Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

V. Adamkus: CŽV sulaikymo centrai – ne Lietuvos reikalas

Valdas Adamkus
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Valdas Adamkus
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Jungtinių Valstijų Senato Žvalgybos komitetui paviešinus ataskaitą, kad Centrinė žvalgybos valdyba, siekdama išgauti informacijos, kankino įtariamus teroristus ir tai darė kai kuriose Europos šalyse įkurtuose sulaikymo centruose, Lietuvoje atgijo spėlionės, ar tikrai tokie centrai buvo, kas leido juos steigti ir kas apie juos žinojo.

Beje, Senato ataskaitoje daug užtušuoto teksto, nes tai kelia grėsmes nacionaliniam saugumui. Lietuva jame nėra minima, tačiau dienraštis „Washington Post“ paskelbė, kad violetine vadinama šalis – Lietuva. Teigiama, kad nuo 2003-ųjų sulaikyti įtariami teroristai į Lietuvą esą gabenti ne kartą. O už suteiktas paslaugas kažkam buvo sumokėti milijonai dolerių. Sulaikymo centrai neva uždaryti 2006-aisiais, mūsų šalies pareigūnams nesutikus, kad sunegalavusiems apklausiamiesiems būtų suteikta medicininė pagalba.

2009-ųjų pabaigoje parlamentiniam tyrimui vadovavęs Arvydas Anušauskas sako, kad gydyti sulaikytuosius galėjo būti atsisakyta baiminantis, kad apie tokių centrų egzistavimą būtų sužinojusi ne tik šalies, bet ir tarptautinė visuomenė. A. Anušausko vadovautas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, tyręs galimą tokių sulaikymo centrų buvimą Lietuvoje, nustatė du objektus, kur galėjo būti patalpos sulaikytiesiems – Vilniuje Sierakausko gatvėje ir Antaviliuose. Taip pat nustatyti keli su CŽV siejami skrydžiai į Vilnių ir į Palangą, tačiau nenustatyta, ar į Lietuvą atskraidinti įtariamieji terorizmu. Lygindamas šią savaitę paviešintą Jungtinių Valstijų Senato Žvalgybos komiteto, dienraščio „The Washington Post“ ir prieš penkerius metus baigto Lietuvos Seimo tyrimo faktus A. Anušauskas pripažįsta, kad sutapimų daug.

„Sutapimai tikrai pakankamai dideli“, – tikina buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Anušauskas.

Tačiau tuo laikotarpiu Prezidento pareigas ėjęs Valdas Adamkus atmeta galimybę, kad šalyje buvo tokių sulaikymo centrų ir juose apklausiami teroristai. Tai esą jam tvirtinę ir atsakingi pareigūnai, kuriais jis pasitikįs.

Buvau pasikvietęs visus mūsų saugumo pareigūnus, klausiau jų konkrečiai: ar tais klausimais iš viso jiems buvo kreiptasi, ar buvo kas padaryta, ar buvo įsileista kas nors? Man jie visi griežtai ir aiškiai pasakė, kad ne.

„Buvau pasikvietęs visus mūsų saugumo pareigūnus, klausiau jų konkrečiai: ar tais klausimais iš viso jiems buvo kreiptasi, ar buvo kas padaryta, ar buvo įsileista kas nors? Man jie visi griežtai ir aiškiai pasakė, kad ne“, – aiškina kadenciją baigęs Prezidentas V. Adamkus.

2000–2004 m. Seimo Pirmininku buvęs ir 2004-aisiais laikinuoju Prezidentu tapęs Artūras Paulauskas taip pat sako, kad apie jokias slaptas kalinimo patalpas nieko nežinojęs.

„Kol dirbau tose pareigose, apie jokius kalėjimus, apie jokius kalinius net nebuvo kalbos“, – teigia Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Paulauskas.

Ar galėjo taip būti, kad Lietuvos ir JAV saugumo tarnybos dėl tokių kalinių sulaikymo centrų būtų susitarusios tarpusavyje, bet politikai ir netgi šalies Prezidentas – neinformuoti. Buvęs krašto apsaugos ministras Gediminas Kirkilas teigia, kad, susitarus dviejų šalių saugumo tarnybų pareigūnams,  tuometiniai įstatymai galėjo ir neužkirsti kelio tokių centrų steigimui, apie tai ir neinformavus šalies politinės vadovybės.

Ar galėjo taip būti, kad Lietuvos ir JAV saugumo tarnybos dėl tokių kalinių sulaikymo centrų būtų susitarusios tarpusavyje, bet politikai ir netgi šalies Prezidentas – neinformuoti.

„Taip, iš principo leido, nes tai buvo iš viso apskritai naujas dalykas. Slaptosios tarnybos visada turi tam tikrą laisvumą, ir daug kas priklauso nuo to, kaip patys vadovai dirba, kaip jie kontroliuoja padėtį“, – sako buvęs krašto apsaugos ministras G. Kirkilas.

Priešingai mano dabar Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui Seime vadovaujantis A. Paulauskas. Jo teigimu, Lietuvos vardas šioje istorijoje – tik Jungtinių Valstijų dienraščio prielaidos. Jis netiki, kad tokiais atvejais – įsteigus slaptus sulaikymo centrus – nebūtų informuota šalies vadovybė.

