Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Vilko dukra“ Elena Matimaitienė už gyvybę iki šiol dėkinga jos nepalikusiam broliui

Elena Matimaitienė
Asmeninio archyvo nuotr. / Elena Matimaitienė
Šaltinis: 15min
0
A A

Tauragėje gyvenanti Elena Matimaitienė (Ela Karin Macik) yra viena iš tūkstančių vokiečių vaikų, po karo pavieniui klaidžiojusių po Lietuvą beieškant maisto ir prieglobsčio. Mažametei Elenai teko kęsti badą, šaltį, suaugusių muštrą ir patyčias, kol vieną dieną jos gyvenime it stebuklas vėl pasirodė mama. Nors prabėgo pusšimtis metų, praeities išgyvenimai išliko atmintyje.

Kai baigėsi karas ir sovietams atitekusiame Rytprūsių krašte ėmė siausti badas, Elenai buvo vos treji. Tų dienų, kai dar gyveno kitapus Nemuno, ji nė neatsimena. Vienintelis likęs atsiminimas – kareiviai. Bet net nežinia, ar jie tikri, ar tik susapnuoti vaikiškuose košmaruose.

„Dienų, kai augau Rytprūsiuose, neprisimenu. Menu tik pilną kambarį dūmų su daug uniformuotų vyrų, kurie mane kilnoja, tačiau nežinau, ar tai sapnas, ar iš tiesų taip buvo“, – kalbėdama su 15min suabejoja moteris.

Neatsimena Elena ir kaip su vyresniu broliu nusprendė palikti gimtus namus ir kaip atkako į Lietuvą. Iki šiol nežinia, kas dviem vaikams padėjo persikelti per Nemuną.

O ir čia niekas nelaukė. Du vaikai alkani klaidžiojo nuo kaimo lig kaimo.

„Dažniausiai žmonės palaikydavo savaitę, o paskui tekdavo eiti į kitą namą ar kaimą. Pirmuosius metus Lietuvoje taip ir praleidom vaikščiodami po Pagėgių savivaldybėje esančius kaimus, matydami ir sutikdami ne vieną tokį elgetaujantį vokiečių vaiką“, – prisimena pašnekovė.

Dažniausiai žmonės palaikydavo savaitę, o paskui tekdavo eiti į kitą namą ar kaimą.

Vieną vaikus trumpam priėmusią šeimą ištiko nelaimė – mirė savas vaikas. Elena negalvodama stojo siūlytis užimti jo vietą.

„Vaikas buvo pašarvotas kambaryje, o aš tvarkiau jų namus, kai staiga supratau, jog man reikia prieiti ir juos apsikabinti. Pripuoliau, apsikabinau, o apsikabinus pasakiau, kad galiu būti naujas jų vaikas“, – situacijos beviltiškumą mena moteris.

Įsiprašyti būti „nauju vaiku“ nepavyko. Ir Elenai su broliu teko keliauti toliau. Taip vaikai praklaidžiojo dar bene dvejus metus.

Giminės nugaros neatsuko, bet meilės nedavė

Murzini, alkani, utėlėti vaikai atkako į Šilutės apylinkėse esantį kaimą, kur atsiminė gyvenant giminaičius.

„Mums pavyko juos rasti ir pas juos likti. Tačiau tai, ką teko patirti pas gimines, tikras košmaras“, – pasakoja „vilko vaiko“ likimą patyrusi moteris.

Elena tuo metu jau buvo pakankamai suaugusi mokyklai, bet niekas nesirūpino, ar iki jos mergaitė nuvyks pavalgiusi.

„Į mokyklą ant duonos užtepdavo pažaliavusį sviestą, liepdavo eiti vienai, atskirai nuo draugų, kad šie nematytų, ką aš valgau. Įbridusi į sniegą nuvalydavau tą bjaurų sviestą ir suvalgydavau vieną duoną“, – pasakoja Elena.

Taip maitindavo ją ne dėl skurdo. Tiesiog nenorėjo priimti kaip savo.

„Mano teta, nors ir buvo mano giminaitė, nelaikydavo mūsų šeima. Ji sau gamindavosi valgyti, o mums, našlaičiams, tekdavo pasitenkinti maisto likučiais“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi moteris.

Pasak jos, visas kaimas žinojo jųdviejų su broliu likimą. Bet ne tik neužjautė, o dar tyčia niekino, stūmė. Giminės draudė bendrauti su vietos vaikais, o ir tie tėvų žodžių prisiklausę vadindavo Eleną „vokyte“.

„Kartą pavėlavau grįžti namo ir kaimynė pasisiūlė palydėti, kad teta smarkiai nebaustų. Kaimynė tetai paaiškino, kad bežaisdamos kieme visiškai praradom laiko nuovoką, todėl nereikėtų manęs bausti. Kaimynei teta pažadėjo nebarti, bet vos ji išėjo, teta smarkiai mušė ir daužė“, – nevaikiška patirtimi dalijosi Elena.

Nors ir engiama, kartais žeminama, Elena sako iki šiol dėkinga giminaičiams, kad bent neišvarė, kad jai nebereikėjo toliau elgetauti Lietuvoje.

