Dabar populiaru
Publikuota: 2017 birželio 28d. 20:09

Teofiliaus Matulionio beatifikacijai vadovavęs kardinolas Angelo Amato: gyvenu kiekviena diena

Kardinolas Angelo Amato
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Kardinolas Angelo Amato

Į Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmes atvykęs Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Angelo Amato davė išskirtinį interviu apie Vatikano darbą, emigraciją, tikėjimo svarbą netiesos ir blogio akivaizdoje. Kuklus, malonus ir tėviškas kardinolo stotas patraukė ne vieno iškilmių dalyvio akį. 79-erių italų kilmės popiežiaus Pranciškaus pasiuntinys sakė, kad į gyvenimą reikia žiūrėti paprastai, džiaugtis ir dėkoti už kiekvieną dieną.

– Jūsų Eminencija, kaip praktiškai atrodo bendras jūsų ir Šventųjų skelbimo kongregacijos darbas? Ar dažnai tenka būti „velnio advokatu“ nagrinėjant paskelbimo šventuoju ar palaimintuoju bylą? Kaip išliekate iki galo objektyvus ir skeptiškas, kas padeda išlaikyti kritinį mąstymą ir toliau ieškoti faktų ar juos pagrindžiančių įrodymų, kai byla atrodo „savaime aiški“? Kokiais būdais tikrinate informaciją? Įdomu sužinoti, kaip vyksta pats bylos nagrinėjimo procesas, kaip randami įrodymai, kurių net didžiausi skeptikai negalėtų nuneigti?

– Tokie tyrimai visada būna labai preciziški ir reikalauja kritinio požiūrio. Kaip pavyzdį galiu pateikti procesą, kai jau paruoštą kandidato į šventuosius medžiagą pirmiausia peržiūri istorikai ir mokslininkai. Jie visa tai perskaito, vertina, ar viskas gerai, ar nėra kokių nors trūkumų, ar pakanka liudijimų ir ar nereikia papildyti.

Taigi pirmiausia vyksta istorinis tyrimas. Po jo darbo imasi teologai. Jie turi peržiūrėti, ar kandidato dorybės buvo teisingai interpretuotos, t. y. ar iš tiesų buvo gyventa herojiškai. Ką reiškia herojiškas gyvenimas? Tai reiškia, kad tų žmonių krikščioniškosios dorybės turi spindėti ryškiau, stipriau nei vidutiniškai. Tarkime, kai kalbame apie Motiną Teresę, juk dažnas iš karto sako: „O! Ji tikrai didi šventoji!“ Kai žmonės tai sako, reiškia, kad jos gyvenime buvo daug didvyriškumo, ji gyveno krikščioniškosiomis dorybėmis ir jos buvo ryškios, matomos iš tolo.

Kitas etapas pradedamas, kai įvyksta stebuklas, nes beatifikacijai ir kanonizacijai (skelbimui palaimintuoju ir šventuoju – aut. past.) reikalingas stebuklas. Jį vertina medikai ir mokslininkai, kurie turi spręsti ne taip, kaip gal norėtų Bažnyčia, tikintieji, bet griežtai pagal savo sąžinę ir remdamiesi mokslu.

Dėl šios priežasties stebuklus tiria medikai ekspertai. Jie gali būti žydai, ne krikščionys, net ateistai, tačiau privalo būti kompetentingi mokslininkai. Šis darbas labai subtilus, visada reikalaujantis kritinio mąstymo ir sunkus, labai sunkus. Niekada nebus taip, kad žmonių grupė labai norės paskelbti šventuoju kokį nors asmenį, o Vatikanas jiems paklus. Ne, prieš tai mes itin gerai patikrinsime to kandidato asmenybę.

– Šiandienos pasaulyje dažnai nuskamba teiginys, jog Vatikanas yra atgyvenęs reikalas. O kaip jūs matote Vatikaną, kai, tam tikra prasme, esate vietinis gyventojas?

– Vatikanas yra tokia tikrovė, kurią pripažįsta daugiau kaip 200 valstybių, o prieš faktus argumentai negalioja (šypsosi).

– Kiekvienas uždavinys, kiekvienos pareigos turi savo džiaugsmus ir savo iššūkius. Kokie jie yra kardinolui Amato?

– Mano džiaugsmai yra tos palaimintųjų ir šventųjų skelbimo iškilmės, kurias kartu išgyvenu su vyskupais, su visa Dievo tauta. O skausmai – juos aš pasilieku savo širdyje.

– Esate susipažinęs su daugybe palaimintųjų ir šventųjų bylų. Ar yra koks nors pagrindinis bruožas, vienijantis tas bylas? Koks jis? Koks tas šventumo „receptas“?

Mano džiaugsmai yra tos palaimintųjų ir šventųjų skelbimo iškilmės, kurias kartu išgyvenu su vyskupais, su visa Dievo tauta.

– Tai artimo meilė. Ji yra dovana, kurią gauname per krikštą. Meilė apima visas kitas dorybes, ypač tikėjimą ir viltį. Teofiliaus Matulionio atveju, lageryje regime kankinio viltį. Tai – pamatinis dalykas. Be vilties žmogus neturi ateities. Iš šiandienos visuomenės neatimkime vilties.

Šalia tikėjimo, meilės, vilties yra ir kitos dorybės, labai svarbios ir žmogiškąja, ir krikščioniškąja prasme: teisingumas, tvirtumas, ištvermė. Tai kolonos, laikančios šventumo pastatą.

