Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ukrainos Nepriklausomybės dienos proga: vieno jūrų pėstininko istorija

Sergejus
„Savanorio“ nuotr. / Sergejus
Šaltinis: 15min
1
A A

Ukrainai minint 25-ąsias Nepriklausomybės metines Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgos dalijasi mėnraštyje „Savanoris“ publikuotu straipsniu apie Ukrainos karį, jūrų pėstininką Sergejų Ohrimčiuką.

Ukrainos karys ir patriotas, jūrų pėstininkas Sergejus Ohrimčiukas per dvejus metus daug patyrė.

Su kariu „Savanoris“ susipažino 2013 metais, kuomet Sergejus dalyvavo didžiausiose tarptautinėse NATO pratybose „Steadfast Jazz“ Lenkijoje: bendro tarptautinio bataliono sudėtyje veikė drauge su lietuvių kuopa iš Algirdo bataliono. Po mokymų kartu su savo jūrų pėstininkų kuopa Sergejus grįžo į nuolatinę dislokacijos vietą Feodosijoje, Kryme. Vyrų laukė trumpas poilsis ir, atrodė, įprasta rutina – pratybos, budėjimai.

Deja, atsitiko, ko nebuvo galima prognozuoti, – Krymas per keletą dienų buvo atimtas iš Ukrainos, o ten tarnaujantys kariai išgyveno tikrą pragarą.

Deja, atsitiko, ko nebuvo galima prognozuoti – Krymas per keletą dienų buvo atimtas iš Ukrainos, o ten tarnaujantys kariai išgyveno tikrą pragarą. Per keletą savaičių, būdami per plauką nuo mirties, jūrų pėstininkai susidūrė su nežinomybe, valdžios ir vadovybės neveiklumu, draugų ir vadų išdavys­tėmis, ir tik dalis jų tapo vyrais ir kariais, neišdavusiais priesaikos savo šaliai...

Teko girdėti posakį, kurį šiandien galima drąsiai skirti Ukrainos kariams: „Pakelkim tostą už tokią Tėvynę, už kurią nebūtų apmaudu kovoti, laimėti ir, jei bus lemta – žūti“. Prieš trejus metus niekas netikėjo, kad netrukus skambūs žodžiai apie kario pareigą ir lemtį bus patikrinti karo realybėje. Vėlyvą 2013-ųjų metų rudenį, didžiausiose tuo metu NATO praty­bose „Steadfast Jazz”, vykusiose Lenkijoje, Pamario Dravsko poligone, užsienio žurnalistų dėmesio centre buvo atsidūrusi pavyzdinė Ukrainos jūrų pėstininkų kuopa iš Feodosijos bataliono.

Kai Rusijos politika Kryme pakrypo neprognozuojama linkme, „Savanoryje“ (Nr. 9 (465), 2014 m.) rašėme apie situaciją šalyje, prisiminėme ir NATO pratybose sutiktus bendražygius ukrainiečius. Tuomet žinojome tik tiek, kad po Feodosijos jūrų pėstininkų kareivinių šturmo 2014 m. kovo 24 dieną, visus ten buvusius karius trimis sunkvežimiais išvežė nežinoma kryptimi...

Vasaros pradžioje, drauge su KASP instruktorių grupe vykdamas į Ukrainą, vyliausi Javorivo mokymo centre su­rasti žmogų, kuris man galėtų papasakoti apie tolesnį Krymo jūrų pėstininkų likimą, bet neturėjau jokios vilties sutikti ką nors iš šio bataliono vyrų. Tačiau likimas lėmė, kad pirmasis mokymo centre sutiktas ukrainietis buvo jūrų pėstininkas Sergejus Ohrimčiukas iš Feodosijos, 2013 metais vykusių pratybų „Steadfast Jazz“ dalyvis, įvykių Kryme liudininkas. Kukliame mokymo centro bendrabutyje prisėdome pasikal­bėti: kas nutiko batalionui ir kovų draugams, kai Rusija anek­savo Krymą...?

