Politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka pažymi, jog sveikatos apsaugos sistema – viena mažiausiai pertvarkytų valstybės sričių, o medicina mums visiems kainuoja po 1,5 mlrd. eurų kasmet – bene daugiausia iš visų valstybės finansuojamų sričių.
Savo ruožtu Seime kolegų jau sveikatos apsaugos ministru vadinamas J.Požela tvirtina, kad, jei jis bus paskirtas vadovauti ministerijai, nebus jokių revoliucijų. „Ministerija yra pradėjusi daugybę darbų, kuriuos visus reikia tęsti. Nereikia jokių trikdymų – tai neatneša naudos“, – portalui LRT.lt sako J.Požela.
– Ar anksčiau turėjote planų tapti sveikatos apsaugos ministru? Kodėl pasirinkote šią sritį?
– Politiko kelią pasirinkau gana anksti – nuo 16-kos esu Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos narys, nuo pilnametystės priklausau Socialdemokratų partijai. 20-ies buvau išrinktas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą ir dirbau joje tris kadencijas. 2012-aisiais tapau Seimo nariu. Manau, kad tai – labai logiškas tęstinis žingsnis. Seimo narys ar politikas turi būti pasirengęs priimti iššūkius.
Neturiu plano užimti vienas ar kitas pareigas. Mano tikslas – pateisinti rinkėjų lūkesčius, kad gaučiau mandatą tolesniems darbams, o kuriose pozicijose tuos darbus tęsti – apie tai niekada negalvojau.
Labai sąmoningai pasirinkau Sveikatos reikalų komitetą Seime. Tai nebuvo man visiškai nauja sritis: nuo pat kadencijos pradžios buvau nusprendęs domėtis sveikatos politika, tendencijomis, inovacijomis, kitų šalių patirtimi ar Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis. JAV sveikata yra turbūt pačių svarbiausių temų trejetuke. Lietuvoje kol kas to nėra, bet esu visiškai tikras, kad taip bus. Tai – sąmoningas mano pasirinkimas, ir planuoju toliau dirbti šioje srityje.
– Politikos apžvalgininkas R.Valatka teigė, jog šios svarbios ministerijos vadovais vis dažniau skiriami žmonės, kurie turbūt net špitolei nesugebėtų vadovauti. Galbūt jums išties trūksta kompetencijos vadovauti ministerijai? Pasak R. Valatkos, jūs – nouneimas.
– R.Valatka visuomet garsėja savo aštria plunksna, ir man laba patinka skaityti jo tekstus. Labai vertinu jį kaip žurnalistą, visuomenės veikėją, publicistą. Mes su juo esame dalyvavę ne vienoje viešoje diskusijoje ir turėję neformalių pokalbių, kuriuose jis apie mane atsiliepia visiškai kitaip. Komentare atsiliepė būtent taip – tai palikime jo vertinimams, bet būtent neformaliai kaip tik labai gerai vertindavo mano, kaip politiko,
Ką reiškia nouneimas? Trys kadencijos Vilniaus miesto savivaldybės taryboje, Seimo narys... Manau, tai nemenka patirtis, todėl nesutikčiau, kad neturiu vardo.
– Manau, turiu pakankamai patirties ir kompetencijų vadovauti ministerijai, o viceministrai, ministro patarėjai ir visa sveikatos apsaugos ministerijos administracija puikiai pagelbės ir, gerai dirbdami, taip pat atliks tuos darbus, kurie jiems priklauso.
– Opozicija taip pat abejoja jūsų galimybėmis vadovauti ministerijai. Opozicijos lyderis Andrius Kubilius teigė, jog jūsų patirtis sveikatos apsaugoje yra labai ribota – tiek, kiek jos turite Seimo Sveikatos reikalų komitete. Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis mano, jog akivaizdu, kad jūs nesate ta personalija, iš kurios būtų galima tikėtis ryžtingesnių sprendimų.
