Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

V.Landsbergis: okupacija buvo mūsų visų nelaimių pagrindas (nuotraukos)

Minėjimo akimirka
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Minėjimo akimirka
Šaltinis: 15min
0
A A

Minint Gedulo ir vilties dieną bei Lietuvos okupacijos 70-metį, sekmadienį Vilniuje per pusę tūkstančio žmonių dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio organizuotose eitynėse bei mitinge.

Lietuvos Sąjūdžio organizuotos eisenos dalyviai žygiavo Gedimino prospektu nuo Katedros iki Lukiškių aikštės. Eisenos priekyje lėtai riedėjo sovietmetį menantys raudoni žiguliai, apkrauti Sąjūdžio atributika, sovietmečio veikėjų atvaizdais, o viename plakate – ir prie altoriaus stovintys Stalinas bei Hitleris. Nors dauguma eisenos dalyvių buvo pagyvenusio amžiaus žmonės, buvo matyti ir patriotiškai nusiteikusių jaunuolių, tėvai atsivedė ir savo vaikus. Taip pat žygiavo Šaulių sąjungos atstovai, skautai.

Pasiekę Lukiškių aikštę eisenos dalyviai surengė mitingą, skirtą Lietuvos sovietinės okupacijos ir aneksijos 70-mečiui paminėti. Čia skambėjo liaudiškos dainos bei kalbos apie skaudžius 1940-ųjų birželio įvykius.

„Dažniausiai vis minėdavome kitas nelaimes. Dideles, skaudžias, kruvinas – tremčių netektis, valstybės sunaikinimą, egzekucijas, ką tik nori. Bet visko pradžia, pirmoji, didžioji nelaimė, nelaimių nelaimė buvo tai, kas įvyko prieš 70 metų, birželio 15 dieną“, – okupacijos prasmę aiškino Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius, europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

Na, nesu tikras, kad ir šiandien nėra tokių politikos veikėjų, kurie nenorėtų Lietuvos vėl priglausti ir, pagal jų supratimą, atstatyti tvarką, – sakė V.Landsbergis.Pasak jo, šis įvykis iš esmės pakeitė Lietuvos istoriją, buvo visų nelaimių pagrindas, todėl turi būti suvokiamas ir apmąstomas kur kas giliau, nei kitos, „dalinės nelaimės“.

„Tai ir teisinės, ūkinės sistemos sunaikinimas, ūkis, mokslas, švietimas, visų valstybės struktūrų sunaikinimas ir, žinoma, tremtis į darbų darbą – į svetimą šalį, už Uralo žemės galo, kad nė vienas negrįžtų. Grįžo, dalis grįžo, bet vežė tai tam, kad nė vienas negrįžtų. Toks buvo pagrindų pagrindas, anot tautų budelio Stalino, labai paprasto žodžio – net ne okupacija, o sovietizacija. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Lietuva laikinai buvo nesovietinė“, – kalbėjo V.Landsbergis.

Jis teigė „nesąs tikras“, ar ir dabar Lietuvoje nėra tokių politikos veikėjų, kurie nenorėtų Lietuvos „vėl priglausti ir, pagal jų supratimą, atstatyti tvarką“.

Okupacija – Lietuvos „nelaimių nelaimė“

„Na ir štai mes turime labai aiškų žodį – nelaisvė. Atėjo nelaisvė ilgiems dešimtmečiams, atėjo svetima jėga ir užėmė mūsų žemę, ir užsirašė sau, kad nuo dabar čia jau sovietijos žemė. Ir užsirašė žmones sau, ir darė Lietuvoje ką norėjo. Ir su žmonėmis darė, ką norėjo“, – teigė V.Landsbergis.

Profesoriaus teigimu, tai galima vertinti kaip „šėtonišką sistemą, terorą“, kai atvirai gąsdinama tiems, kurie „nenusilenks iki žemės Stalino portretams ir utėlėtai „budionovkei“ – Raudonosios armijos simboliui“.

„Ir veltui visos propagandos, visi niekai kalbami, kad tai buvo taiki okupacija, kad Lietuvos žmonės laimingi sutiko... Aš atsimenu, mane irgi nuvarė „laimingą sutikti“. Aš buvau mokinukas. Ir mes buvome suvaryti į Kauno halę. Kažkokie nauji ponai ten kažką kalbėjo ir nesigirdėjo, bet kartkartėmis buvo vis komanda rėkti „Ura!“ ar kilnoti kumščius ar kažką tokio daryti. Kas nors galėjo filmuoti ir sakyti – žiūrėkit, Lietuvos moksleiviai laimingi, sutinka kalbančius draugą (Justą) Paleckį, draugą (Mečislovą) Gedvilą ir visus kitus statytinius svetimos valdžios“, – prisiminė V.Landsbergis.