Mums besikalbant, kariui paskambino vadas ir jaunas vyras ėmė kalbėti: „Taip vade, supratau, bus padaryta. Atsiprašau, klydau, viską ištaisysiu. Kodėl? Susinervinau, tamsta vade, nervai, bet aš viską ištaisysiu...“

Atsisukęs į mane Sergejus paaiškina: „Su mumis psichologai nedirba, o su karu labai sunku susigyventi, nuolatinė įtampa veikia žmogų, būna situacijų, kuomet pasielgi taip, kaip anksčiau nebūtum daręs. Iki karo, – patylėjęs Sergejus tęsia. – Praėjusiais metais mūšiuose netekau savo skyriaus vado, Artiomo Kornevo. Jis taip pat buvo dalyvavęs mokymuose „Steadfast Jazz“, Lenkijoje. Praėjus lygiai metams po šių pratybų, 2014 m. lapkričio pradžioje jam prie Mariupolio kojas „gradas“ nutraukė. Artiomui tebuvo 23 metai, jaunas vaikinas ir perspektyvus karys žuvo vykdydamas pareigą prie Talakovkos kaimo, netoli Mariupolio, kai iš Rusijos pozicijų mūsų įtvirtinimai buvo apšaudyti reaktyvine ugnies sistema. Viena iš raketų pataikė tiesiai į jo blindažą. Greta buvusiam majorui Jurijui Zagrebelnui galvą nutraukė, mano draugui – kojas. Sunkiai sužeidė ir medikai nebegalėjo padėti.

Mėsmalė toje vietoje buvo. Baisu. Talakovkoje buvome papuolę į apsuptį. Tuo metu mes tokiems išbandymams nebuvome pasirengę, dauguma karių tebuvo ginkluoti lengvaisiais šaulių ginklais... Automatiniai šautuvai, pistoletai... Jėgos nelygios. Ginti pozicijas nuo reaktyvinės artilerijos ugnies daugumai padalinių nebuvo tikslo. Jie buvo pasmerkti. O rusai pėstininkų į priekį neleisdavo, šie bailiai slėpėsi už artilerininkų nugarų.“

– Kaip viskas prasidėjo, juk Krymas nebuvo okupuotas per vieną dieną, ar žinojote, kas tuo metu dedasi sostinėje, Kijeve?

– Prasidėjus „Maidanui“, informacija apie tai, kas vyko Kijeve, mums buvo sunkiai prieinama. Ne visada galėdavome sekti žinias. Atsitokėjome, kai žmonės pradėjo žūti Kijevo centre, tada supratome, kad mūsų šalis pradeda griūti, valdžia bėga lauk.

Baisu buvo žiūrėti ir klausyti žinias, nes buvome dislokuoti Feodosijoje, mieste Krymo pusiasalyje, vietoje, apie kurią nevengdavo diskutuoti „Naujosios Rusijos“ šalininkai. Supratome, kad mes problemų neišvengsime ir teks susidurti su tokia situacija, kuri be ginkluotos jėgos įsikišimo negalės būti išspręsta. Mes Kryme buvome ta ginkluota jėga. Beliko laukti, kada ir kaip tai atsitiks...

– Kur buvote jūs, kai Krymas buvo aneksuotas?

– Išvykome į eilines taktikos pratybas, į poligoną. Buvo pati vasario mėnesio pabaiga, oras labai prastas, o mes susiruo­šėme į miškus, tobulinti taktikos veiksmų. Labai stipriai lijo, bet mūsų desantinė-šturmo kuopa vis tiek išvyko į pratybas. Oro sąlygos buvo tokios blogos, kad organizuoti kovinį šaudymą nebuvo saugu. Neskubėdami rengėmės šaudyti Černomorsko poligone. Toje šaudykloje mus pasiekė žinia, kad Krymo Radą užėmė nežinomi žmonės.

Neskubėdami rengėmės šaudyti Černomorsko poligone. Toje šaudykloje mus pasiekė žinia, kad Krymo Radą užėmė nežinomi žmonės.

Visi nustebome, kaip tai galėjo atsitikti? Kas tie žmonės? Gal Krymo totoriai sugal­vojo atsiskirti? Mus informavo, kad nepradėtume šaudymo pratybų ir lauktume daugiau informacijos iš bataliono vadovybės. Nekantriai laukėme, visiems rūpėjo, kokia padėtis, kas bus toliau?

Vietoje gerų žinių pranešė apie užimtą Belbeko karinį aerodromą, kur taip pat pasirodė nežinomi ginkluoti žmonės be jokių skiriamųjų ženklų.

