Jevhenija – viena gabiausių jaunosios kartos Ukrainos rašytojų, daug metų dirbo dezinformacijos bei propagandos analitike. Būtent ši patirtis paskatino atidžiau išanalizuoti, kokį poveikį rusų kalba padarė Ukrainai dar prieš prasidedant plataus masto invazijai ar Krymo aneksijai.
Žinau, kad Jevhenija puikiai moka ne vieną kalbą, todėl klausiu, kokia būtų patogiau bendrauti. Rusų atmetama iš karto, liekame kalbėtis angliškai.
– Kaip dabar ukrainiečiai reaguoja į rusų kalbą? Žinau, kad karo pradžioje, buvo laikoma labai prasto tono ženklu ir net įžeidimu, jei neatsiklausus kas imdavo automatiškai kalbėti rusiškai, išgirdę, kad žmogus iš Ukrainos.
– Gal nepasakyčiau, kad tai žeidžia, bet tikrai yra nemalonu.
Pamenu, kaip mačiau rusų turistus Ispanijoje, kurie su parduotuvių darbuotojais kalbėjo rusiškai, tarsi savaime suprantama, kad juos visi supras. Tada pagalvojau: aš niekada užsienyje nekalbėsiu rusiškai, nes nenoriu elgtis taip pat. Nenoriu būti su tuo siejama.
Tačiau tokia buvo realybė, kurioje daugelis rusų užaugo. Sovietų Sąjungoje rusų kalba buvo neginčijama lingua franca (lot. bendroji kalba, – 15min). Rusakalbiai retai kada jautė diskriminaciją. O kai esi privilegijuotas, savo privilegijos nejauti. Net nesuvoki, kad ją turi — kol jos neprarandi.
Todėl dabar kai kuriems rusakalbiams taip sunku atsisakyti tos privilegijos.
Suprantu, kad tai nelengva. Ilgą laiką jie galėjo beveik bet kur buvusioje Sovietų Sąjungoje kalbėti rusiškai ir būti suprasti. Ar tai nebuvo patogu? Žinoma, buvo. Tačiau tai buvo privilegija — ir šiandien ji jau nebėra savaime suprantama.
– Jūs daug tyrinėjote kalbos klausimą ir Ukrainos rusifikaciją. Esate sakiusi, kad Ukrainos karių asmeninis pasirinkimas, kokia kalba kalbėti namuose, yra jų privatus reikalas, nereikėtų jiems nurodinėti. Kokia šiandien yra rusų kalbos situacija Ukrainoje?
– Rusų kalba šiandien yra marginalizuota viešojoje erdvėje. Jei esi tinklaraštininkas, politinis komentatorius, rašai socialinėmis temomis ar, pavyzdžiui, kažką parduodi „Instagram“ platformoje – rusų kalba dabar Ukrainoje laikoma nebepriimtina viešajame diskurse.
Pokytis įvyko labai staigiai – tarsi vienu mygtuko paspaudimu 2022 m. vasario 24-osios rytą. Kaip kalbos klausimo tyrėja, kartais atsiverčiu senus įrašus ir pasižiūriu, kokia kalba konkretus prekės ženklas ar viešas asmuo komunikavo anksčiau. Daugeliu atvejų iki 2022-ųjų jie naudojo rusų kalbą. O tą rytą – per vieną akimirką – perėjo prie ukrainiečių kalbos.
Liūdna, kad tam prireikė karo. Kita vertus, tai buvo mano sena svajonė, kurios maniau niekada neišvysianti – kad viešasis gyvenimas Ukrainoje vyks ukrainiečių kalba. Tai teikia tam tikro saugumo ir užtikrintumo jausmą.
Anksčiau daug kalbėjome apie ukrainiečių kalbos vartotojų diskriminaciją. Pavyzdžiui, 2008 metais Kyjive nė vienas darbo pokalbis dėl darbo žiniasklaidoje nevyko ukrainietiškai, kai pati kandidatuodavau. Viskas, kas buvo susiję su pinigais – verslas, žiniasklaida, reklama – vyko rusų kalba. Viskas, kas susiję su prabanga, mada, blizgiais žurnalais – taip pat rusų kalba.
Turiu draugą – aktyvų proukrainietišką aktyvistą. Kai kartu eidavome pietauti, žinojau, kad niekada nesustosime pirmoje pasitaikiusioje kavinėje – jis visada patikrindavo, ar yra meniu ukrainiečių kalba.
Tai buvo 2011, 2013, 2016 metais. Tokia buvo kalbinė situacija Ukrainos sostinėje prieš dešimtmetį. Ukrainiečių kalbos vartotojai negalėjo gauti visų paslaugų savo kalba.
Dabar situacija tiesiog tapo normali: viešajame gyvenime gali gauti visas paslaugas ukrainiečių kalba. Tai yra labai gerai.
O kokia kalba žmonės kalba namuose, gatvėje ar viešajame transporte – man nesvarbu. Tegul kalba, kaip nori, jei tik mano, kaip ukrainiečių kalbos vartotojos, teisės nėra pažeidžiamos. Tokiu atveju viskas yra gerai.
