-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2022 06 20

Ukrainietė iš Charkivo: „Į Ukrainą sugrįšiu dar šiemet“

Kseniia 22 metus gyveno Ukrainoje, o tada išvyko studijuoti į Vokietiją. Vokietijos Flensburgo universitete ji su kolegomis nutarė patyrinėti lietuvių požiūrį į Europos Sąjungą. Atvykusi į Vilnių, Kseniia be to, kad vykdo tyrimą, visiems nuolat primena, kad jos gimtinėje vyksta karas. Kseniia apie savo išgyvenimus dėl karo Ukrainoje ir joje likusių savo artimųjų, lietuvių reakciją, vokiečių požiūrį papasakojo portalo 15min video laidoje „15/15“.
Copy of 1515 REBRAND Thumbnail (33)
Flensburgo universiteto tyrėja Kseniia Cherniak

– Kodėl esate čia, Lietuvoje?

– Esu Flensburgo universiteto Vokietijoje doktorantūros studentė. Ir čia renku duomenis mūsų projektui. Atlieku interviu, taip pat renku žiniasklaidos duomenis.

VIDEO: 15/15: ukrainietė iš Charkivo: „Į Ukrainą sugrįšiu dar šiemet“

– Kaip esate susijusi su Ukraina?

– Aš pati esu ukrainietė. Gimiau Ukrainoje ir gyvenau ten 22 metus. Tai mano tėvynė.

– Kiek laiko gyvenate Vokietijoje? Flensburge?

– Aš negyvenu Flensburge. Berlyne gyvenu jau daugiau nei trejus su puse metų. Atvykau ten studijuoti.

– Taigi šiek tiek mokate vokiečių kalbą, pažįstate vokiečius?

– Taip, kažkiek žinau apie Vokietiją, vokiečius.

– O kalbant apie Ukrainą, iš kokio miesto ar srities esate kilusi?

– Esu iš Charkivo, kuris tiems, kurie dar nežino, yra Rytų Ukrainoje. 40 km nuo Rusijos sienos.

– Tai labai arti. Ar turite giminaičių, kurie vis dar yra Ukrainoje, Charkive ar kur nors kitur?

– Taip, mano seneliai liko ten. Mano senelė liko mieste. O senelis dabar gyvena savo kaimo name, už poros kilometrų nuo miesto.

– Kaip jiems sekasi dabar?

– Jiems sekasi gerai. Jie yra daugiau ar mažiau saugūs. Yra keletas savanorių, kurie atvyksta ir atneša jiems maisto. Iš mano senelio kaimo išvyko daug žmonių. Jo kaimynai taip pat padeda jam sutvarkyti kai kuriuos reikalus, kurių jis negali pasidaryti pats.

– O kodėl jie neišvyko? Jie nenorėjo?

– Manau, kad vyresnio amžiaus žmonėms tai labai įprasta, pažįstu tikrai labai mažai vyresnio amžiaus žmonių, kurie paliko savo namus. Dažniausiai jie pasilieka: „Ne, tai mano butas, tai mano miestas ir aš čia pasiliksiu.“

– Ar palaikote ryšį su jais?

– Susiskambiname. Dažniausiai aš skambinu jiems kartą ar du per savaitę, kad sužinočiau, kaip jiems sekasi.

– Ką jie pasakoja?

– Paprastai jie sako, kad viskas gerai. Mano senelis visada užsiėmęs kaimo darbais, visada turi ką veikti. Jis sako: „Gerai, turiu eiti, turiu ką veikti“. O mano močiutė kartais laikosi geriau, kartais blogiau. Bet manau, kad mieste vis tiek nėra taip saugu. Ji dažniau žino, kad vyksta bombardavimas ar kažkas panašaus. Ji labiau jaučia karą.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Charkivas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Charkivas

– Ar jie apskritai jaučiasi saugūs?

– Nesu tikra. Kadangi mano senelis neklauso, kas vyksta aplink, jam viskas gerai. Jis atsiribojo nuo situacijos. O senelė nemanau, kad jaučiasi saugi, bet kažkaip susitvarko.

– O kaip jūs? Prašau, jei galėtumėte prisiminti tas pirmąsias karo dienas. Kas buvo jūsų galvoje, ką jautėte?

– Pirmąją dieną prisimenu gana gerai, nes pabudau kaip įprastai, nuėjau į dušą. Tai buvo kaip įprastas ketvirtadienis. Tada ėjau pusryčiauti ir mano vaikinas pasakė, kad draugas jam parašė, jog mano gimtasis miestas yra bombarduojamas. Klausiau, ar tai prastas juokelis?