Visi supratome, kad tai Rusijos darbas. Bet abejonių dar liko, ar tikrai taip? Netrukus pranešė, kad į Kirovsko aerodromą, esantį vos už 30 km nuo mūsų, atvyko neidentifikuota karinio transporto vora, neva naujų rusiškų kovinių mašinų „Tigr“. Į ten, išsiaiškinti padėties, išsiuntėme būrį žvalgų su visu koviniu komplektu.

Nuvykusius į nurodytą vietą Ukrainos jūrų pėstininkus pasitiko gal dvi kuopos galvažudžių iš pagarsėjusio čečėnų bataliono „Vostok“. Profesionali armija, labai gerai apginkluota visais naujausiais ginklais. Nužvelgėme vieni kitus, pabandėme išsiaiškinti, ką jie čia daro, ir išskyrėme nieko nepešę, tačiau ugnies neatidengėme.

Penkias dienas sukome ratus tame poligone ieškodami, kur išvyko mūsų kuopa. Dauguma kelių jau buvo kontroliuojama čečėnų. Galop pavyko susisiekti mobiliuoju ryšiu su bataliono vadu, jis įsakė palaukti karinio patrulio, palydėsiančio iki nuolatinės dislokacijos punkto Feodosijoje. Laukimas mus žudė. Beveik nebeturėjome maisto atsargų, šildėmės apleistuose kariuomenės sandėliuose. Laimė, šarvuočiuose dar buvo likusių mėsos troškinio konservų. Sėdėti šarvo viduje labai šalta, tai mes sandėliuose šildėmės, kūrenome laužus skardinėse statinėse.

Spaudoje iškart išsprūdo antis, kad Ukrainos jūrų pėstininkai grįžta šturmuoti atimtos Feodosijos. Elektroninėje žiniasklaidoje pasipylė žinutės, kad mes štur­muosime žaliųjų, tuomet rusų propagandos dar vadintų „mandagiaisiais“, žmogeliukų kontrolės postus.

Apsidžiaugėme, kai galop atvyko karinis patrulis, kuris palydėjo į nuolatinę dislokacijos vietą. Aš tuomet buvau būrio snaiperis, o šarvuotyje – ste­bėtojas. Galėjau matyti, kas vyksta išorėje, kiti šarvuotyje važiavę jūrų pėstininkai nieko nematė.

Įvažiuojant į Feodosiją mus pasitiko žmonės, filmuojantys planšetiniais kompiuteriais ir mobiliaisiais telefonais. Spaudoje iškart išsprūdo antis, kad Ukrainos jūrų pėstininkai grįžta šturmuoti atimtos Feodosijos. Elektroninėje žiniasklaidoje pasipylė žinutės, kad mes štur­muosime žaliųjų, tuomet rusų propagandos dar vadintų „mandagiaisiais“, žmogeliukų kontrolės postus. Tai netgi sukėlė nedidelę paniką tarp vietinių.

Mūsų vadas, supratęs, kokia trapi yra situacija, liepė atjungti dėtuves nuo automatų, taip demonstruoti mūsų taikius ketinimus, nes nežinia, kokių gali pasitaikyti provokacijų. Buvo žinoma, kad susirėmimų tarp vietinių ir atvykėlių jau buvo. Važiuodamas mieste mačiau ant namų plazdančias rusiškas vėliavas, lengvosios mašinos važinėjo su Georgijaus kaspinais. Būrys jaunuolių iškėlę ran­kose tampė Rusijos desantininkų vėliavas, kaip grybų mieste pridygo Rusijos pakalikų ir kolaborantų.

– Kaip manote, ar tam buvo iš anksto pasirengta?

– Taip. Manau, kad tam buvo rengiamasi iš anksto ir ne vienerius metus. Viskas vyko tarsi nejučia, palaipsniui, todėl daug kas prarado budrumą ir sveiką nuovoką... Kuomet mes sugrįžome į batalioną, pamatėme dalinio prieigose žmogys­tas, kūrenančius laužus ir išsikabinusius vėliavas su užrašais „Vieningoji Rusija.“ Mieste irgi plaikstėsi panašūs lozungai. Buvome šokiruoti. Batalione pridavėme ginklus, vadai išleido namo, o jau ketvirtą valandą ryto skambina, kad grįžtume į dalinį, nes reikalai – prasti.

Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo Rusijos armi­jos šauktiniai, kurie blokavo dalinio vartus. Tada supratau, kad esame pasmerkti.

Pamačiau prie bataliono vartų stovintį šarvuotį BTR ir sunkvežimį su neaiškiais kariais, be skiriamųjų ženklų. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo Rusijos armi­jos šauktiniai, kurie blokavo dalinio vartus. Tada supratau, kad esame pasmerkti. Netoli mūsų dalinio buvo įsikūrusi Rusijos armijos sukarinta priešgaisrinė stotis pavaldi jų laivynui, į kurią kiekvieną dieną buvo įvežamas įvairus proviantas, amunicija, maisto atsargos, benzinas. Rusai akivaizdžiai kažkam ruošėsi.

Neilgai trukus šauktiniai buvo pakeisti samdiniais. Buvo manoma, kad pagrindinis Rusijos smūgis ir pajėgos bus mestos į Kerčę. Mes, jūrų pėstininkai, galėjome atremti šį smūgį, nes buvome gerai pasirengę, o batalionas – greitojo reagavimo vienetas.

Nepaisant to, viskas vyko kitaip, nei ti­kėjomės, net būdami kariais mes nekovojome, o derėjomės. Vadas, ukrainietis, pulkininkas leitenantas pasikalbėjo su rusų pulkininku. Paklausė: „Kokie jūsų reikalavimai?“. Rusai atsakė be ceremonijų: „Atiduokite ginklus ir palikite Rusijos Federacijos teritoriją“. Jie elgėsi taip, tarsi jų remiami separatistai būtų čia visaverčiai ir teisėti šeimininkai...

– Kaip į šį pareiškimą reagavo jūsų vadovybė?

– Vadas po šio susitikimo nurodė rengtis šturmui... Entuziastingai vykdėme įsakymą, ruošėmės gynybai ir fiziškai, ir morališkai. Provokatorių Kryme daugėjo, į miestą dar atsiuntė Dono kazokus.

Atsistojo jie prie didesnių parduotuvių, taip pat aikštėse, su savo avikailio kepurėmis, išdidūs, o kiekvienas po skvernu slėpė įduotą automatinį ginklą, dar turėjo ant diržo prisikabinėję dūminių ir garsinių granatų, prisirišę kardus... Vietiniams jie kalbėjo, kad Kryme mes, Ukrainos kariai, esame nebepageidaujami, vadino mus Kijevo chuntos gynėjais... Vėliau per ruporus pradėjo leisti propagandines Rusijos prezidento Putino kalbas.

– Bet tai psichologinės operacijos?

– Taip, psichologinės operacijos ir mes, kareiviai, supratome, koks daromas poveikis, bet vis tiek nervinomės, prieš provokatorių nosis pertraukinėjome ginklų spynas, užtaisinėjome juos.

Situacija pamažu kaito. Vadai įsakė grąžinti šaudmenis, paliko tik ginklus. Tvyrojo netikrumo nuojauta, bet nebuvo jokio įsakymo priešintis okupantams. Aukštesnė karinė vadovybė, tiksliau dalis jos, mus išdavė. Ačiū Krymo totoriams, kurie mus palaikė sunkiausiu metu. Jie padėjo mums ne tik moraliai, bet ir, nutrūkus centralizuotam aprūpinimui, tiekė maistą.

– Ruošėtės karui?

Batalione, savo ruožtu, rengėmės gynybai. Apsikasėme, sulindome į apkasus, perkasėme beveik visą bataliono teritoriją. Iš maišų, kuriuos pripildėme grunto, įsirengėme gynybines pozicijas.

Dalinio teritoriją palikdavome retai, o rusų kareiviai išeinant prašydavo palikti duomenis, kas, kur ir kuriam laikui išvyksta. Mūsiškiai dažniausiai ignoruodavo tokius klausimus ir nusispjovę eidavo savo keliu. Patriotizmas tokią akimirką labai sustiprėjo.

