Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2012 05 31, 17:13

Tris kartus kilęs į kosmosą Aleksejus Jelisejevas – lietuvis Kuraitis, pasikeitęs pavardę

Lietuvio pavardę anksčiau turėjęs kosmonautas Aleksejus Jelisejevas vadovavo 30-čiai pilotuojamų kosminių skrydžių. Tris kartus pats kilo į kosmosą.
Kosmonautas Aleksejus Jelisejevas (antras iš kairės) turi lietuviškų šaknų.
Kosmonautas Aleksejus Jelisejevas turi lietuviškų šaknų / „Aviacijos pasaulio“ archyvo nuotr.
Temos: 2 NASA Kosmosas

Tekstas rusų kalba – 15min.ru.

Žmonėms įdomu žinoti, kokiame pasaulyje jie gyvena. Niekada nesužinosime visko, bet pažinimo kelias yra be galo viliojantis. Neįmanoma pamiršti Žemės kvapo, kuris užplūsta išlipus iš nusileidusio kosminio laivo.  

Susisiekti su Aleksejumi Jelisejevu – lietuvių kilmės kosmonautu – paskatino Vilniuje lapkritį vykusi tarptautinė kosmoso konferencija SEMWO. Paieška užtruko mėnesį. Gruodžio viduryje telefono ragelyje išgirdau jaunatvišką balsą, teko pasitikslinti, ar tikrai kalbu su 77 metų kosmonautu.

Mūsų pokalbis iš karto pakrypo į A. Jelisejevo lietuvišką kilmę. Aleksejaus tėvas buvo lietuvis Stanislovas Kuraitis, bet lemtis jam pakišo Sovietų Sąjungos „liaudies priešo“ likimą. Taip ir neteko mėgautis įprastu tėvo ir sūnaus gyvenimu. Po daugelio metų S. Kuraitis buvo reabilituotas, sukūrė kitą šeimą.

Pristatydama „kosminę“ Lietuvą paminėjau Rimantą Stankevičių, kurį Aleksejus pažinojo ir pavadino puikiu lakūnu bandytoju. Taip pat jam teko bendrauti, ruošiant pirmąjį sovietų ir amerikiečių skrydį į kosmosą, su astronautu Karoliu J. Bobko, kuris neseniai viešėjo Lietuvoje ir atrado čia savo lietuviškos kilmės šaknis.

Tėvo laiškas

Aleksejus Jelisejevas tėvo beveik nepamena. Motina Valentina Jelisejeva su vyru išsiskyrė, jam tapus „liaudies priešu“ ir pakeitė vaiko pavardę į savąją. S. Kuraitis gyvenimo pabaigoje parašė sūnui laišką, kuriame trumpai nupasakojo savo kelią: „Vaikystė, septynmetė mokykla, gamykla „Komjaunuolis“, kelialapis į darbo fakultetą, institutas, aspirantūra. Vėliau 22 metai išbraukti iš gyvenimo, ir vėl darbas institute, tik ne mokymo, bet tyrimų. Iš pradžių apsigyniau kandidato, o vėliau ir daktaro disertaciją. Laboratorijoje, kuriai vadovauju, buvo sukurta nauja pramonės sritis.“

Mano tėvą atėmė, kai tik gimiau. Jis studijavo aspirantūroje, su motina gyveno aspirantų bendrabutyje. Netikėtai kambaryje pasirodė du civiliai apsirengę žmonės ir mano tėvą išsivedė.

A. Jelisejevui tėvo klausimas yra sunkiausias: „Mano tėvą atėmė, kai tik gimiau. Jis studijavo aspirantūroje, su motina gyveno aspirantų bendrabutyje. Netikėtai kambaryje pasirodė du civiliai apsirengę žmonės ir mano tėvą išsivedė. Jis buvo linksmo būdo, tad buvo įsitikinęs, kad tai nesusipratimas ir kad po poros valandų grįš. Bet negrįžo. Netikėtai jis tapo „liaudies priešu“, o mama – „liaudies priešo žmona“. Daugiau savo tėvo aš nemačiau. Tik trumpai buvome susitikę prie metro stoties, kai buvau paauglys. Bendrų šeimos nuotraukų neturiu.“