Taigi, tas vienijantis bruožas nėra kaip raudonoji gija, bet labiau kaip pastatas. Kaip sako apaštalas Paulius, esame Dievo šventovės. Taigi, esame tas pastatas, kuris palaiko Viešpaties malonę. Mes esame kaip Marija, esame Dievo vaikai.

Yra ir kitų dorybių, ir jos labai gražios. Viena nepaprastai graži ir labai aiški šventųjų dorybė, žinote, kokia? Nuolankumas. Šventieji yra nuolankūs. Jie yra paprasti ir kuklūs, ir kuo jie nuolankesni, tuo labiau Viešpats ir žmonės juos išaukština.

– Eminencija, ar buvimas kardinolu reiškia ir niekada nesvyruojantį tikėjimą? Kokia yra kardinolo tikėjimo kelionė?

– Kai buvau vaikas, mano tikėjimas buvo paprastas. Esu teologas, bet mano tikėjimas yra kaip mamos, tėčio, šeimos, paprasto jauno žmogaus. Aš nesu sudėtingas. Mano tikėjimas yra populiarus, liaudiškas. Jis neturi kokių nors komplikacijų. Aš nekeliu kokių nors sudėtingų klausimų, tikėjimu gyvenu labai paprastai.

Aš nesu sudėtingas. Mano tikėjimas yra populiarus, liaudiškas. Jis neturi kokių nors komplikacijų.

Žinoma, tai malonė, kurią gavau vaikystėje. Mano seneliai sekmadieniais mane vesdavosi į bažnyčią, o vėliau, jau man paaugus, mama, norėdama patikrinti, ar aš buvau bažnyčioje, pasiteiraudavo, kokios spalvos buvo kunigo arnotas (liturginis drabužis – aut. past.), kad suprastų, ar aš tikrai buvau šv. Mišiose ar kažkur kitur.

Reikia paprasto tikėjimo – tai sakau tiems, kurie neretai manęs to klausia. Nekomplikuokime, nes tikėjimas kyla iš pasitikėjimo Dievo Apvaizda. Aš gyvenu kiekviena diena.

– Didelė Lietuvos dalis emigravo į kitas šalis. Žmones traukia darbai, mokslai, didesnės galimybės ir perspektyvos. Vis dėlto vis dažniau išvykusieji klausia, kaip neprarasti tikėjimo gyvenant toli nuo namų, ten, kur arti nėra katalikų bažnyčios ir kunigo, ir dažnai gerai nemokant vietinės kalbos. Ką jūs jiems patartumėte?

– Manau, kad čia svarbu ištikimybė savo tikėjimo tradicijai ir dėmesys tai kultūrai, kurioje dabar tie žmonės gyvena. Reikia mylėti kultūrą, kurioje gyveni, nes tai yra teisinga. Aš pažįstu daug italų, emigravusių į JAV, ir žinau, kad apima sentimentai, bet jie turi gerbti kultūrą tos šalies, kurioje jie gyvena, kuri juos maitina, kuri jiems duoda išsilavinimą, darbą. Ir turi ne tik ją mylėti, bet ir ją vystyti, puoselėti. Dėl to negali būti kokios nors nostalgijos, tiesiog reikia gyventi tą dieną. Viešpats jus atvedė į užsienį, tad gyvenkite užsienyje.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Teofiliaus Matulionio beatifikacija
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Teofiliaus Matulionio beatifikacija

Aš pats turiu sūnėnų, dukterėčių, pasklidusių po pasaulį. Vienas jų gyvena Lenkijoje. Jis inžinierius, Krokuvoje statė oro uostą, o dabar dirba Varšuvoje. Kita mano dukterėčia yra gimusi Venesueloje, bet dabar gyvena Didžiojoje Britanijoje, Kembridže. Kai ji buvo pas mane atvykusi su dviem savo vaikais, sakiau jiems: „Viskas gerai, gyvenkite savo gyvenimą su vyru ten, kur dabar esate.“ Esu tikras, kad reikia gyventi ir mylėti tą kultūrą, kuri juos priima.

– Kaip manote, kokią reikšmę, turint omenyje išganymą, turi blogis? Kodėl tampa sunku kalbėti apie Dievo meilę XX–XXI amžių fone, kai buvo įvykdyta tiek daug sąmoningų trėmimų, kankinimų, žudymų, kai terorizmas, regis, klesti? Kaip prakalbinti tuos brolius, kurie nusisuka nuo Dievo, nuo Bažnyčios sakydami, kad tokių baisumų Dievas negalėtų leisti?

– Taip, blogis egzistuoja nuo pat pradžių. Kai žmogus nepaklūsta Dievo valiai, blogis ima plisti. Tai, ką jūs, lietuviai, išgyvenote, neabejotinai buvo blogis – diktatūra, laisvės trūkumas. Į istoriją įžengė blogis. Bet Jėzaus Evangelija atnešė malonę. Bažnyčia stengiasi skleisti gėrį, kad jis įveiktų blogį. Kuo labiau gėris sklinda, tuo labiau blogis atsitraukia. Blogis yra kaip cunamis, kuris užpuola žmones, užlieja ir stengiasi juos sugriauti, o gėris yra kaip skydas, kuris sulaiko tą blogį. Šventieji yra tie, kurie kovoja su blogiu ir nori, kad gėris laimėtų.

– Kokia, jūsų manymu, yra ateities Bažnyčia?

– Tai Dievo rankose. „Nebijokite, – sakė Jėzus. – Aš būsiu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Reikia pasitikėti Dievo Apvaizda, kuri tikrai yra.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Teofiliaus Matulionio beatifikacija
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Teofiliaus Matulionio beatifikacija

Iš italų kalbos verčiant talkino Saulena Žiugždaitė.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min