Nepaisant to, dalinį blokavę rusai pasistengė, kad mes nebegautume informacijos iš išorinio pasaulio. Atjungė ukrainietišką televiziją, paleido vien rusiškus kanalus: 1-ąjį kanalą, RTR ir panašius... Ir sukosi per žinias Kremliaus ruporo Kiseliovo kalbos, palaipsniui visiems nuodydamos kraują.

– Kas labiausiai slėgė tuo metu?

– Dar labiau už propagandą mus slėgė nežinomybė. Bjauriausia buvo tai, kad tarnaudamas savo dalinyje, savo šalyje, su ginklu esi priverstas sėdėti apkase, o už keliolika metrų rusas per kulkosvaidžio taikiklį į tave spokso.

Visi buvo labai įsitempę ir nepatenkinti laukė įsakymo, ką daryti. Galvojome, kad mūsų valdžia elgiasi bukai. Žemesnieji vadai jau ne kartą prašė leidimo atidengti ugnį ir taip išspręsti susidariusią konfliktinę situaciją. Žvelgiant atidžiau, buvo aišku, kad jei pradėsime vieni į kitus šaudyti, bus daug aukų, pusiasalyje kils chaosas... Ir mūsų ginklai tylėjo...

– Rusija tuomet pabandė legalizuoti Krymo okupaciją pa­sitelkdama politines priemones?

– Taip. Netrukus įvyko dirbtinis referendumas dėl Krymo prijungimo prie Rusijos. Rusų kariškiai paskelbė rezultatus, kad neva 98 procentai Krymo gyventojų balsavo už pusiasalio prisijungimą prie Rusijos. Tai buvo visiška neteisybė. Manau, realūs būtų buvę tik kokie 15 nuošimčių. Didžiausias procentas iš Sevastopolio, rusiško miesto... Ten iki okupacijos rusų laivynas buvo dislokuotas abiejų šalių susitarimu. Na, dar galima pridėti kelis procentus nesusipratusių vietos gyventojų...

– Kaip į šią naujieną reagavo žmonės?

– Tuomet tapo aišku, kas yra valstybės išdavikai. Tarp jų ir kariai, karininkai, nuo pulkininko iki paprasto eilinio. Netikėtai į priešo pusę perėjo ir vienas kapitonas, kuopos vadas, kuriam Ukraina, mano nuomone, davė viską. Mokėsi kapitonas JAV karo mokykloje, išmanė NATO taktiką ir kitus vakarietiškus dalykus. Jis net Niujorke buvo. O čia, še tau – jis pasiliko Rusijoje.

Kur jisai dabar? Gal Sirijoje kariauja? Gal Kaukaze? Nežinia. Jis parsidavė. Ir tokių buvo ne vienas. Kitas, karių gerbiamas karininkas, šturmuojant dalinį, išdavinėjo rusams mūsų pozicijas: „Ten tiek žmonių, o čia tiek... Štai apkasas, o ten snaiperio pozicija.“ Ypač buvo gaila ir apmaudu, kai tai darė žmonės, kurie mums anksčiau buvo vadai, pavyzdys ir autoritetas. Viską lėmė akimirksnio sprendimas, baimė, ir žinoma, pinigai.

– Ką tuo metu darė jūrų pėstininkai, kurie apsisprendė neišduoti savo priesaikos Ukrainai?

– Mes rengėmės išvykti, savo techniką jau buvome paruošę kelionei ir net degalų bakus sklidinai pripylę benzino, bet... nespėjome pasitraukti geruoju. Mūsų kareivines šturmavo specialiai parengti kareivos, tas pats prorusiškų čečėnų batalionas „Vostok“. Šturmas įvyko lygiai ketvirtą valandą ryto, tuo pat metu, kai Vokietija užpuolė Rusiją. Ne veltui.

Šturmas įvyko lygiai ketvirtą valandą ryto, tuo pat metu, kai Vokietija užpuolė Rusiją. Ne veltui. Tada žmonės paprastai kietai miega.

Tada žmonės paprastai kietai miega. Aš tą naktį prastai miegojau, ilgai negalėjau užmigti, o kai atsibudau, aplinkui jau sproginėjo kur­tinamosios granatos. Kažkas sušuko: „Į mus šaudo!“. Ir tikrai, kaleno kulkosvaidis. Mes kiek sutrikome, šviesa kareivinėse buvo išjungta. Rusai uždarė duris, apmėtė kurtinamosiomis ir dūminėmis granatomis, leido ašarines dujas.