Savo gyvenimą laiko įdomiu

Lietuvišką pavardę anksčiau turėjęs kosmonautas gyvenime siekė būti šalia veržlių ir talentingų žmonių. Jam tai sekėsi. 1998 metais parašė atsiminimų knygą rusiškai „Gyvenimas – lašas jūroje“. Pratarmėje autorius pastebi, jog bet kokiomis aplinkybėmis lieka didelių šansų padaryti savo gyvenimą įdomų. Jelisejevui pačiam teko laimė tapti ne tik kosmoso užkariavimo dalyviu, triskart nuskristi į kosmosą, bet ir mokyti jaunimą, matyti partinės diktatūros perėjimo į demokratiją procesą. „Kuo daugiau žmogus žino apie kitų gyvenimą, tuo lengviau jam statyti savąjį. Būtent ši mintis mane paskatino pradėti rašyti. Aš laikau savo gyvenimą įdomiu.“   

Šiuo metu A. Jelisejevas gyvena Maskvoje, dirba vokiečių kompanijoje „Festo“, kuri bendradarbiauja su Rusijos universitetais, dėsto Maskvos energetikos institute (technikos universitete), tačiau planuoja šį darbą baigti, nes jaučiasi „atitrūkęs nuo realios inžinerinės veiklos“.

Lietuviai režimo pinklėse

Ankstesni žiniasklaidos šaltiniai teigia, kad Pirmasis pasaulinis karas A. Jelisejevo (Kuraičio) senelius – Juzę ir Adomą Kuraičius – nubloškė į Riazanės guberniją. Ten gimė sūnus – būsimojo kosmonauto tėvas Stanislovas. Kai 1934 m. paslaptingai buvo nužudytas J. Stalino konkurentas S. Kirovas, Sovietų Sąjungoje pasipylė represijų banga. Buvo suimta ir daug lietuvių, „kėlusių ypatingų įtarimų“ (ryšiai su Lietuva, užsieniu). Stanislovą Kuraitį išsiuntė į lagerį.

1999 metais „Lietuvos žiniose“ (Nr. 194) Saliamonas Vaintraubas rašė: „Lietuvoje kosmonauto tėvo – Stanislovo Kuraičio pavardė ir toliau buvo tabu. Kai 1971 m. Maskvoje, Sokolnikų parke, buvo surengta pasaulinė avalynės ir odos pramonės paroda, ties vieno išradimo aprašymu aptikau autoriaus S. Kuraičio pavardę. „Vakarinėse naujienose“ išspausdintame reportaže apie šią parodą lietuvio išradėjo pavardės neliko. „Taip liepta“, – aiškino man redaktorius. Su tokia cenzūra dar kartą susidūriau Vilniuje per čia vykusią SSRS odos technologijos mokslinę konferenciją. Vieną pagrindinių pranešimų skaitė prof. S. Kuraitis. Glavlitas (cenzūros įstaiga) vėl iš informacijos išbraukė jo pavardę. Būkštauta, kad išgirdę Maskvoje gyvenančio lietuvio mokslininko pavardę žurnalistai puls šį žmogų kamantinėti – tada galėjo atkapstyti tiesą ir apie jo sūnų kosmonautą.“

Būkštauta, kad išgirdę Maskvoje gyvenančio lietuvio mokslininko pavardę žurnalistai puls šį žmogų kamantinėti – tada galėjo atkapstyti tiesą ir apie jo sūnų kosmonautą.

Aleksejus Jelisejevas sutiko atsakyti į keletą „Aviacijos pasaulio“ klausimų.

– Aleksejau Stanislavovičiau, kada pasikeitė jūsų pavardė iš Kuraičio į Jelisejevo?

– Besimokydamas dešimtoje klasėje pakeičiau pavardę. Baiminausi, kad politinio kalinio pavardė taps kliūtimi stojant į institutą. Apie tai buvo žinoma mokykloje, vėliau personalo darbuotojai apie šį faktą sužinodavo iš anketų. Tačiau su manimi niekas niekada apie pavardės keitimą nekalbėjo.

– Ar Jums teko būti Lietuvoje?

– Lietuvoje lankiausi keletą kartų skirtingais tikslais. Man patiko gamta, žmonių kultūra – tvarkingumas, santūrumas, sąžiningumas. Bet jūsų šalyje draugų, pažįstamų neturiu.

– Skrydžiai į kosmosą – tai skrydžiai į naują pasaulį. Jūs labai emocionaliai išgyvenote pirmąjį žmogaus skrydį į kosmosą. Dabar tokie skrydžiai žmonijai įprasti, bet kiekvienam kosmonautui kiekvienas skrydis – tai didelis iššūkis. Kokį Jūs pamatėte šį naująjį pasaulį?

