Tarnybą Alytuje, Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalione baigiau 2016 metais, tad turėjau galimybę palyginti, kaip per porą metų patobulėjo kariuomenės aprūpinimas, taip pat, kaip skiriasi mokymai skirtinguose batalionuose (žurnalistai kartu su krašto apsaugos ministru Raimundu Karobliu buvo pakviesti į Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotąjį pėstininkų batalioną Rukloje).
Kalbant apie aprūpinimą – pagerėjimas akivaizdus. Tikrai nesiskundžiu tuo, kuo kariuomenė mus aprengė 2015 m. pabaigoje, tačiau neperšlampančios striukės iš „Goretex“ audinio prieš porą metų buvo tik kariuomenės profesionalams skirta privilegija, o dabar štai prašom – kur kas geresnės striukės (ir neperšlampančios kelnės) kiekvienam šauktiniui (nors jų ir šauktiniais vadinti nereikėtų – visi į tarnybą ateina ne „pagal sąrašą“, o savo noru). Gulint porą valandų sniege to neįmanoma neįvertinti.
Pasikeitė ir „gieškės“ – pagrindinis lengvasis Lietuvos kariuomenės ginklas G36 KA4 pakeistas į G36 KA4M1. Skirtumai gali pasirodyti kosmetiniai, bet jie ganėtinai svarbūs – buožė tapo patogesnė, pritaikoma pagal individualius šaulio poreikius (ilgis ir atrama skruostui), be to, pakeista taikiklio ir kryptuko sistema: dabartinė yra kur kas patogesnė taikytis. Bet geriausia žinia dėl naujos ginklų kartos, pasiekusios kariuomenę, yra savanoriškosioms pajėgoms: panašu, kad jų „irklai“ AK4, menantys dar praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį, bus keičiami kur kas naujesniais G36 KA4. Taip, ginklo smogiamoji jėga yra kiek mažesnė, tačiau naudojimo patogumas – nepalyginamai didesnis.
Nostalgija kalė per smegenis, kelius ir strėnas – teko prisiminti daug šiltų jausmų nekeliančius judėjimo būdus, ropojimą ir šliaužimą.
Taigi, vienadieniai kariai, šiltai aprengti ir apginkluoti, išskirstyti į du skyrius, tarsi atlikdami tikrą 9 mėnesių trukmės NPPKT tarnybą, buvo palydėti į mokymų lauką, kur nostalgija kalė per smegenis, kelius ir strėnas – teko prisiminti daug šiltų jausmų nekeliančius judėjimo būdus, ropojimą ir šliaužimą. Praktiškai, savo kailiu, keliais ir alkūnėmis, puškuojat per šlapią mišką krentant sniegui.
Apsilankėme ir lazerinėje šaudykloje, kur galėjome išbandyti kai kuriems žygio dalyviams pirmą kartą matytas šaudymo pozicijas. Smagu buvo sužinoti, kad akių suvedimas vis dar teisingas, rankos nedreba, kūnas nekreta ir rezultatai tikrai neblogi.
Užteko paros, kad suprasčiau ir labai nuoširdžiai užjausčiau savo tarnybos skyriaus kulkosvaidininką, kuriam 9 mėnesius teko su 12 kg sveriančiu kulkosvaidžiu daryti tai, ką kiti darydavo su 4 kg nesveriančiais ginklais.
O kad mokymai vyktų kaip tikroje kariuomenėje, gavome ir karines profesijas – kulkosvaidininko, granatsvaidininko, dviejų šių ginklų turėtųjų padėjėjų, taikliojo šaulio ir šaulio gelbėtojo. Ir man savo trumpai rankose telaikytą „gieškę“ teko iškeisti į senolį kulkosvaidį, kurį prieš porą metų dar vadinome FN MAG, nors dabar jis žinomas (tikriausiai teisingesniu) KSP 58 pavadinimu, nes iš tiesų tai yra originalaus belgiško ginklo švediška modifikacija. Kolegei Jurgitai buvo patikėta nešioti kulkosvaidžio šovinių juostas (pasisekė, kad negavome tampyti pilnos komplektacijos – „dėžučių“ ir atsarginio vamzdžio). Galiu pasakyti, kad užteko paros, kad suprasčiau ir labai nuoširdžiai užjausčiau savo tarnybos skyriaus kulkosvaidininką, kuriam 9 mėnesius teko su 12 kg sveriančiu kulkosvaidžiu daryti tai, ką kiti darydavo su 4 kg nesveriančiais ginklais.
