Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Meras Artūras Zuokas: „Apie Vilniaus finansinę padėtį kalbėkime faktais, o ne būdvardžiais“

Artūras Zuokas
BFL/Tomo Lukšio nuotr. / Artūras Zuokas
Šaltinis: 15min
0
A A

Ketvirtadienį Vilniaus meras Artūras Zuokas išplatino komentarą dėl Vilniaus finansinės padėties ir Vilniaus tarybos valdančiųjų kreipimosi į teismą. Pateikiame komentaro tekstą.

Gerbiu Finansų ministrę Ingridą Šimonytę ir suprantu, koks sudėtingas ir nelengvas yra jos darbas valdant šalies finansus. Tačiau, reaguodamas į viešumoje pasirodžiusią ministrės nuomonę apie Vilniaus miesto tarybos ieškinį teismui, jos komentarus vadinčiau daugiau politiniais ir emociniais argumentais, kuriais siekiama nukreipti dėmesį nuo esminių valstybės ir savivaldybių finansinių problemų.

Vilniaus miesto finansinė „realybė“ nuo 2008 kvėpuoja Vilniaus miesto savivaldybei į nugarą. Deja, ši „realybė“ yra ne tik pavaldi, bet ir visiškai priklausoma nuo Lietuvos Vyriausybės ir Finansų ministerijos sprendimų, kuriuos kartais logiškai sunku suprasti ir paaiškinti.

Vilniaus miesto finansinė „realybė“ nuo 2008 kvėpuoja Vilniaus miesto savivaldybei į nugarą.

Todėl norėčiau diskutuoti tik skaičių ir faktų kalba, o ne būdvardžiais.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybai yra suprantama valstybės finansinė situacija, tačiau šiuo atveju Vilnius kalba apie teisingą biudžetų paskirstymą ir atsakingą finansų valdymą, ką dažnai pabrėžia ir ministrė. Šiemet, kad Vilnius išgyventų šį sudėtingą laikotarpį ir galėtų įgyvendinti savo kreditorinius įsipareigojimus, būtų užtekę Vilniaus savivaldybei 5 proc. padidinti paliekamą gyventojų pajamų mokesčio dalį ir bendrą skolinimosi limitą.

Tačiau tai nebuvo padaryta ir miestas priverstas mokėti delspinigius bei skolintis gerokai brangiau, nei tai galėtų padaryti Vyriausybė, kas mokesčių mokėtojams papildomai kainuos beveik 20 mln. litų. Tai sunku pavadinti atsakingu finansų valdymu.

Vilniaus miesto savivaldybės finansiniai įsipareigojimai 2007 metų balandžio 1 dieną, kai baigėsi mano ankstesnė kadencija, buvo 273 mln. litų. Per 4 metus įsiskolinimas išaugo daugiau kaip 500 mln. litų ir  2012 m. sausio 1 dieną siekė 863 mln. Lt.

Priminsiu, kad savivaldybės biudžetą kartu su šalies biudžetu rengia Vyriausybė. Nuo praėjusių metų vidurio būtent ant Ministro Pirmininko ir Finansų ministrės stalo guli miesto kreditorių ir bankų užsakyta savivaldybės finansų analizė, kurią atliko tarptautiniai finansų ekspertai. Tad Vyriausybei puikiai žinoma tai, ką dabar, tik jau garsiai sako Vilniaus miestas.

Pacituosiu šių ekspertų išvadas: „Savivaldybė neturi realių svertų, leidžiančių daryti įtaką GPM surinkimui. Valstybės biudžeto bendrosios dotacijos kompensavimo taisyklės remiasi Finansų ministerijos prognozėmis, kurios dažnai nėra patikimos, todėl nuo 2007 metų kiekvienais metais į savivaldybės biudžetą GPM surenkama mažiau nei planuota“, dėl ko „2007-2010 m. GPM surinkta 227 mln. Lt mažiau nei planuota. Tai buvo vienas iš svarbiausių veiksnių, sąlygojusių Vilniaus savivaldybės skolų didėjimą“.

Nepriklausomų ekspertų išvada aiški: „Esamas pajamų lygis nepakankamas veiklos išlaidoms finansuoti. Nėra laisvo pinigų srauto, kurį būtų galima panaudoti paskoloms aptarnauti. Turi būti tęsiama griežta sąnaudų kontrolė. Rekomenduojame siekti GPM skirstymo taisyklių pakeitimo didinat GPM dalį Vilniaus miesto savivaldybei“.

Beje, priminsiu ministrei jos pasisakymą Seime 2010 metais: „Taip, suprantame, kad Vilniaus finansinė situacija yra tokia, kad reikalauja skubių sprendimų, todėl siūlome Vilniaus miestui specifinį skolinimosi limitą, kad būtų galima priimti greito laikotarpio sprendimus“.