Pirmos dienos buvo lyg ištrintos. Negalėjau dirbti, negalėjau apie nieką galvoti. Be to, antrąją dieną susirgau korona. Tiesiog gulėjau ant sofos ir negalėjau suprasti, ar blogai jaučiuosi dėl to, kad sergu, ar dėl to, kas vyksta.

Pradėjau tikrinti naujienas, tikrinti socialinius tinklus, man buvo šokas. Tarsi negalėjau patikėti, kad tai tikrai vyksta. Skambinau mamai, skambinau seneliams, rašiau visiems draugams. Pirmos dienos buvo lyg ištrintos. Negalėjau dirbti, negalėjau apie nieką galvoti. Be to, antrąją dieną susirgau korona. Tiesiog gulėjau ant sofos ir negalėjau suprasti, ar blogai jaučiuosi dėl to, kad sergu, ar dėl to, kas vyksta. Tiesiog miegojau ir skaičiau naujienas. Tai viskas, ką dariau. Tai buvo labai sukrečiantis jausmas.

– Kaip jaučiatės po daugiau nei 100 dienų trukusio siaubingo karo?

– Vis dar esu sukrėsta, nes tai, kas vyksta, yra neįtikėtina. Kai matai visą šį smurtą, vykstantį kiekvieną savaitę, turi dėl ko būti šokiruotas, net kai galvoji, kad niekas nebegali šokiruoti. Mane labai piktina tai, kas vyksta. Ir labai liūdina. Bet taip pat labai didžiuojuosi mūsų žmonėmis ir tuo, kaip mūsų kariuomenė gina šalį, kiek daug žmonių padeda Ukrainoje ir už jos ribų. Man tai suteikia šiek tiek vilties, kad pasaulyje yra daugiau gerų žmonių.

– Jau kurį laiką esate Lietuvoje?

– Taip.

– O kaip su čia esančiais žmonėmis? Jei jie žino, kad esate ukrainietė, ką jie jums sako?

– Paprastai jie sako kažką panašaus į „nežinau, ką pasakyti, labai apgailestauju“. Paklausia, kaip man ir mano giminaičiams sekasi. Be to, dažnai interviu, susijusių su projektu, metu žmonės manęs klausia, iš kur esu? Tada jie tarsi taip pat atsiprašo, apgailestauja. Kartais jie taip pat sako, kad Lietuva kovoja už Ukrainą, kad Lietuva nepasiduos dėl Ukrainos. Kai kurie taip pat pasakoja, ką jie asmeniškai daro. Štai viena moteris, su kuria aš kalbėjau, jos vyras veža humanitarinę pagalbą Ukrainai, visą laiką ten važinėja. Ir dar padeda išgyvenusiems ukrainiečiams.

– Taigi jau sutikote daug žmonių?

– Taip.

– Sakėte, kad didžiuojatės Ukrainos kariuomene. O kaip dėl prezidento Zelenskio? Ar tikėjotės, kad jį palaikys ukrainiečiai taip, kaip dabar?

– Manau, kad jis viršijo lūkesčius. Neturėjau minčių, jog jis išvyks ar panašiai. Bet aš asmeniškai nepažįstu žmonių, kurie būtų tikėjęsi, kad jis bus toks stiprus ir toks išliks nuo pirmos dienos ir padarys tiek daug darbo. Nenoriu nepakankamai vertinti ir jo komandos, nes, žinoma, jis tai daro ne vienas. Yra visa krūva žmonių, kurie taip pat dalyvauja visame šiame diskusijų, pasiruošimo ir panašiai procese. Bet, žinoma, jeigu jis neturėtų stipraus nusiteikimo likti savo šalyje, visa tai nebūtų įmanoma.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./V.Zelenskis apsilankė kovos veiksmų zonoje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./V.Zelenskis apsilankė kovos veiksmų zonoje

– Kas būtų, jei jo vietoje dabar būtų kas nors kitas?

– Taip, apie tai galvojau, bet, žinoma, tai iš dalies priklauso nuo žmogaus. Manau, kad gali būti žmonių, kurie taip pat būtų tokie stiprūs ir išliktų su šalimi ir žmonėmis. Žinoma, yra politikų, kurie, pavyzdžiui, pasisako už Rusiją ir jie tiesiog sakytų: „Sveika, Rusija, mes tave pasitinkame“. Taigi tai priklauso ir nuo asmeninių veiksnių. Žinoma, ne visi galėtų susidoroti su šiuo iššūkiu ir pozicija.