– Dabar daug kas jau išbluko iš atminties. Be jokios abejonės, tai buvo skrydžiai į paslaptingą pasaulį. Pirma, jausmas, kad skrendi, antra – tu atsiplėšęs nuo Žemės. Visiškai neįprastas gyvenimas laive ir neįprasti vaizdai už iliuminatoriaus stiklo. Dabar apie tai daug pasakojama iš tarptautinių stočių, nenoriu kartotis.

– Koks didžiausias skirtumas tarp to, ką žinote šiandien, ir to, kas vyko aplink Jus, kai ruošėtės ir kilote į kosmosą?

– Kosmosas iš tiesų tapo nuolatine žmonių buvimo vieta. Pagrindinių ekspedicijų kelionės į tarptautinę stotį savo trukme žymiai skiriasi nuo tų, kuriose dalyvavau aš. Mes skridome keletui dienų ir tokiam laikotarpiui buvo nesunku atsisakyti daugybės dalykų, kurie mums įprasti Žemėje: sporto, dušo, skutimosi, šilto maisto. Keletą mėnesių trunkančiuose skrydžiuose tai nepriimtina. Dabar kosmonautų gyvenimo sąlygos laive yra visiškai kito lygio. Pirma, žymiai kruopščiau stebima kosmonautų sveikata. Medicinos pagalbos priemonių yra daug daugiau. Sukurtas visas kompleksas priemonių, padedančių įveikti kenksmingą nesvarumo poveikį. Į stotį pristatomi įvairūs maisto produktai. Kosminiame laive gausu mokslinės aparatūros, daugelis darbų atliekami už stoties ribų, atvirame kosmose. Bet emocinis skrydžio pojūtis, manau, išliko panašus į tą, kurį patirdavome ir mes.

– Kokius prisimenate momentus, kai reikėjo pademonstruoti ypatingą drąsą, ryžtą?

– Jaudinančių situacijų buvo daug: ruošiantis skrydžiams į kosmosą – šuoliai parašiutu, skrydžiai naikintuvais, skrydžiai dideliu lėktuvu nesvarumo būsenoje – visa tai jaudino. Jaudulys apimdavo ir skrydžių metu, be jokios abejonės. Tai neišvengiama kylant raketa ir laivams paliekant orbitą. Ryškus emocinis prisiminimas – išėjimas į atvirą kosmosą. Bet visas šias emocijas buvo galima valdyti. Priėmęs bet kokį sprendimą, aš jį tiesiog įgyvendindavau. Emocijas palikdamas nuošalyje.

Daug kartų vadovavau kosminiams skrydžiams ir buvau atsakingas už tuos skrydžio valdymo sprendimus, kurie buvo priimami Žemėje. Iš viso aš vadovavau 30-iai pilotuojamų kosminių skrydžių. Buvo atvejų, kai ekipažo gyvybės atsidurdavo pavojuje. Tokiose situacijose tekdavo priimti atsakingus sprendimus, o klaidos galėjo reikšti katastrofą. Būsiu atviras: priimti sprendimus, nuo kurių priklauso kažkieno gyvybė, žymiai sunkiau, nei tvarkyti savo nuosavą gyvenimą.

– Ar galite palyginti Jūsų misijas skrydžiuose į kosmosą su „Sojuz-5“, „Sojuz-8“, „Sojuz-10“? Kokie kelti uždaviniai ir kaip pavyko juos įgyvendinti?

– Bendro „Sojuz-4“ ir „Sojuz-5“ skrydžio metu buvo keliami du tikslai: du pilotuojami kosminiai laivai turėjo susijungti orbitoje, ir kosmonautai turėjo pereiti iš vieno laivo į kitą per atvirą kosminę erdvę. Tuo metu jau buvo aišku, kad artinasi orbitinių stočių era, prie jų turės jungtis transportavimo laivai. Mūsų skrydis tapo paruošiamuoju. Perėjimas atviru kosmosu buvo pasirinktas siekiant patikrinti galimybę išgelbėti būsimų stočių ekipažus tuo atveju, jei vidinis perėjimas dėl kokių nors priežasčių taptų neįmanomas. Abi užduotys buvo sėkmingai įvykdytos.

Antras ir trečias skrydžiai man buvo ne tokie sėkmingi. Antrajame dalyvavo trys kosminiai laivai: du iš jų turėjo susijungti, o trečiasis turėjo priartėti prie eksperimentinės stoties, sudarytos iš dviejų susijungusių laivų. Deja, pirmieji du laivai nesusijungė – sugedo radijo sistema, perduodanti informaciją apie bendrą laivų išsidėstymą. Pavyko tik išmėginti trijų orbitoje esančių pilotuojamų laivų valdymo metodiką vienu metu.  

