotų spektaklį didžiausioje arenoje

Šventė Ignalinos kultūros centre
Ignalina.lt / Šventė Ignalinos kultūros centre
Šaltinis: 15min
30
A A

Tarp neapykantos girnų patekę Ignalinos kultūros ir sporto centro aktoriai šiandien mielai dar kartą suvaidintų spektaklį, dėl kurio pastarosiomis dienomis jie buvo skalpuojami. Keikia ne visi. Lietuva pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni bando suprasti, o kiti – gina ir palaiko. Svarbiausias klausimas po aršių ginčų: kur slypi laisvė – savo šešėlio baimėje ar mokėjime pasijuokti iš savęs.

Tuos, kurie turi kategorišką nuomonę – teigiamą ar neigiamą – apie Ignalinos kultūros ir sporto centro spektaklį, vienija bendras dalykas – jie nebuvo spektaklyje. Jie nekalbėjo su aktoriais ar režisiere.

Internetiniai teisėjai, kas jie bebūtų – troliai ar elfai – priešino ir aistrino nemačiusius spektaklio.

Tie, kurie matė, smagiai praleido laiką. Vyresni prisiminė, kokius kvailus dalykus tekdavo daryti pionieriams, kaip sunku buvo gauti apelsinų ar žaliųjų žirnelių. Jaunesni pasijuto lyg gyvoje istorijos pamokoje.

Internetiniai teisėjai, kas jie bebūtų – troliai ar elfai – priešino ir aistrino nemačiusius spektaklio. Daugelio viduje susipešė prisnūdę sovietmečio demonai. Sunkiasvoriai feisbuko galiūnai privalėjo parašyti ką nors šia tema. Juk jie viską žino, o tauta laukia kraujo arba teismo?

Lietuvos Donbasas?

Artėja Ignalina – miestas, kurį interneto žvaigždės spėjo pakrikštyti lietuvišku Donbasu. Šakarva, Lušis, Žeimenio ežerai. Jų čia devynios galybės ir visi susijungia upeliais. Valtimi čia aplenksi ir šumacherį.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Ignalina nėra lietuviškas Donbasas
Alvydo Januševičiaus nuotr./Palūšės bažnyčia

Nuorodos į istorinius kaimus. Meironys – ar čia žmonės vis dar plukdo karves į Pabiržio pusiasalį, kuriame jos ganosi visą šiltąjį sezoną? Kirdeikiai – ar vis dar į miestelio bažnyčią žmonių daugiau atplaukia valtimis nei atvyksta automobiliais? Šventovė pasukta į ežero pusę – atplaukiantiems.

Po dešine šmėsteli Palūšės bažnyčia, kurią teko matyti ant vieno lito banknoto. „Įženk geras. Išeik geresnis“ – taip parašyta prie įėjimo į medinę valstybės saugomą šventovę.

Lūšis – labai ilgas ežeras, todėl esant tinkamam vėjui, bangos įsisiūbuoja lyg jūroje. Niekada čia nebuvusiam netrunka ateiti mintis – čia yra rojus žemėje.

Ignalina – tvarkingas miestas. Puikiai renovuotas. Tik žmonių reta. Jų čia nebesuskaičiuosi ir šešių tūkstančių. Statistika taip pat neguodžia – per metus 400 miršta, 150 gimsta.

Geležinkelio stotis, siaurokos gatvės, stadionas, pleišto formos naujoviška bažnyčia. O štai ir Vasario 16-osios bei Atgimimo gatvių sankirta. Dar už vieno namo jau matyti Kultūros ir sporto centras.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Ignalina nėra lietuviškas Donbasas
Alvydo Januševičiaus nuotr./Ignalina nėra lietuviškas Donbasas

Prie įėjimo pasitinka visa kompanija su režisiere Jolanta Narbutaitiene. Daugelis sirguliuoja – pastarųjų dienų įtampa kirto per imunitetą.

Sužinojo, kad piktavalių yra labai daug

Susipažinkime. J.Narbutaitienė – trijų teatrų režisierė ir ne vieno festivalio organizatorė. Kai kurie festivaliai vyksta jau trečią dešimtmetį. Šiuose namuose moteris dirba nuo 1989-ųjų.