Išsidalinus naujus ginklus nieko nelaukdami išdundėjome į mišką. Iš pradžių – pasimokyti judėjimo ir reakcijos į įvairias situacijas pagrindų: ką daryti, kai praskrenda priešo lėktuvas, kai iššaunama apšviečiamoji raketa, kai patenkama į pasalą. Ir pati nesmagiausia situacija – artilerija, kurią nuolatinėje tarnyboje vadai ant galvų užleisdavo tada, kai būdavo kuo nors nepatenkinti. Nes bėgti su ginklu rankose – ne taip jau ir smagu. Net jeigu atstumas yra vos keli šimtai metrų.
Ir dar tą patį vakarą gavome imitacinių šaudmenų bei išėjome į Gaižiūnų poligoną įtvirtinti tai, ko ką tik mokėmės. Ir papleškinti teko. Deja, tik pavieniais šūviais – kulkosvaidžiai būna šiek tiek kaprizingi, kai tenka šaudyti imitaciniais šoviniais, o visiškai naujas, dar neišbandytas kompensatorius nebuvo suderintas pakankamai tiksliai.
Po visų nuotykių į kareivines grįžome jau gerokai po vidurnakčio, visiškoje tyloje, o kol nusiprausėme veido maskuotę, pasiklojome lovas, žiū, jau ir pirma valanda nakties. Bet kariuomenė, kaip mėgsta sakyti vadai, ne vaikų darželis, todėl ir kėlėmės be jokių nuolaidų, 5:45. Ir iškart į rytinę mankštą, kurioje supratau, kad metai be sporto yra nelabai gerai, o atsispaudimai, ypač su pasišokinėjimais, jau nėra lengvai įkandamas dalykas.
Po mankštos ir pusryčių – paskutinės kovinės užduoties vykdymas: surengti pasalą priešo ryšininkams, gabenantiems vertingą krovinį. Numatėme pasalos vietą, pasidalinome grupėmis ir kiekvienai grupei skirtomis užduotimis, pasitreniravome atlikti visus veiksmus ir susėdome į šarvuočius M113.
Kaip bebūtų keista, tai buvo pirma tokia patirtis. Per 9 mėnesių tarnybos laikotarpį teko važiuoti lenkiška „Rosomak“ pėstininkų kovos mašina, teko skraidyti sraigtasparniais Mi-8 ir netgi „Sikorsky UH-60 Black Hawk“, o su M113, kurių nemažai yra ir Birutės ulonų batalione, važiuoti taip ir neteko. Todėl labai smagu, kad patirties spraga buvo užpildyta.
Nudardėjome mišku, išsilaipinome ir išžygiavome į pasalos vietą. Supratome, kad pelkėtas miškas net ir žiemą yra toks pats pelkėtas, tik šiek tiek baltas nuo sniego, o nuo ginklo apsunkusio kario „kerzas“ į pliurzę sminga ganėtinai giliai. Na, bent jau pačioje pasalos vietoje santykinai sausa – po pilvu kieta, neliulanti žemė. Sugulėme ir laukiame. O lengvu visureigiu privažiavus priešo ryšininkams išgirdome, kaip drioksteli granatsvaidis. Kad ir imitacinis šūvis, garsas yra tikrai įspūdingas. Užkaleno kulkosvaidžiai (jėga! maniškis taip pat užsikūrė automatiniu režimu, todėl pleškinti buvo tikrai smagu), tyliai papsėjo ir G36 šūviai.
Kol mes miške naikinome priešą, Lietuvą pasiekė pirmosios mokomosios jau mūsų kariuomenei priklausančios pėstininkų kovos mašinos „Boxer“ (mūsiškai – „Vilkai“).
