Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas abejojo, ar uosto rinkliavos rūšys ir esminiai elementai (jos dydžiai, maksimalūs dydžiai, taikymo principai) galėjo būti nustatyti ginčijamu Vyriausybės nutarimu, o ne Seimo priimtu įstatymu. Taigi šioje byloje buvo abejojama, ar Vyriausybės nutarimo tam tikri punktai neprieštaravo Konstitucijai pagal priėmimo tvarką.
Konstitucinis Teismas aiškinosi, ar uosto rinkliavos laikytinos Konstitucijoje nurodytais valstybiniais mokesčiais ir kitais privalomais mokėjimais bei rinkliavomis, kurie pagal Konstituciją turi būti nustatomi įstatymu.
Konstatuota, kad Klaipėdos valstybinis jūrų uostas yra valstybės įmonės Uosto direkcijos, vykdančios komercinę ir ūkinę veiklą, valdomas valstybės turtas. Uosto rinkliavos yra įmokos už suteikiamas paslaugas, kurios yra ne valstybės biudžeto pajamos, o Klaipėdos valstybinio jūrų uosto lėšos, naudojamos uosto eksploatavimo, plėtros ir kitoms išlaidoms, susijusioms su uosto veikla, finansuoti.
Nutarime pažymėta, kad nei pagal Mokesčių administravimo įstatymą, nei pagal Rinkliavų įstatymą uosto rinkliava nebuvo ir nėra mokestis ar valstybės rinkliava.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijoje nurodytiems valstybiniams mokesčiams ir kitiems privalomiems mokėjimams būdingi privalomumas, neatlygintinumas, vienašališkumas. Šie mokesčiai nustatomi įstatymu ir mokami į valstybės (savivaldybės) biudžetą, o mokesčių santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp mokesčių mokėtojų ir valstybės vykdomosios valdžios institucijų.
Šioje byloje taip pat pažymėta, kad Konstitucijoje minima rinkliava yra privaloma įmoka į valstybės biudžetą už valstybės kompetentingų įstaigų juridiniams ir fiziniams asmenims atliktus veiksmus ar suteiktas paslaugas.