– Labai vertinu opozicijos vertinimus. Jie nepasakė nė vienos kritinės pastabos dėl mano kompetencijų: pasakė tai, ką turi pasakyti opozicijos atstovai. Labai vertinu konservatorių lyderį A. Kubilių, kuris savo partijos vadovu parinko mano bendraamžį, ir jį yra nominavę kaip potencialų ministrą pirmininką. Džiaugiuosi, kad jauni žmonės iš tikrųjų ateina daryti realių sprendimų.
– Kodėl kaip kamikadzė sutikote vadovauti ministerijai, iki rinkimų likus tik kiek daugiau nei pusmečiui?
– Manau, per tuos aštuonis mėnesius galima padaryti labai daug. Nesutinku su kolegomis, kurie sako, kad reikia ramiai išlaukti laiką. Tikrai norėčiau suvienyti pagrindines šalies parlamentines partijas, kad diskutuotume dėl sveikatos politikos gairių ateičiai. Kalbu apie 20–30 metų į priekį. Matome, kad dėl technologinių dalykų investicijos į sveikatos apsaugą tik didėja, brangsta. Tuo metu įplaukos į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą taip stipriai nedidėja, kaip turėtų. Mes visi kartu turime padaryti sprendimus, kokia kryptimi ir apimtimi turime vystyti sveikatos apsaugos sistemą. Prioritetas yra žmogus ir pacientas – aplink jį turi būti supintos gairės ir strategija.
Valstybės politikoje proveržiai buvo tik tose srityse, kuriose turėjome partijų susitarimą – gynyboje, užsienio politikoje, energetikoje. Laikausi nuomonės, kad dabar yra laikas, kai galima padėti pamatus ateities darbams ir kartu atlikti kelis darbus.
– Kokius?
– Pirmiausia dėl psichikos sveikatos. Seime ne kartą mačiau priešpriešą tarp specialistų, psichologų, psichiatrų. Manau, tikrai pavyks susodinti prie vieno stalo visas puses ir surasti geriausius sprendimus. Statistika, kai pusė vaikų nuolat jaučiasi nelaimingi, kai daugiau nei trečdalis nuolat galvoja ar yra galvoję apie savižudybę, ir mes jiems neturime suteikti jokių paslaugų, kad jie pasijustų geriau, yra didžiausia gėda.
Kitas dalykas – sumani specializacija. Kaip tik dabar švietimo ir mokslo ministerija kartu su ūkio ministerija sprendžia dėl projektų. Manau, mūsų universitetinės klinikos – Santariškių klinikos ir Kauno klinikos – turėtų labai aktyviai dalyvauti. Matau labai didelį sveikatos apsaugos ministro uždavinį padaryti kaip įmanoma geresnius sprendimus sumanios specializacijos programoje medicinos srityje.
Taip pat svarbus yra skaidrumas. Nenoriu vertinti buvusių kolegų darbo, bet bendras klimatas sveikatos apsaugos sistemoje nėra geras ,dažnai pasitaiko nesusikalbėjimų ar nepakankamo kalbėjimo. Būčiau pasiryžęs pakeisti visiškai į kitą pusę, kad nebūtų baimės šnekėti ir įsiklausytume į įvairias nuomones, rastume geriausius sprendimus.
– Sveikatos apsaugos ministro postas liko laisvas, kai iš jo atsistatydino jūsų kolegė socialdemokratė Rimantė Šalaševičiūtė. Ką ji darė gerai ir ką reikėtų taisyti?
– Nenoriu vertinti kolegų darbo. Manau, ministrė padarė daug ir gerų, teisingų žingsnių savo veikloje. Turime tokį rezultatą, koks yra.
– O ta situacija tokia, kaip skaičiuoja R. Valatka: „Lovų skaičius ligoninėse kaip prieš ketverius metus buvo didžiausias ES 1000 žmonių, taip ir liko. Kaip prieš ketverius metus vaistams ir gydytojams skirtus pinigus leidome per ligoninių kaminus, taip ir šį rudenį rūksime. Kaip mūsų gydytojas buvo blogiausiai apmokamas ES, taip ir liko. Skirtumas tik, kad 2012 metais jis varė dirbti į Norvegiją, Daniją ir D.Britaniją, o 2016 metais – jau ir į Lenkiją. [...] Vietoj sveikatos apsaugos reformos – bobučių legendos apie kyšius kas trečiam gydytojui.“ Kaip vertinate šias pastabas ir ar keisite aprašytą situaciją?