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Minėjimo akimirka
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Minėjimo akimirka

Birželio 15-ąją jis vadino „Lietuvos juodąja diena“, „nelaimių nelaime“ ir ragino ją atminti taip, kaip pridera, bei neleisti, kad kiti minėjimai ją nustelbtų. V.Landsbergis vylėsi, kad dar po 10 metų Lukiškių aikštėje susirinks žmonių jūra.

„Yra bandančių pakeisti, pakišti okupacijos faktą po kitais žodžiais – ta pati sovietizacija, aneksija, prijungimas, inkorporavimas... Kad tik to nemalonaus žodžio „okupacija“ nebūtų. O kokia yra šalies padėtis, jei ją visą kontroliuoja svetima kariuomenė? Kas tai, ne okupacija? Žinoma, tai nereiškia, kad okupacija pasibaigė tik tada, kai išėjo paskutinis kareivis – jau tie kareiviai čia buvo laikinai, buvo aiškiai svetimi, turintys išeiti. Mes tą pasiekėme per Kovo 11-ąją ir per pusantrų metų po to diplomatiniu darbu ir savanorių drąsa, pasipriešinimu naujiems kariuomenės įvežimams – buvo aiškiai parodyta, jūsų čia nebus. Kas atitarnavo, tegu išvažiuoja, o jokių naujų tarnybų čia neatlikinėsit. Tą reikėjo atlaikyti, tą atlaikė ir taip ta okupacija ištirpo. Bet painioti dalykų nereikia“, – aiškino V.Landsbergis.

Jis pabrėžė, jog nors mes minime tik Lietuvos okupaciją, derėtų neužmiršti ir kitų Baltijos sesių Latvijos bei Estijos bei suprasti tai kaip „mūsų bendrą likimą“.

„Norime susitaikymo tarp visų, kurie buvo įvelti ir nusiaubti dviejų tironijų sukelto karo. Dvi tironijos – labai aiškiai pasakyta. Ir reikia eiti į susitaikymą per tiesą ir atmintį. Kai dabar mums bando įkalbėti – nereikia prisiminti ir nereikia tiesos, kadangi ji ką nors erzina. Na paprastai tiesa erzina melagį. Bet mes neturėsime nei ateities, nei garbės, jei atsisakysime tiesos. Tiesos kalbėjimo, teisingumo reikalavimo ir atminimo. Viską reikia atminti“, – kalbą baigė V.Landsbergis.

Premjeras jaučia asmeninę skolą

Tame pačiame mitinge kalbą sakė ir premjeras Andrius Kubilius. Jis akcentavo, kad nors Lietuva jau 20 metų yra laisva, pusę amžiaus trukusi okupacija paliko žiaurius randus istorijoje ir net šiandieniniame gyvenime.

„Tie 50 metų vis dar slegia visus mus. Galbūt daugiau tuos, kurie čia nesusirinko šiandien. Galbūt tuos, kurie per tuos 50 metų būdami čia, Lietuvoje, bandė prisitaikyti ar kolaboruoti. Bet mes visi esame šiandien tokia Lietuva, kokia esame, stengdamiesi atsiimti tai, kas iš mūsų buvo atimta per tuos 50 metų okupacijos, stengdamiesi tapti normalia europietiška valstybe, besiremiančia tikromis europietiškomis ir lietuviškomis vertybėmis, kuo mes negalėjome remtis visus 50 metų“, – kalbėjo A.Kubilius.

Premjeras pridūrė jaučiantis ir asmeninę skolą už tai, kad Lukiškių aikštėje vis dar nėra paminklo Partizanui, ir išreiškė viltį, kad jei ne artimiausiu metu, tai bent dar po 70 metų toks paminklas čia iškils.

Pirmadienį minimai Gedulo ir vilties dienai bei antradienį minimam Lietuvos okupacijos 70-mečiui skirti renginiai prasidėjo praėjusį trečiadienį ir tęsis iki ateinančios savaitės vidurio.

Pirmadienį rengiamos dar dvejos eitynės. Pirmadienį vidurdienį Nepriklausomybės aikštėje vyks valstybės vėliavos pakėlimo ceremonija. Jos dalyviai vėliau žygiuos Gedimino prospektu iki Genocido aukų muziejaus. Klaipėdoje Lietuvos politiniai kaliniai ir tremtiniai eiseną organizuoja pirmadienio pavakare. Jos dalyviai Herkaus Manto ir S.Daukanto gatvėmis pajudės nuo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos skyriaus būstinės iki Tautos kančios paminklo.

Be eitynių, rengiamos ir kitos okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimo ceremonijos. 14 val. prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo žmonės rinksis į atminimo valandą, o 16 val. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kiemelyje vyks atminimo valanda-koncertas. 17.30 val. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje bus aukojamos šv. Mišios.

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Po metų, 1941-ųjų birželio 14 dieną, gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos į tremtį buvo išvežta per 30 tūkstančių žmonių. Per 50 metų trukusią sovietinę okupaciją Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min