Tai ji yra viso pastarųjų dienų skandalo smaigalyje. Dabar ji supranta, kad kultūrininkai iš tiesų yra patys laisviausi žmonės, kurie jau moka ir gali pasijuokti iš sovietmečio ir savęs.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Jolanta Narbutaitienė
Alvydo Januševičiaus nuotr./Jolanta Narbutaitienė

Danutė Lisauskienė, kultūros skyriaus vedėja, nuo šiol turi svajonę – nori pažiūrėti, ką žmonės vaidins dar po 40 metų: „Norėjome parodyti, kaip dabar kvepia anie laikai. Sulaukėme klausimų, kiek ir kas mums sumokėjo. Gal rusų laikais ir mokėjo, bet mūsų tada nebuvo.“

Renginių vadybininkas Eimantas Ramanauskas. Jis buvo skandalingojo renginio vedėjas, laukiniame tualete suradęs senų laikraščių.

Jam viskas kelia juoką: „Draugai Vilniuje negalėjo patikėti. Eimis komunizmo pasiilgo? Tai gal dar ir klijus uostyti pradėjo?“

Marius Vilčinskas – visi ignaliniečiai žino, kad jis buvo tas Senis Šaltis, kuris savo lazda ir nukėlė visus į pionierių laikus. Jis vaidina nuo mažumės. J.Narbutaitienė yra tas žmogus, kuris įskiepijo meilę teatrui visiems laikams.

Užaugo Ignalinoje, tačiau dabar M.Vilčinskas gyvena Vilniuje. Jam nėra per toli čia važinėti į repeticijas. Vyras teigia, kad jis visiškai palaiko savo režisierę ir nedvejodamas suvaidintų šį spektaklį vėl. Tik šįkart spektaklis vyktų didelėje arenoje, o bilietai kainuotų po 20 eurų.

Vėliau prisijungė ir muzikos vadovė Vida Ksenzovienė. Ji vadovauja moterų vokaliniam ansambliui. Mieste turi dar kelis ansamblius. Spektaklyje ji buvo pionierių vadovė.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Ignalina nėra lietuviškas Donbasas
Alvydo Januševičiaus nuotr./Eimantas Ramanauskas, Danutė Lisauskienė, Marius Vilčinskas

Moterys kalbėjo trumpai, bet labai aiškiai: „Mes vieni kitus pažįstame. Žinome, kuo tikėti ir netikėti. Šis dalykas padėjo kai ką suprati – Lietuvoje yra daugybė piktavalių žmonių. Mes labai draugiškai ir supratingai gyvename. Galite vadinti mus kaip norite, bet mes nieko blogo niekam nelinkime.“

Internetiniai sostų karai

Virtualios pjautynės su prakeiksmais kelioms kartoms ir visą kūrybinę energiją spjaudančiais epitetais – štai kas paskatino aplankyti žmones, kurie po Kalėdų atsidūrė lyg tarp girnų ir pamazgų duobėje vienu metu.

Hitlerio dvasią prikėlinėjom – niekam niekas neužkliuvo. Kodėl man galima, o Ignalinos kultūrnamio režisierei – ne?

Ironija trykštantis Andrius Užkalnis socialiniame tinkle rašė: „Paprastai esu geranoriškas, bet šitiems sutraukoms linkiu ligų, lėtos mirties ir kad spaliukų žvaigždutės nesuvirškintos jums išanges išdraskytų.“

Atkirtis šiam veikėjui nuo humoro guru Haroldo Mackevičiaus priminė, kad panašios parodijos rodomos ir televizijoje: „Lakstė pionieriai paleckiukai su būgnais, esesininkai su botagėliais, Hitlerio dvasią prikėlinėjom – niekam niekas neužkliuvo. Kodėl man galima, o Ignalinos kultūrnamio režisierei – ne?“

Kandumo ir aštrių įžvalgų nestokojantis interneto elfas Rokiškis Rabinovičius, rečiau žinomas kaip Ričardas Savukynas, bandė kelti ant kojų teisėtvarką: „Ponai ir ponios, čia ne nuotrauka iš sovietmečio. Čia renginys kuris surengtas visiškai šviežiai, „Teatralizuotas kalėdinis koncertas“, Ignalinoje. Būtų gerai, kad Lietuvos policija imtųsi šito reikalo, nes pagal mano supratimą, tai čia gali būti ATPK straipsnis 188-18.“

Ignalina.lt/Šventė Ignalinos kultūros centre
Ignalina.lt/Šventė Ignalinos kultūros centre

Niekur nesireiškė sovietmetį iš esmės nagrinėjantis istorikas Tomas Vaiseta.