– Jis nieko naujo ir originalaus nepasakė. Turime suprasti ir savo sistemos sudėtingumą, niuansus. Esu labai atsargiai žiūrintis į didelius revoliucinius ir greitus žingsnius. Mes turime keisti, bet turime ir padėti aiškų pagrindą tam keitimui – susitarti tarp politinių partijų ir visuomenės, kokios mes sveikatos apsaugos norime ir kokia apimtimi ją gauti. Tuomet galėsime padaryti galutinius sprendimus.
Dabar pačios ligoninės jungiasi, mažina lovų skaičių, jas perprofiliuoja, kuria daugiau slaugos ir mažiau palieka sudėtingų skyrių. Taip kad tas procesas juda į priekį. Visiškai akivaizdu, kad per šį pusmetį niekas neuždarinės ligoninių, tačiau turime sutarti, kokį gydymo įstaigų tinklą turėsime 2020-aisiais ar 2025-aisiais. Akivaizdu, kad negalime turėti universitetinių klinikų lygio aparatūros ir medikų kompetencijos mažame mieste, kuriame yra keliasdešimt tūkstančių gyventojų. Jiems patiems tai nepalanku. Mūsų uždavinys turi būti užtikrinti, kad gyventojas, nepaisant to, kur jis gyvena ir kokios yra jo pajamos, gautų paslaugas geriausiose ligoninėse ir pas geriausius specialistus kaip įmanoma greičiau, efektyviai ir nemokamai.
– Viena vertus, kalbate, jog per aštuonis mėnesius galima padaryti labai daug, kartu pažymite, jog nebus masinių reformų. Premjeras Algirdas Butkevičius, kalbėdamas apie jus, pažymėjo, jog jūs šioje srityje nesate naujokas ir neketinate sakyti, kad visus projektus, kurie buvo pradėti įgyvendinti, sustabdysite. Tai ko galima tikėtis per tuos aštuonis mėnesius?
– Galiu pasakyti labai aiškiai, kad nebus jokių revoliucijų. Ministerija yra pradėjusi daugybę darbų – juos visus reikia ir tęsti. Nereikia jokių trikdymų – tai neatneša naudos. Šis laikotarpis labai geras bendram tarppartiniam politiniam susitarimui dėl sveikatos apsaugos.
– Kaip vertinate Santariškių klinikų ir Kauno klinikų nuolatinį konkuravimą?
– Ir vieni, ir kiti turi pasiekę fantastiškų rezultatų mokslo pasiekimuose medicinoje. Tai – pavyzdžiai ir pasauliniame kontekste. Manau, ginčytis nereikia, ir turime žiūrėti į tai kaip du universitetus, kurie gali veikti pariteto principu. Esame per maža šalis, kad turėtume pyktis ar skaičiuoti, kas daugiau turi ar gauna. Reikia žiūrėti į bendrą sistemą. Yra tradicijos, mokyklos – vienur stipresnės, kitur ne tokios stiprios. Bet kaip ministras būčiau pasiryžęs įsiklausyti į specialistų ir mokslininkų nuomones. Esu tikras, kad jie sugeba tarpusavyje susitarti, ir pasieksime sprendimus, kurie reikalingi. Manau, tie skirtumai kartais kuriami dirbtinai.
– Ministrus skiria ir atleidžia prezidentas ministro pirmininko teikimu. Kokie jūsų santykiai su prezidentūra?
– Prezidentė pasirašo dekretą, kurį teikia ministras pirmininkas. Iš visos pagarbos valstybės vadovei, neturiu komentarų.
Labai pozityviai vertinu prezidentės pateiktą sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo projektą, kuriuo siekiama mažinti eiles pas gydytojus. Manau, tai tikrai geras teisės aktas, su kuriuo reikia toliau dirbti, kad jis būtų priimtas. Svarbu, kad numatyti ir ligoninių reitingavimai, valdymo skaidrumas. Mano manymu, pateikti dalykai iš prezidentės yra labai teisingi.