Mūsų trečiasis skrydis turėjo tapti pirmuoju ilgalaikiu skrydžiu orbitinėje stotyje. Mes pasiekėme stotį ir prisijungėme prie jos, bet susijungimo metu buvo pažeistas prisijungimo mechanizmas. Tas pats mechanizmas buvo naudojamas laivuose „Sojuz-4“ ir „Sojuz-5“. Šiuose kosminiuose laivuose jis veikė puikiai. Bet stoties masė buvo žymiai didesnė už laivo – apkrovos didesnės, nei numatyta. Mechanizmas neišlaikė, mums teko grįžti. Kosminės technikos įsisavinimas – sudėtingas dalykas, ne visuomet viskas vyksta sklandžiai.

– Jūsų pirmas skrydis įvyko 1969 m. sausio 15 d. (1 para 23 val. 45 min. 50 s). Jūs pirmą kartą atlikote pilotuojamų kosminių laivų sujungimą. Pirmą kartą dažnai kas nors nutinka ne pagal planą. Kaip buvo šį kartą?

– Skrydis išties buvo trumpas. Bet labai produktyvus. Mes pakilome kosminiu laivu Sojuz-5. Sojuz-4 buvo pakilęs išvakarėse. Atsiskyrę nuo raketos, iš Žemės gavome duomenis apie savo orbitą ir duomenis, reikalingus manevrui atlikti. Šis manevras turėjo tapti suartėjimo su Sojuz-4 pradžia. Manevras truko apie dvi valandas. Paskui mes įsitaisėme miegoti. Tai buvo sąlyginis miegas, nes atsigulti išties nebuvo kur. Mes tiesiog prisisegėme diržais ir likome ilsėtis savo krėsluose. Kitą rytą iš Žemės gavome antrojo suartėjimo manevro duomenis ir ėmėmės darbo. Sojuz-4 paliko mūsų laivo ryšio įrangos veikimo lauką, mes ėmėme dirbti automatiniu režimu. Kontroliavome šį procesą. Iki tikslo likus maždaug 100 metrų, laivų vadai ėmėsi rankinio valdymo. Laivai susijungė.

Vėliau patikrinome jų hermetiškumą. Ruošėmės išeiti į kosmosą: rengėmės skafandrus, tikrinome juos. Vadai nuotoliniu būdu išleido orą iš to skyriaus, kurį turėjome palikti, ir iš to, į kurį turėjome pereiti, atidarė liukus. Mes montavome išorinius ranktūrius ir vienas paskui kitą ėjome iš vieno laivo į kitą. Pasakoju visa tai labai apibendrintai. Iš tiesų perėjimo procedūrą sudarė šimtai operacijų ir ji truko keletą valandų.

– Kokia kosminė žinia Jums išliko pati brangiausia?

– Tikriausiai, žinia apie Jurijaus Gagarino skrydį. Man teko dalyvauti ruošiantis šiam skrydžiui. Ir, nepaisant to, kad vykdėme konkrečius darbus, pasąmonėje niekaip netilpo suvokimas, kad skrydis tikrai įvyks. Sumanymas atrodė per daug fantastiškas. Tik kai tai buvo padaryta, visos abejonės dingo, jų vietą užėmė suvokimas „Įvyko!“

– Ko neįmanoma pamiršti, pabuvus kosmose?

– Neįmanoma užmiršti to, kad dalyvavai ten. Neįmanoma užmiršti pakilimo momentų. Neįmanoma pamiršti, kaip Saulė dingsta už Žemės kas rytą ir kas vakarą. Neįmanoma užmiršti šiaurės pašvaistės. Neįmanoma užmiršti plazmos švytėjimo už iliuminatorių stiklo, kai grįždamas į Žemę aparatas įeina į atmosferą. Ir neįmanoma pamiršti Žemės kvapo, kuris užplūsta išlipus iš nusileidusio laivo.  

– Nesvarumas – vis tik įdomus dalykas. Kaip vestibiuliarinis aparatas prie jo taikosi? Ar vienodai jaučia jį kosmonautai?