Tomas Vaiseta: „Sovietmetis – laikas, kurį pristatome kaip nenormalų, nors ir tuo metu žmonės kūrė šeimas, mylėjo.“

Lyg nujausdamas tokio tipo skandalą, istorikas rudenį Šiauliuose kalbėjo, jog jis dabar važinėja po Lietuvą ir kalbina žmones, kurie gimė ir gyveno sovietmečiu

Rugsėjo mėnesį vienoje istorikų diskusijoje jis kalbėjo: „Sovietmetis – laikas, kurį pristatome kaip nenormalų, nors ir tuo metu žmonės kūrė šeimas, mylėjo, gyveno.“

Kitaip tariant, vertintojai suplaka į vieną mišrainės dubenį politinę santvarką, trėmimus, žmogaus teises ir paprastą kasdienį gyvenimą, kuriame nieko panašaus nebuvo.

Vėliau istorikas patikslino, jog visuomenė yra linkusi liguistai smerkti absoliučiai visą sovietmetį, nors ir tuo metu mamos rūpinosi vaikais, jaunuoliai išgyveno pirmąją meilę. Mokslininkas teigė, kad, norime to ar nenorime, sovietinis laikotarpis vis dar užima didžiulę mūsų atminties dalį. Kodėl? O todėl, kad dar esame gyvi ir viską prisimename.

Gimtadienis, kurį visi prisimins

Štai kokia nuomonių nuošliauža vieną dieną užgriuvo Ignalinos kultūros ir sporto centro darbuotojus. Čia žmonės vieningi ir labai myli savo miestą, tačiau per keletą parų buvo kone daugiausiai kartų prakeikti.

Jei iš tiesų šaliai kiltų grėsmė, mes būtume tie, kurie liktume ir kovotume iki galo. O visi šiandieniai rėksniai pasipustytų padus ir toliau šūkautų saugiu atstumu, – sako J.Narbutaitienė.

„Jei iš tiesų šaliai kiltų grėsmė, mes būtume tie, kurie liktume ir kovotume iki galo. O visi šiandieniai rėksniai pasipustytų padus ir toliau šūkautų saugiu atstumu“, – sako spektaklio, bet ne skandalo režisierė J.Narbutaitienė.

Moteris keikūnams neatsakė tuo pačiu. Ją nuramino palaikymas, kuris sklido iš ignaliniečių, kai kurių blaiviau ir ramiau pasisakančių asmenybių. Gavo pasiūlymą bylinėtis su liežuvio nevaldančiais keikūnais.

Teismus finansuoti pasiūlė spektaklyje dalyvavusių vaikų tėvai, kurių adresu skrido mirties prakeiksmai su keiksmažodžiais ir visomis spaliukų žvaigždutėmis. Šie tėvai už savo vaikus eitų iki galo.

Žodžiai „Menas priklauso liaudžiai“ tebuvo vienas iš tūkstančių sovietmečio lozungų, bet būtent su tokiu prieš 40 metų buvo atidaryti Ignalinos kultūros namai.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Ignalina nėra lietuviškas Donbasas
Alvydo Januševičiaus nuotr./Ignalina nėra lietuviškas Donbasas

Būtent nuo tokios nuotraukos ir gimė šiemetinio kalėdinio koncerto idėja. Šiemet birželio mėnesį Ignalina minėjo 150 metų jubiliejų, tačiau mažai kam rūpėjo prie geležinkelio stoties gimusios gyvenvietės diena.

Neturėjo rūpėti ir kalėdinis koncertas su gana išradinga autoironija. Kas vyko scenoje? Renginio vedėjas būdelėje su širdele rado senų laikraščių, o juose – visa kultūros namų istorija.

Priminė absurdiškiausiu to laikmečio momentus. Pavyzdžiui, talonus čekiškiems bateliams ir apelsinams įsigyti. Nei mėsytės, nei dešrytės, tik raudonos vėliavytės.

„Aš noriu namo, į savo laikus...“ – išsprūdo renginio vedėjai, kurios nostalgija sovietmečiui išgaravo, pabuvus jame vos keletą minučių.

VIDEO: Sovietmečio demonai: Ignalinos aktoriai pakartotų spektaklį didžiausioje arenoje

Per tas minutes žygiavo pionieriai, skambėjo „Te visad šviečia saulė“. Šokėjai ir dainininkai atliko pasirodymus taip, kaip anuomet buvo priimta. Ir neprofesionalai prisimena, kad tuomet tautinis šokis ir chorinis dainavimas buvo visai kitokie.

Tai ką dabar – nebegyventi?

Spektaklio kūrėjai vieną po kitos griovė internetinėse peštynėse linksniuojamas išankstines nuostatas apie juos ir patį kūrinį.