Ginklų jau ne­beturėjome. Šarvinėse liemenėse nebebuvo netgi kevlaro plokštelių. Liko tik guminės lazdos. Nepasidavėme, kumščiais kovojome, plikomis rankomis prieš puolančius smogikus. Panaudojome ir parankines priemones – vienam gesintuvu užšaldėme veidą.

Aš iš pastato išėjau paskutinis. Mane iš karto parklupdė ant kelių, surišo rankas ir įmetė į „Kamazą“. Taip pasielgė su visais nepaklusniaisiais – surišo ir sumetė į sunkve­žimį. Karininkai, kurie mus išdavė, stebėjo visą šitą egzekuciją. Šaukėme: „Kodėl jūs šitaip darote, už ką? Pinigų prisireikė?“. Aš vienam rėkiau: „Ačiū jums trečiojo rango kapitone, mes jumis pasitikėjome, o jūs taip pasielgėte... Jeigu taip, jūs mums jau nebe karininkas kaip ir... Ar suprantate?“. Tylėjo išgamos. Vežami nežinia kur jautėmės ypač šlykščiai, ne vienas iš mūsų jau spėjo pagalvoti, kad tai bus paskutinis rytas gyvenime...

– Jus paėmė į nelaisvę?

– Ne. Greičiau norėjo pagąsdinti. Surištus atvežė į jūrų uostą, apsirengusius kas kaip stovėjo iššokdamas iš lovos, išrikiavo. Sako, jeigu nepaliksite Rusijos Federacijos teritorijos – būsite traktuojami kaip teroristai, o teroristus mes naikiname.

Ką mums beliko daryti? Iš mano kuopos į Ukrainos žemyninę dalį išvykome daugiau nei 20 žmonių. Dar prieš tai įleido mus į batalioną susirinkti savo daiktų. Čia radome buvusius saviškius, kurie perėjo ir pasiliko Rusijos armijoje, jau tvarkančius kareivines, teritoriją. Jų šeimininkai sėdėjo pakampėse ir vadovavo. Išvadinome savo bendražygius vergais, tiesiog vergais.

Kirtus naujai Rusijos nubrėžtą Ukrainos sieną pasakė: „Ačiū, jūs tikri vyrai, sėkmės. Neišdavėte savo šaliai duotos priesaikos“.

O visi, kurie išvykome su jūrų pėstininkų bataliono likučiais, išeidami pro vartus skandavome: „Šlovė Ukrainai.“ Iš Rusijos pusės dalinyje buvo pilna čečėnų iš bataliono „Vostok“. Ką jie galėjo sakyti apie Krymą, kad tai jų žemė? Nesąmonė.

Paskutinį vakarą Kryme nuėjome į vietinį barą alaus ir ten sutikome poilsiaujantį būrį rusų kareivių, tai gerai davėm jiems į kaulus. Nieko už tai mums nebuvo.

O jau kitą rytą mus pasodino į autobusą ir išvežė į Ukrainą. Sėdėjome autobuse, o už mūsų važiavo „Uralas“ su Rusijos specialiųjų pajėgų kariais. Pirma vežė karininkus, po to mus, jūreivius. Lydintis rusų karininkas buvo padorus vyras. Kirtus naujai Rusijos nubrėžtą Ukrainos sieną pasakė: „Ačiū, jūs tikri vyrai, sėkmės. Neišdavėte savo šaliai duotos priesaikos“.

Vėliau, kaip paaiškėjo, su pasidavusiais ir jų pusę perėjusiais ukrainiečiais rusai nesielgė kaip su lygiaverčiais. Žiūrėjo iš juos iš aukšto, kaip į išdavikus, perbėgėlius. Taip jiems ir reikia.

Temos Ukraina
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min

Mieli skaitytojai,
portalas 15min.lt augs ir vystysis, jeigu ir toliau gaus pajamas iš reklamos, kitų pajamų mes neturime. Kadangi jūs naudojatės reklamos blokavimo programa, reklamų nematote, išskyrus šią vieną. Prašome jūsų supratimo. Gero naršymo! 15min komanda.

Uždaryti