– Vestibiuliarinis aparatas – keistas dalykas. Medicininės kandidatų į kosmonautus apžiūros metu jis apkraunamas gana rimtai: žmonės supami sūpynėse, sukami, supami ir sukami tuo pat metu. Kartą teko stebėti, kaip tikrinamas lakūno vestibiuliarinis aparatas sukamojoje kėdėje. Ji sukosi tai į vieną, tai į kitą pusę. Lakūnas tuo metu turėjo nuolat lenktis ir išsitiesti. Netikėtai gydytojas nutraukė bandymą. Mačiau, kad vyro veidas visiškai išbalo, jį išpylė prakaitas. Kai jį išvedė, gydytojas man pasakė: jei mes nebūtume liovęsi, jis galėjo mirti. Iki to laiko niekada nebuvau net susimąstęs apie tai, kad tokia reakcija įmanoma.

Nesvarumo būklėje vestibiuliarinis aparatas į greitėjimą reaguoja daug stipriau, nei įprastomis sąlygomis. Pirmasis tai patyrė J. Gagarinas. Grįžęs į Žemę jis pasakė kolegoms: „Pasiruoškite įklotus“. Jis kalbėjo apie higieninius įklotus, dažniausiai naudojamus keleiviniuose lėktuvuose. Tuomet šią jo pastabą visi praleido pro ausis. Antras vienai parai skrido G. Titovas – jis taip pat patyrė visas vestibiuliarinio aparato išdaigas. Dėl to skrydis jam buvo sudėtingas. Būtent dėl to jis ir atsisakė toliau dalyvauti kosminiuose skrydžiuose. Nutikimų buvo ir vėliau. Vestibiuliarinis aparatas apie save primena nuolat.

– Jūs dirbote „Buran“ kosminėje programoje. Buvote už tai, kad „Buran“ skristų be ekipažo, automatiniu režimu. Kodėl? Ar šiandien priimtumėte tokį patį sprendimą?

– Taip, buvau tos nuomonės, kad pirmasis „Buran“ skrydis vyktų be piloto. Laivo valdymas buvo labai sudėtingas ir aš maniau, kad iš pradžių reikia sukurti bei patikrinti automatinę sistemą, sugebančią grąžinti laivą iš kosmoso ir nutupdyti jį ant žemės. Tik po to galima ruoštis skrydžiui su žmonėmis. Tikriausiai taip pat galvočiau ir šiandien.

– Papasakokite apie savo išradimus.

–  Man pasisekė, kad patekau į kosminę pramonę. Beveik viskas, ką mes darėme, buvo daroma pirmą kartą. Aš kūriau kosminių laivų rankinio valdymo sistemas, tyrėme žmogaus galimybes valdyti laivą įvairiomis sąlygomis: su skafandru ir be jo, esant apkrovoms ir be jų, tose situacijose, kai kosmonautas bus krėsle, ir kuomet jam teks jį palikti... Sugalvodavome įvairius indikatorius, valdymo rankenėles; kūrėme logiką, pagal kurią laivo judėjimas turi priklausyti nuo valdymo rankenėlių judėjimo. Kai ką patentavome, turime autorinius liudijimus. Bet patentavimo procedūra trukdavo ilgai, todėl užsiimti tuo dažniausiai nesinorėjo.

– Kosminiai skrydžiai nustojo stebinti pasaulį. Kas bus ateityje? Kokie žmonijos tikslai kosmose?

– Sutinku su Jumis. Iš kosmoso mokslinės informacijos gauname mažiau nei norėtume. Tarptautinėse orbitinėse stotyse žmonės nuolat dirba daug metų, bet mes mažai žinome apie tai, ką naujo mokslas gauna iš jų darbo. Mes daugiau girdime apie tai, kokie moksliniai tikslai keliami į stotį siunčiamai eilinei ekspedicijai. Susidaro įspūdis, kad mokslo organizacijos nepasiruošusios pasinaudoti tomis galimybėmis, kurias teikia kosminė stotis. Galbūt trūksta kosminių tyrimų finansavimo, galbūt yra kitų priežasčių. Bet tai nereiškia, kad reikia liautis skraidyti.

Tiesiog skrydžiams reikia konkrečių tikslų. Reikia gerinti mokslo organizacijų ryšį su kosminės technikos kūrėjais.
Pakalbėkime apie tikslus. Jie tradiciškai pasidalijo į dvi kryptis: taikomuosius ir fundamentaliuosius. Taikomieji tikslai siekia naujų medžiagų ir technologijų, o fundamentalieji – visatos tyrinėjimo. Žmonėms visada buvo įdomu žinoti, kokiame pasaulyje jie gyvena, kokia jų vieta jame. Ir taip bus visada. Niekada apie tai žmonės nesužinos visko, bet pažinimo kelias yra be galo viliojantis.