Dėl pionieriškų kostiumų. Nėra jokių atributų sandėlių – tik butaforija. Viską reikėjo pasigaminti savomis rankomis. Kaklaraiščiai – raudoni skudurėliai. Kaip ir vėliavos. Mokyklinės uniformos į tokias panašios tik iš toli.

Jokios simbolikos, jokio himno, jokios nostalgijos. Tik patosas, kurio anuomet taip reikalavo pionierių vadovai ir „kultmasiniai“ propagandistai. Toks pat, kurį galime pamatyti Šiaurės Korėjoje.

Dėl meninio skonio trūkumo. Taip, šie aktoriai yra mėgėjai, tačiau yra verti tų laurų, kuriuos skynė iki šiol. Taip pat mažai kam rūpi, jog metų šventiniai teatralizuoti spektakliai nėra tie, kuriuos vėliau vaidina daugybę kartų.

Aukštai įvertintas yra tų pačių Ignalinos aktorių suvaidintas Nikolajaus Erdmano kūrinys „Savižudis“. Čia bedarbis ir nevykėlis supykęs šūkteli „Tai ką man dabar negyvent – nusižudyti?!“

Pasklinda gandas, kad žmogus iš tiesų planuoja užbaigti savo dienas. Visi siūlo tai padaryti ir už juos, net pinigų duoda. Visi užsimano per nevykėlio savižudybę išspręsti savo bėdas.

Lemtingąją dieną surengiama puota. Jau paruoštas karstas. Tačiau šis vargšas žmogus, kad ir kaip jam norisi būti savo mirtimi svarbiu, prisigeria ir nenusižudo. Panašiai dabar jaučiasi internetinio dėmesio magnatų plakami Ignalinos aktoriai. Tai ką dabar daryti, kad jiems taip atrodo – nebegyventi?

Anuomet – Amerikos agentė, dabar – komunistė?

J.Narbutaitienė sako, kad tik dabar pajutusi, jog žodis „sovietmetis“ gali paralyžiuoti ironiją ir autoironiją: „Tabu. Neliečiama tema. Visuomenės reakcija – tai veidrodis, kuris parodė, ko mes bijome. Įtikėjome, kad esame laisvi, pasirodo ne – yra draudžiamų zonų.

Režisierė Jolanta Narbutaitienė: „Sovietmečiu direktorius vadino Amerikos agente.“

Visi laukia, kada mes apie sovietmetį pasakysime – sveiki ištrūkę iš pragaro. Mes taip įžeistume tuos žmones, kurie tuo metu gyveno ir kūrė.“

Tądien režisierė gavo smagią žinutę – draugai prisiminė, kaip 1985-aisiais ji buvo atsidūrusi panašioje situacijoje.

Ji ir dar kelios merginos Didžiasalyje surengė Vasario 16-osios minėjimą. Nupynė vaikinams trispalves juosteles. Leido lietuvišką muziką.

„Mes žinojome, kad Lietuva kažkada buvo laisva ir neokupuota. Buvo nuostabus šeštadienis su draugais. Pirmadienį mes, penkios merginos, jau stovėjome pas direktorių kabinete“, – prisimena režisierė.

Gal pas tave tualete stovi racija ir tu perdavinėji žinias apie mūsų mokyklą Amerikai!

„Direktorius tiesiog pasiuto. Šaukė, gal pas tave tualete stovi racija ir tu perdavinėji žinias apie mūsų mokyklą Amerikai! Grasino, kad susigadinome ateitį, niekur neįstosime“, – pasakojo moteris.

Išgelbėjo viena mergina. Ji pasakė, kad istorijos mokytojas ne kartą tvirtino, jog trispalvė šiais laikais nieko nereiškia.

Tai vyko tame pačiame Didžiasalyje, kuris po nepriklausomybės atgavimo buvo pavadintas Lietuvos randu, zombių sostine.

Ignaliniečiai pamena, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais veikė gana keistas verslas. Vilniuje prasiskolinę arba nuo alkoholio priklausomi žmonės buvo gabenami čia, o didžiasaliečiai kėlėsi į Vilnių. Dabar miestelyje – viskas gerai. Žmonės gražiai ir ramiai gyvena.

„Jaučiuosi apkaltinta, kad esu komunistė, o tais laikais – Amerikos agentė. Kaip lengvai viskas išsipučia ir išsiverčia. Tiesa, skirtumas yra. Tada buvo jaunatviška avantiūra. O dabar – visai sąmoningas autoironiškas požiūris“, – kalbėjo režisierė J.Narbutaitienė.

VIDEO: Ištrauka iš Ignalinoje vykusios kalėdinės šventės
Komentarai: 30
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min