„The New York Times“ iš Kaišiadorių: Lietuva atkuria pelkes rusų tankams skandinti

Kadaise šioje teritorijoje driekėsi didžiulė durpinė pelkė. O jos labai efektyviai sandėliuoja anglies dioksidą, atsakingą už kylančią temperatūrą planetoje. Be to, puikiai stabdo tankus. Minkštas durpyno paviršius nesugeba išlaikyti šarvuotų transporto priemonių svorio. Tankai įstringa ir nugrimzta, dažnai visam laikui.

Lietuvos gynybos viceministras Tomas Godliauskas teigė, kad pelkės, kartu su kitais kariniais sprendimais, sudarytų „integralią gynybos liniją“. Jis pridūrė, kad šis projektas turi dar vieną pranašumą: palyginus su kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, grioviais tankams ar užminuotais laukais, tai ganėtinai pigu.

J. Andriejauskaitės / 15min nuotr./Ekskavatorius

Lietuva nėra vienintelė Europos Sąjungos šalis, kuri pasitelkė pelkes, taip siekdama atgrasyti Rusiją nuo invazijos. Latvija ir Suomija taip pat bando atkurti pelkes tiek aplinkosaugos, tiek gynybos tikslais. Pelkės Ukrainoje taip pat padėjo sulėtinti Rusijos armijos žygio į Kyjivą 2022 m. tempą, kuris galiausiai žlugo.

Richardas Hookeris, buvęs JAV Nacionalinio saugumo tarybos vadovas, šiuo metu dirbantis vyresniuoju mokslo darbuotoju Vašingtone įsikūrusiame Atlanto tarybos tyrimų centre, pažymėjo, kad durpynų atkūrimas iš tiesų galėtų atlikti svarbų vaidmenį Lietuvos gynyboje nuo galimos invazijos iš Rytų.

Iš Minsko į Vilnių veda tik vienas pagrindinis greitkelis, o Rusijos pajėgos yra pilnai mechanizuota ir neturi tokių lengvųjų pėstininkų dalinių, kokie yra amerikiečių kariuomenėje, atkreipė dėmesį ekspertas. Tai reiškia, kad atkurti ir neįžengiami durpynai priverstų besiveržiančias pajėgas žygiuoti tais keliais ir takais, kur jos būtų kur kas labiau pažeidžiamos.

„Idėja, kad galima pasinaudoti natūraliomis kliūtimis ir jas suderinti su dirbtinėmis, taip siekiant sulėtinti puolančiojo judėjimą, yra puiki“, – įvertino R.Hookeris.

„Būtų galima padaryti dar daugiau, nei buvo padaryta iki šiol, tačiau pirmieji ženklai vis tiek yra daug žadantys“, – pridūrė jis.

Roberto Riabovo / BNS nuotr./Pelkė, kurioje paskendo JAV karių šarvuotis

Kiek pavojingos iš tikrųjų yra pelkės, praėjusių metų kovą iliustravo nelaimė, kuomet 70 tonų sveriantis JAV kariuomenės šarvuotis „M88“ vienoje iš jų nuskendo per pratybas netoli Pabradės. Žuvo keturi įgulos nariai.

Pelkių atkūrimo projektas yra Lietuvos bendros gynybos doktrinos – saugumo strategijos, mobilizuojančios karinį, civilinį ir privatų sektorius, kad jie būtų pasirengę Rusijos agresijos atveju – dalis. Kaip nurodė gynybos viceministras, Lietuva iš viso siekia atkurti 6 tūkst. hektarų durpynų.

Tačiau tai apima kur kas daugiau nei vien sienos gynyba. Tai – vienas iš būdų surinkti anglies dvideginį.

Durpynai susidaro, kai pelkėse, kuriose trūksta deguonies, bakterijos ir grybai negali visiškai suskaidyti organinių medžiagų, tokių kaip augalai ir negyvi gyvūnai. Lietuvoje dalį susidariusių durpynų sovietų valdžia iškasė ir panaudodavo elektrinėse bei plėsti žemės ūkiui.

Lietuvos aplinkos viceministrė Aira Paliukėnaitė sakė, kad durpynų atkūrimas yra prioritetinė daugelio vyriausybės institucijų veikla. Ministerija planuoja, kad atkūrimas bus tęsiamas ateinančius 30 metų, nes tai ir dalis politikos, kuria siekiama atitikti Europos Sąjungos gamtos atkūrimo įstatymą.

JAV kariuomenės nuotr./Dingusių JAV karių gelbėjimo operacija iš arti

Įstatymas nurodo, kad kiekviena bloko šalis turi parengti ir įgyvendinti planą, kuris atitiktų bendrus tikslus: kaip per ateinančius dešimtmečius sumažinti anglies dioksido išmetimo apimtis ir atkurti biologinę įvairovę bei buveines.

Panašu, kad pradinė Lietuvos padėtis yra gera. Po žeme vis dar yra didžiuliai kiekiai nesuardytų durpių. Pareigūnai teigė, kad iš naujo jas užliejus vandeniu, žemę vėl būtų galima paversti vadinamąja anglies dioksido absorbavimo arba sandėliavimo sistema, nes durpės gali kaupti anglį daug ilgiau nei miškai.

Tačiau tai nėra paprastas procesas. Techninis planavimas ir vietovės paruošimas gali užtrukti ne vienerius metus. Šie projektai dar tik pradedami įgyvendinti, ypač pasienyje, tačiau prie jų jau prisideda nevyriausybinės grupės, tokios kaip Durpynų atkūrimo ir išsaugojimo fondas.

Nors dalis šalies gyventojų durpinių pelkių atkūrimą ir veiksmingumą vertina skeptiškai, kiti apie šį planą atsiliepia palankiai.

Albertas Lakstauskas, 52 metų mokytojas ir politikas, visą gyvenimą praleido Žąsliuose, nedideliame miestelyje netoli vieno iš fondo projektų. Šiuo metu čia bandoma atkurti apie 150 hektarų nusausintos dirvos, iš kurios išgaunamos durpės aprūpindavo Sovietų Sąjungą energija.

A.Lakstauskas sakė, kad jis, kaip ir kai kurie kiti miestelio gyventojai, abejoja, ar vien durpynai galėtų sustabdyti Rusijos invaziją. Tačiau jis teigė manantis, kad aplinkosauga yra nacionalinio pasididžiavimo reikalas.

„Jei galime padaryti kai ką geriau, manau, kad tai gera galimybė, – pažymėjo vyras. – Ir aš nusprendžiau prisidėti.“

Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.