– Kalbėdami apie vokiečius, apie tai, ką jie galvoja, esame labai susidomėję, nes Vokietija yra labai svarbi geopolitiniu požiūriu. Tikriausiai jums teko kalbėtis su vokiečiais Berlyne ar Flensburge. Koks jų požiūris į šį karą?

– Visi žmonės, su kuriais bendrauju, yra prieš karą ir visiškai nepritaria tam, kas vyksta. Taip pat daug žmonių yra pasirengę atsisakyti tam tikro komforto, atsisakyti tam tikrų gyvenimo, geros kokybės sąlygų, kad karas baigtųsi. Ir baigtųsi ta prasme, kad Ukraina laimės ir neatsisakys savo nepriklausomybės. Žmonės labai palaiko, daug žmonių, kurie padeda, kurie kažką daro.

– Ar jie nepavargsta nuo karo?

– Jaučiu, kad kai kurie žmonės, kurie nėra taip prisirišę prie įvykių, vis tiek laikosi pozicijos, kad yra prieš. Tačiau gyvenimas tęsiasi toliau, jie taip pat turi dirbti, turi šeimas, turi susitelkti į šiuos dalykus. Žinoma, ne visi taip jau seka, kas vyksta. Deja, ypač šiuolaikiniame pasaulyje, kai yra tiek daug informacijos, tai labai nestebina.

– Kai kurie ekspertai sako, kad šis karas gali trukti ne vienerius metus. Kada tikitės grįžti į Ukrainą ir grįžti į savo miestą?

– Noriu vykti į Ukrainą nesvarbu karas baigsis, ar ne. Tai priklausys nuo situacijos, kai iš tikrųjų ruošiuosi kelionei, nes tai nėra taip paprasta. Pavyzdžiui, dažniausiai reikia turėti automobilį, nes tai lengviausias kelias, todėl reikia gerai vairuoti, turėti daug pinigų degalams ir taip toliau. Bet aš tikiuosi, kad galbūt galėsiu šiais metais nuvažiuoti, bent jau į vakarinę Ukrainos dalį su savo draugais, nuvažiuoti ten dabar ir galbūt nusiųsti keletą siuntinių kitiems draugams.

Vaido Mikaičio nuotr./Charkivo Laisvės aikštė
Vaido Mikaičio nuotr./Charkivo Laisvės aikštė

– O kaip dėl senelių? Ar važiuosite pas juos, ar į Charkivą?

– Tai priklausys nuo situacijos, nes į Charkivą patekti nėra taip paprasta. Pavyzdžiui, iš Lietuvos kasdien važiuoja daug autobusų, kuriais galima pasiekti sieną, paskui reikia dar dvylika valandų važiuoti automobiliu ar kitais būdais. Ir tai nėra pati saugiausia šalies dalis. Taigi tai labai priklausys nuo situacijos.

– O kaip dėl jūsų draugų? Minėjote, kad turite draugų ir norite juos aplankyti.

– Turite omenyje, jei jie išvyksta?

– Išvyksta ar lieka? Nežinau. Galbūt kai kurie iš jų pasilieka ten?

– Taip, dauguma draugų paliko Charkivą, nes jis buvo nesaugus. Daugiausiai išvažiavo pirmąją ar antrąją karo savaitę. Jie visi ilgėjosi namų ir labai norėjo grįžti, bet atrodo, kad turi susikurti kitokį gyvenimą.

– Kai kurie žmonės jau pavargo nuo karo, todėl raginame aukoti Ukrainai, „Blue/Yellow“ ar kitoms organizacijoms. Bet ką jūs tiems žmonėms pasakytumėte, kad jie neatsitrauktų ir padėtų ukrainiečiams, kaip tai darė prieš kelis mėnesius ar savaites, kad išlaikytų dvasią?

– Mano nuomone, ir aš tai sakau daugeliui žmonių, kad jie negali galvoti, jog karas vyksta tik Ukrainoje. Taip, Ukraina yra didelė šalis, o karas vyksta daugiausia Ukrainos rytuose ir pietuose. Bet to užtenka, kad justume karą visur. Kaip pastebite, pavyzdžiui, degalai brangsta, kainos kyla, kai kurių produktų trūksta. Visa tai yra karo padariniai ir tai nepagerės.

Manau, kad žmonės, kurie sako, kad karas neturi nieko bendra su manimi, jie tiesiog nenori pripažinti realybės, kad galbūt jie nėra bombarduojami, jie neprarado savo namų, bet jų gyvenimo kokybė ir saugumas yra labai paveikti karo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius