Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Studentė Damilė Martinaitytė: „Tautinis kostiumas vertingas, kai pats jo trokšti“

Damilė Martinaitytė
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Damilė Martinaitytė
Šaltinis: 15min
2
A A

Kažkas ketina apdalinti visus vaikus tautiniais kostiumais – ar tokie bus vertinami? Kažkas siūlo pagaminti šiuos kostiumus po 20 eurų – ar tokie bus vertingi? Šiaulietė Damilė Martinaitytė turi du lietuviškus kostiumus. Vienas – archeologinis. Jį pasigamino pati. Antras – tautinis žemaitiškas. Jam paaukojo premiją ir visą vasaros uždarbį.

Kūrybos komunikaciją Vilniaus universitete (VU) studijuojanti pirmakursė D.Martinaitytė teigia, kad tautinis kostiumas ir jo vertė gali būti auginami iki begalybės. Jo kainą nusakyti nėra lengva, o tikrąją vertę – dar sunkiau.

Paprasčiausią autentišką tautinį kostiumą įsigyti pusės tūkstančio eurų gali ir nepakakti. Labai puošnus – artėja prie tūkstančio. O juk teigiama, kad vien už gintarinius močiutės karolius užsieniečiai moka po kelis tūkstančius.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Damilė Martinaitytė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Damilė Martinaitytė

Pradėkime nuo to, kad D.Martinaitytė tikrai yra išpildžiusi dvi savo svajones. Ji labai norėjo turėti acheologinį, o vėliau užsimanė ir tautinio kostiumo. Abu juos turi ir jais didžiuojasi.

– Papasakokite, kaip įsigijote pirmąjį savo kostiumą, kuo jis ypatingas?

– Archeologinį kostiumą pasisiuvau pati. Žinoma, padėjo mama, o tėvas pagamino papuošalus. Šis kostiumas buvo mano baigiamasis Šiaulių „Gegužių“ progimnazijos darbas.

Vaikystėje mama atsivesdavo į Šiaulių universiteto folkloro ansamblio „Vaiguva“ repeticijas, kuriam vadovauja iki šiol.

Norėjau prisijungti prie šio ansamblio, bet ne šiaip sau prisijungti, o su nuosavu archeologiniu kostiumu.

Šis kostiumas – šalia Šiaulių esančiame archeologiniame Lieporių kapinyne rastų papuošalų rekonstrukcija. Tai buvo žiemgalės kapas, nors kapinynas – žemaičių. Matyt buvo nutekėjusi į žemaičių kraštą. Visai kaip mano mama.

Siūti labai patiko. Reikėjo nusivyti daug juostų juostelių kraštelių apsiuvimui, tunikos susijuosimui, galvos papuošalui.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Archeologinis kostiumas, ansamblis „Vaiguva“
Alvydo Januševičiaus nuotr./Archeologinis kostiumas, ansamblis „Vaiguva“

Kodėl aš jo užsimaniau? Matyt nereikia kažkokios konkrečios priežasties. Tiesiog norėjau. O tas noras iš kitur ateina? Gal meilės Lietuvai? Ne kažkokios idealistinės, bet natūraliai užaugusios, tėvų, draugų, mokytojų įkvėptos, mano pačios atrastos.

Gavau VU Teisės fakulteto stipendiją už visuomeninę veiklą. Iš karto žinojau, į ką ji bus investuota.

– Ar nepakako vieno kostiumo? Kaip atsirado antras – tautinis? Gal jį įsigijote Tautinio kostiumo metams paminėti?

– Tautinį kostiumą ne pasisiuvau, bet užsidirbau. Apie jį svajojau, nors nežinojau, kad metai bus skirti šiam kostiumui.

Abiturientė gavau VU Teisės fakulteto stipendiją už visuomeninę veiklą. Iš karto žinojau, į ką ji bus investuota. Vasarą teko padirbėti Šventojoje. Dar prieš pradėdama dirbti jau žinojau, kur tie pinigai nukeliaus.

Kostiumui medžiagas padėjo parinkti ir išaudė Zita Baniulaitytė ir jos pagalbininkės. Batus pagamino kitas meistras. Tik rangę pati nusipyniau.

Norėjau, kad kostiumas būtų nepriekaištingas, dėl to patikėjau jo siuvimą daug patirties ir žinių turintiems tautodailininkams.

VIDEO: Damilė Martinaitytė tautiniam kostiumui paaukojo visas savo santaupas

Kostiumas žemaitiškas, kiekvieno audinio raštas kruopščiai derintas, atsižvelgiant į teritorines subtilybes ir norus. Juo vilkėjau pirmą kartą, kai žengiau atsiimti brandos atestatą.

– Ar šis kostiumas jau baigtas? Gal jį galima tobulinti?

– Kostiumą galima „auginti“ kone visą gyvenimą. Svajoju apie pasikaišytinį sijoną. Gimtadienio proga gavau gūnią – iki šiol ja neatsidžiaugiu! Mano mylima močiutė padovanojo savo gintaro karolius.

Kostiumą galima „auginti“ kone visą gyvenimą. Svajoju apie pasikaišytinį sijoną.

Kostiumu vilkiu vesdama tradicinės kultūros renginius, valstybines šventes. Nuo rugsėjo, įstojusi į VU, prisijungiau prie seniausio Lietuvoje folkloro ansamblio „Ratilio“.

Nuostabus kolektyvas, šilti, gražūs žmonės, ten jau spėjau pasijusti kaip antroje šeimoje.

Be galo džiaugiuosi, kad ten esu. Su „Ratilio“ koncertuojame, tad tautinį kostiumą vilkiu pasirodymų, įvairių renginių metu.

– Netyla diskusijos apie tautinius kostiumus, kuriuos siūloma padovanoti mokiniams, skirti tam milijonus eurų?

– Mano nuomone, tautinis kostiumas yra vertingas tik tada, kai žmogus laisvai, savarankiškai nusprendžia, kad jam jo reikia. Kai pats pajaučia, kad tai jam svarbu.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Damilė Martinaitytė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Damilė Martinaitytė

Mano tėvai – etninės kultūros puoselėtojai, bet niekada manęs nevertė vilkėti tautinį kostiumą, juo labiau – inicijuoti ir apmokėti jo siuvimą. Aš pati pajaučiau ir supratau, kad man jo reikia.

Ne tautinio kostiumo turėjimas gimdo meilę Tėvynei, o iš meilės jai išauga noras turėti tautinį kostiumą.

– Kaip jautiesi vilkėdama tautinį kostiumą?

– Jaučiuosi nerealiai! Pakylėtai. Ori, grakšti ir labai moteriška. Labai smagu šokant suktis – kai skrajoja kaspinai ir vingiuoja sijonas. Gera jį vilkėti, kai žinai, kiek gerų, darbščių rankų kiekvieną siūlelę nuglostė.

– Minėjai kelis keistus kostiumo detalių pavadinimus – kas tai?

– Rangė yra iš specifiniu būdu supintų kaspinų pagamintas galvos papuošalas. Gūnia – austa skirtingų spalvų linijomis, žemaitiška, ant pečių siaučiama. Sakykime, tai skraistė, bet tai būtų netikslu.

Riešines turbūt visi žino. Dar labai prijuoste didžiuojuosi. Labai plati, mažai pasikartojančių ruoželių – kone kiekvienas skirtingas.

– O jei jums kostiumą būtų padovanojusi Lietuvos valstybė?

– Ne tautinio kostiumo turėjimas gimdo meilę Tėvynei, o iš meilės jai išauga noras turėti tautinį kostiumą. Tas noras turi subręsti Ir visai nesvarbu kada – penkerių ar šešiasdešimt penkerių Tai ne uniforma, o puošmena.

– Būna, kad stebint tautinį kostiumą neįmanoma įžvelgti, kokiam regionui jis priklauso. Kartais jie būna panašūs į spalvingą dizainerių kūrybą.

– Šiek tiek liūdna, kad nebelabai atskiriame, kas yra autentiškas kostiumas, o kas – stilizuotas. Stilizuoti kostiumai turi savo erdves, vietas, kuriose jie tinkami. Bet jų autentiškumas, tradiciškumas yra, turbūt, menkavertis.

Būtina nepamesti šitos skirties. Mano širdžiai autentiškas kostiumas daug mielesnis. Ne tam dirba etnologai, etnomuzikologai, tautodailininkai, kad kruopštus informacijos rinkimas apie tautinį kostiumą, jo siuvimo tradicijas, dėsningumus būtų pamirštas.

Tautinio kostiumo siuvimas yra profesionalus darbas, tam reikia didžiulės patirties ir žinių. Kai stilizuotas kostiumas pristatomas kaip autentiškas, tai nėra etiška ir pagarbu atsidavusių mokslininkų, tautodailininkų atžvilgiu.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Damilė Martinaitytė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Damilė Martinaitytė

Aš nieko prieš stilizuotą kostiumą Tačiau jis tinka ne visur Ir negali reprezentuoti šalies. Tai nėra nevertinga. Tiesiog čia kita „opera“. Man smagu, kad autentiški motyvai pasirodo madoje, aprangos mene. Jeigu mes tai pabrėžiame ir akcentuojame, viskas yra gerai. Abu kostiumai turi pliusų, tiesiog skiriasi dėvėjimo laikas ir vieta.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min