„Aš turėjau labai ilgus plaukus, o jie buvo pilni utėlių. Rūbų irgi neturėjau. Vaikščiojau visa apiplyšusi su per dideliu švarku ir suknele. Jie mane nuprausė, nušveitė kojas, nukirpo utėlėtus plaukus, davė švarius drabužius. Tuo metu tai buvo daugiau, negu galėjau tikėtis“, – su ašaromis akyse pasakoja Elena.

Ne viskas tuose namuose buvo juoda. „Dėdė buvo sukalęs medinę smėlio dėžę, kurioje žaisdavome. Pamenu, kokia buvau laiminga, kai man padovanojo medinę lovytę žaislams arba kai Velykų proga kieme paslėpė kiaušinius, o mes juos turėjome surasti“, – priminė šviesių epizodų moteris.

Šeima buvo priglaudusi ne tik juodu su broliu, bet ir dar du vokiečių vaikus.

Kai atsirado galimybė „vilko vaikus“ parsiųsti į Vokietiją, tuodu nutarė vykti. Tik Elena su broliu nutarė niekur iš Lietuvos nesikraustyti. Jie tikėjosi, kad pas gimines kada nors likimas atves ir jų tikrąją mamą, todėl keliauti į Vokietiją visai nenorėjo.

„Aš, nuėjusi į mokyklą, vaikams papasakojau, kad mane nori išvežti, tai vieno iš vaikų mama nuėjo į apylinkę ir pasakė, kad kol neatsiras mano mama, manęs vežti negalima. Taip ir buvo nuspręsta palaukti, o jei mama neatsiras, atiduoti mane į vaikų namus“, – pasakoja Elena.

Nors ir niekada nekalbėjome apie tai, kas buvo vaikystėje, tik broliui esu dėkinga, kad jis niekada manęs nepaliko.

Vilties, kad mama gali juos rasti, buvo mažai. Tokių klaidžiojančių vaikų aplink buvo tūkstančiai. Bet vieną dieną stebuklas įvyko. Kieme pasirodė per dideliais batais mūvinti, ilgu paltu apsivilkusi keista moteris.

„Iš pradžių jos nė nepripažinau, ji man buvo svetima. Giminės paguldė mamą su mumis, bet aš šalia jos bijojau prigulti. Tik naktį nedrąsiai paklausiau, ar jei eisim su ja, turėsime namuose užuolaidas, ar grindys bus dažytos. Nežinau, kodėl man tokie klausimai atrodė svarbūs, bet ryte jau nebenorėjau be jos pasilikti“, – prisiminė moteris.

Elenos mamai irgi teko gerokai pavargti. Jos draugę nužudė rusų kareiviai, o ji buvo sužeista. Kelerius metus moteris klaidžiojo ieškodama savo vaikų, tai šen, tai ten uždarbiaudama. Šiaip ne taip įsikūrė Lietuvoje, kur surastus vaikus ir parsivedė.

„Vidury žiemos keliavome pėsčiomis, mano medinės klumpės prišaldavo, kartais nejausdavau kojų“, – kelionę į naujus namus prisimena Elena.

Bet naujuose namuose vaikai greit priprato, padėdavo mamai ūkyje, tik tėčio taip ir nerado. Niekas lig šiol nežino, kur jį nubloškė likimas.

Namo grįžo elgetos kailyje

Noras pamatyti, kaip išsilaikęs kadaise paliktas ūkis ir namai, paskatino Elenos brolį nuvažiuoti atgal į Rytprūsius.

„Bijodamas saugumo, jis apsimetė elgeta, pasiprašė nakvynės pas tuose namuose įsikūrusius žmones. Tik vėliau, kurį laiką pabuvęs, prisipažino, kad čia anksčiau, iki karo, gyveno“, – sako Elena.

Tik „vilko vaiku“ brolis nenori vadintis. Neįkalbėjo jo Elena stoti į „vilko vaikų“ draugiją. Atrodo, tiek kartu patirta, iškęsta, bet nė kalbėtis apie tai šeima tarpusavyje nenori, nesiverčia liežuvis prisiminti skausmingų patirčių.

„Nors ir niekada nekalbėjome apie tai, kas buvo vaikystėje, tik broliui esu dėkinga, kad jis niekada manęs nepaliko“, – graudinosi moteris.

„Vilko vaiko“ dalią patyrusi moteris iki šiol jaučiasi blogai, kad nemoka gimtosios kalbos.

„Žmogus, nemokantis savo kalbos, jaučiasi bevertis, kai nuvykęs į gimtąją šalį be vertėjų negali susikalbėti. Atsiranda ir žmonių, kurie kaltina savo gimtąją kalbą pamiršus. Tik pamirštama, kad lietuvių šeimos drausdavo vokiškai kalbėti, o ir jų vaikai šaipydavosi iš manęs ir kitų vokiečių. Kai buvau maža, galvodavau, kaip čia nebūti vokiete. Karas yra baisus dalykas, ir aš to nelinkiu net didžiausiems priešams“, – istoriją baigia Elena.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min