„Tai tikrai yra ne žvalgybos institucijos reikalas priimti tokį sprendimą. Turi būti politinės valdžios pritarimas, turi būti politinė valdžia informuota, visų pirma – Prezidentas, Seimas, Vyriausybė“, – teigia A. Paulauskas.

Kita vertus, aiškėja, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose slaptos ar su šalies nacionaliniu saugumu susijusios informacijos turintis politikas negalėtų jos atskleisti be jokios atsakomybės, jeigu buvo pasižadėjęs jos neviešinti.

Tai tikrai yra ne žvalgybos institucijos reikalas priimti tokį sprendimą. Turi būti politinės valdžios pritarimas, turi būti politinė valdžia informuota, visų pirma – Prezidentas, Seimas, Vyriausybė.

„Aš susitikau su Žvalgybos komiteto pirmininku ir sakau: kaip jūs bendraujat su žvalgybos institucijom, ar yra pasitikėjimas, ar parlamentai, parlamentarai gauna visą informaciją? Jis kaip pasakė: mes kiekvienas turim leidimą dirbt su slapta informacija, mums teikia informaciją, ten dešimtam aukšte po žeme ir, jeigu mes atskleisim, mus nuteis iki gyvos galvos. Ir viskas turbūt aišku“, – sako Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas

Kas galėtų paneigti, kad tikrai egzistuoja susitarimai neviešinti informacijos, kurios savininkė – Amerikos Centrinė žvalgybos valdyba, ir mūsų politikai ir pareigūnai yra įsipareigoję tylėti. Tokiu atveju bet koks naujas tyrimas vestų į aklavietę, nors apie naujus tyrimus šią savaitę kalbėjo ir aukščiausi vadovai, ir įvairūs politikai, o Lietuvos prokuratūra žadėjo atnaujinti tyrimą ir prašyti Jungtinių Valstijų visos Senato komiteto ataskaitos. Tiesa, prokurorai pripažino, kad jos negavus, bet koks tyrimo atnaujinimas būtų sudėtingas.

„Iškiltų klausimas dėl tokio tyrimo perspektyvos. Nes tam, kad būtų žmonės kaltinami, įtariami nusikaltimo padarymu, mums reikalingi ne spėliojimai, ne prielaidos, mums reikalingi faktai, mums reikalingi įrodymai. Šiandien kalbėti apie tai, kad tokių faktų mes turime, būtų pernelyg naivu“, – tikina Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyr. prokuroras Irmantas Mikelionis.

„Manau, pabandyti galima ir reikia, bet, ar bus, aš abejoju“, – teigia A. Paulauskas.

„Tai buvo sunkus žingsnis Obamos vyriausybei. Jis yra padarytas, ir aš manau, kad toliau vargu ar bus eskaluojamas kaip nors“, – sako G. Kirkilas.

Jeigu pasitvirtins spėjimai, kad jokių naujų faktų nebus pateikta ir naujų tyrimų nebus pradėta, Lietuvos vardas vis tiek bus siejamas su šita istorija, nors, kaip sako Prezidentas Valdas Adamkus, atsakymo dėl paviešintos Senato ataskaitos reikia ieškoti ne Lietuvoje.

Čia ne Lietuvos reikalas. Lietuva net nebuvo arti prisilietusi prie to reikalo ir šiuo metu Lietuvai nėra ko jaudintis.

„Čia ne Lietuvos reikalas. Lietuva net nebuvo arti prisilietusi prie to reikalo ir šiuo metu Lietuvai nėra ko jaudintis. Aš pats savęs klausiu, kokios priežastys lėmė, ar nusprendė, kad tas klausimas būtų vėl iškeltas. Ir man vienas iš logiškiausių atsakymų yra, kad dviejų pagrindinių Amerikos partijų reikalas tą klausimą iškelti ir parodyti vieniems, kad yra tuo klausimu domėtasi ir padaryta, antriems, galimai, kurie laimėjo rinkimus, nes demokratai pralaimėjo ir Senatą, ir Kongresą, jiems reikėjo išeiti baigiant kadenciją, parodyt, kad tas klausimas buvo sprendžiamas ir išspręstas“, – aiškina V. Adamkus.

Buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnievskis interviu savo šalies žiniasklaidai pripažįsta, kad derybos dėl CŽV sulaikytų teroristų apklausų Lenkijoje vyko 2002 metais ir kad derybas vedė abiejų šalių žvalgybos tarnybos. Prezidentas jose nedalyvavęs, tačiau sprendimas buvo priimtas Lenkijos vadovybės. Pasak A. Kvasnievskio, sulaikytieji teroristai buvo pasiryžę bendradarbiauti, todėl CŽV ieškojo ramios vietos, kur juos būtų galima apklausti. To negalėjo padaryti Pakistane ar dar kažkur todėl, kad nepasitikėjo vietos tarnybomis ir baiminosi, kad šiuos žmones ten gali nužudyti. Amerikiečiai to savo šalyje taip pat negalėjo padaryti: vadovaujantis JAV įstatymais, CŽV gali vykdyti operatyvines užduotis tik užsienyje. Jiems buvo reikalinga vieta, užmegzti kontaktus su sulaikytaisiais ir gauti informacijos. Tačiau A. Kvasnievskis sako, apie kankinimus lenkai nieko nežinoję.

Lrt.lt
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min