Aleksejus Jelisejevas

Gimė 1934 m. liepos 13 d. Žizdros mieste Kalugos srityje, Rusijoje, kaip Aleksejus Kuraitis. 1950 metais teko pakeisti tėvo pavardę į motinos (Jelisejev). Instruktorius kosmonautas bandytojas numeris 15. Skrydžių į kosmosą skaičius – 3, jų trukmė – 8 paros 22 val. 22 min. 33 s. Vienas išėjimas į kosmoso erdvę, kurio trukmė 37 min. Apdovanotas dviem Sovietų Sąjungos didvyrio medaliais „Aukso Žvaigždė“ (1969), keturiais Lenino ordinais (1969 dukart, 1971, 1976), medaliu „Už šaunų darbą“ (1970). SSRS Valstybinės premijos laureatas (1980). Apdovanotas Vokietijos Demokratinės Respublikos didvyrio medaliu „Aukso Žvaigždė“, Bulgarijos Liaudies Respublikos didvyrio medaliu „Aukso Žvaigždė“ ir Georgijaus Dmitrovo ordinu. 5 išradimų autorius. Parašė knygą „Gyvenimas – lašas jūroje“ (1998).

Aleksejaus Jelisejevo šeima

Tėvas – Kuraitis Stanislovas Adomo (1905–1978). 1935 metais nuteistas kaip „liaudies priešas“ už antitarybinę veiklą. Po 22 metų buvo reabilituotas, tačiau į šeimą nebegrįžo. Dirbo odos avalynės pramonės centrinio mokslinio tyrimų instituto laboratorijos viršininku Maskvoje.

Motina – Jelisejeva Valentina Ivanovna (gim. 1909 02 23) Fizinės chemijos instituto prie Mokslų Akademijos SSRS laboratorijos vedėja, technikos mokslų daktarė, profesorė, išradėja. Patėvis – Atovmian Vaginak Jefremovič, (1898–1957), dirbo Maskvos srities Setunio mieste Seregino vardo odos gamyklos vyriausiuoju inžinieriumi. Brolis – Atovmian Artašes Vaginakobič, (1944–1989) Centrinio konstruktorių biuro „Luč” inžinierius, dirbo kosminių tyrimų institute prie SSRS mokslų akademijos. Žmona (išsiskyrė 1966 m.) – Špalikova Valentina Pavlovna, Centrinio mokslo tyrimų instituto automatikos ir hidraulikos vyr. inžinierė. Duktė – Jelisejeva Jelena Aleksejevna, gim.1960 03 09, kino studijos dailininkė. Antroji žmona – Komarova Larisa Ivanovna, gim. 1934 07 12, mokslinio gamybinio susivienijimo „Energija“ sektoriaus viršininke.

Aleksejaus Jelisejevo skrydžiai į kosmosą

Pirmas. 1969 m. sausio 15–17 d. kaip borto inžinierius startavo drauge su B. Volynovu ir E. Chrunovu kosminiu laivu Sojuz-5, o nusileido su Sojuz-4 kartu su V. Šatalovu ir E. Chrunovu. Tada pirmą kartą pasaulyje buvo sujungti du pilotuojami kosminiai laivai, ekipažas perėjo iš vieno laivo į kitą per atvirą kosmosą. Šaukiniai: Baikal-2 (startas) ir Amūr-2 (nusileidimas). Skrydis tęsėsi 1 parą 23 val. 45 min. ir 50 s.

Antras. 1969 m. spalio 13–18 d., pakilo su Sojuz-8 kartu su V. Šatalovu kaip borto inžinierius. Programa – trijų kosminių laivų grupinis skrydis. Kosminiame laive Sojuz-7 sugedus suartėjimo ir susijungimo sistemai „Adata“ plano įgyvendinti nepavyko. Šaukinys: Granitas-2. Skrydžio trukmė 4 paros 22 val. 50 min. ir 49 s.

Trečias. 1971 m. balandžio 23–25 d. – su V. Šatalovu ir N. Rukavišnikovu kosminiu laivu Soyuz-10. Pirmą kartą pasaulyje buvo sujungtas kosminis laivas su orbitine stotimi „Saliut“. Tačiau sulūžus kosminio laivo sujungiamajam mazgui, nepavyko užtikrinti hermetiško sujungimo. Perėjimas į orbitinę stotį buvo atšauktas, o skrydis nutrauktas. Šaukinys: Granitas-2. Skrydis tęsėsi 1 parą 23 val. 45 min. 54 s.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min