Viskas įvyko pagal planą – priešo transportas „sunaikintas“, vienas ryšininkas „nukautas“, kitas „sužeistas“ pirmoji pagalba suteikta, vertingas krovinys paimtas, todėl išdūmėme atgal prie savo transporto priemonių, iš kur grįžome į dalinį aptarti pasiekimų.
Beje, įdomus sutapimas – kol mes miške naikinome priešą, Lietuvą pasiekė pirmosios mokomosios jau mūsų kariuomenei priklausančios pėstininkų kovos mašinos „Boxer“ (mūsiškai – „Vilkai“). Tų pačių mašinų su koviniais moduliais sulauksime maždaug po pusantrų metų.
Sąjungininkai
Po kovinių užduočių atlikimo turėjome progą susipažinti ir su Lietuvoje dislokuotu tarptautinių pajėgų batalionu, jų gyvenimo ir darbo sąlygomis. Per pusantrų metų – maždaug tiek laiko praėjo nuo paskutinio lankymosi Ruklos poligone – dalinio teritorija pasikeitė neatpažįstamai: atsirado daug naujų laikinų pastatų, senus griuvėsius taip pat pakeitė nauji statiniai, įrenginėjami kariams.
Didžiulėje palapinėje įrengta tarptautinio bataliono patogi visą parą atidaryta sporto salė su daugybe įrengimų (didelė, bet, sako, nepakankama, tad netrukus ketinama dar plėstis). Čia pat yra ir poilsio patalpos, kur kariai susirenka pažaisti biliardo, stalo futbolo, sukramtyti vietoje parduodamų mėsainių ar pažiūrėti futbolo rungtynių.
Vokiečių kariai pademonstravo „Boxer“ su medicininiu moduliu – tai tikrai įspūdinga, puikiai šarvuota mašina, kuri sužeistus karius į saugią surinkimo vietą gali gabenti beveik tiesiai iš mūšio lauko.
Na, o po to žurnalistai buvo nugabenti apžiūrėti „rimtos“ kovinės technikos, sukauptos tarptautinių pajėgų transporto parke – nepaisant to, kad šis parkas dėl ką tik Pabradės poligone pasibaigusių pratybų dar nebuvo užsipildęs – didelė dalis technikos dar buvo tik pakeliui į Ruklą – teko pamatyti ir prancūzų tankų „Leclerc“, ir vokiečių ratuotų pėstininkų kovos mašinų „Boxer“, ir vikšrinių „Marder“, ir, anot transporto parkui vadovaujančio karininko, pačių geriausių tankų pasaulyje – „Leopard 2“ (nors gal jis buvo kiek šališkas, mat pats yra vokietis).
NATO karininkai negailėjo pagyrų lietuvių pėstininkams – jų teigimu, per pratybas jie įrodė savo efektyvumą kovojant su priešo šarvuota technika, o suderinus skirtingus pajėgumus bet kokio priešo, bandančio įsiveržti į mūsų teritoriją, lauktų labai nemalonios staigmenos.
Beje, NATO karininkai negailėjo pagyrų lietuvių pėstininkams – jų teigimu, per pratybas jie įrodė savo efektyvumą kovojant su priešo šarvuota technika, o suderinus skirtingus pajėgumus – tarptautinio bataliono sunkiąją techniką bei lietuvių pėstininkų judrumą ir išradingumą – bet kokio priešo, bandančio įsiveržti į mūsų teritoriją, lauktų labai nemalonios staigmenos ir apie greitą okupaciją galima būtų nebent pasvajoti.
Ramiai ir užtikrintai dėl Lietuvos saugumo jaučiausi jau prieš pusantrų metų – ir tada žinojau, kad Lietuvos kariai nėra iš kelmo spirti, jie motyvuoti ir sparčiai didina savo gretas, bet dabar pajutau ir kur kas stipresnį sunkiosios technikos užnugarį, kuris leidžia be jokių abejonių pasakyti: 1940 metų istorija Lietuvoje nebepasikartos.