Ministrė kalbėjo apie sudėtingą sostinės finansinę padėtį ir skubių sprendimų poreikį tais pačiais 2010 metais, kai Vyriausybė pritarė ir padidino Kauno miestui paliekamą GPM dalį nuo 74 iki 94 proc., Klaipėdai – nuo 64 iki 86 proc., tuo tarpu Vilniui palikta 40 proc. GPM dalis.

Dėl biudžeto metodologijos netobulumo, vilniečių indėlis į valstybės iždą yra 28 kartus didesnis nei Kauno ir 23 kartus didesnis nei Klaipėdos gyventojų.

Dėl biudžeto metodologijos netobulumo, vilniečių indėlis į valstybės iždą yra 28 kartus didesnis nei Kauno ir 23 kartus didesnis nei Klaipėdos gyventojų (vilniečiai į valstybės iždą  sumoka 508 mln., kauniečiai – 18 mln., klaipėdiečiai – 21,5 mln. litų).

Priminsiu ir faktą, kad Vilniaus gyventojų skaičius pastaruosius dešimt metų išlieka stabilus, tuo tarpu kitų miestų gyventojų mažėja dešimtimis tūkstančių (Statistikos departamento duomenimis, Kaune nuo 1996 metų gyventojų skaičius sumažėjo 78 tūkst., Klaipėdoje – 26 tūkst.).

Dėl išvardintų priežasčių 2012-aisiais situacija ne tik išlieka nepakitusi, bet tapo dar sudėtingesnė, nes Vilniaus miesto savivaldybė turi išpirkti 2010 metais parduotas įmonių skolas, kurių bendra suma siekia 200 mln. litų, iš kurių 78 mln. bankui „Snoras“. Miestas planavo pratęsti šios sumos išmokėjimą, tačiau situacija pasikeitė, kai Vyriausybė paskelbė banko „Snoras“ bankrotą. Taip pat Vyriausybei žinoma Skandinavų bankų pozicija nedalyvauti Vilniaus miesto skolinimosi konkursuose, nes būtent Vyriausybė neatsižvelgė į bendros Finansų ministerijos, bankų, ir Vilniaus savivaldybės darbo grupės siūlymus.

Ši darbo grupė buvo sudaryta po susitikimo su Finansų ministre 2011 m. liepos 22 dieną. Darbo grupės 2011 m. rugpjūčio 4 d. pateiktose išvadose „finansų ministerijos atstovai sutiko, kad tikslinga didinti Vilniaus miesto savivaldybės biudžetui tenkančią gyventojų pajamų mokesčio dalį“.

Priminsiu Finansų ministrei, kad dar anksčiau, t.y. 2011 m. vasario 14 d., ji savo įsakymu Nr. 1K-061 sudarė dar vieną darbo grupę, kuri taip pat sprendė šį klausimą. Išvadose, pasirašytose 2011 m. balandžio 29 d., taip pat siūloma „pritarti gyventojų pajamų mokesčio dalies, tenkančios Vilniaus m. savivaldybės biudžetui, padidinimui“.

Nepaisant to, Vyriausybės teikimu Vilniui iki šiol skiriama tik 40 proc. gyventojų pajamų mokesčio.

Žinoma, Vilnius neturėtų būti lyginamas su Lietuvos miestais. Sostinę turėtume gretinti su kitų šalių sostinėmis, pavyzdžiui, Ryga ir Talinu, kurie gerokai lenkia Vilnių pagal vienam miesto gyventojui skiriamą biudžetą: Rygoje ši suma siekia 3029 Lt, Taline – 3271 Lt, tuo tarpu Vilniuje – 1841 Lt. Ar ten nebuvo krizės? Kiek girdėjome, Latvijoje krizė buvo didesnė, tačiau ten nacionalinė valdžia neperkėlė savo problemų dalies ant sostinės pečių.

Teisminiai ginčai tarp miestų ir valstybių yra normali praktika Europos Sąjungos šalyse, kai pažeidžiamos miestiečių teisės yra ginamos teisiniu keliu. Todėl šis miesto tarybos sprendimas kreiptis į teismą buvo neišvengiamas, nes Vyriausybė, būdama puikiai informuota apie situaciją, nesiėmė jokių priemonių ir net nediskutavo, kaip spręsti 2007-2011 metais susidariusias Vilniaus miesto finansines problemas. Dėl tokio neveikimo negali ir neturi kentėti Vilniaus gyventojai.

Teisminiai ginčai tarp miestų ir valstybių yra normali praktika Europos Sąjungos šalyse, kai pažeidžiamos miestiečių teisės yra ginamos teisiniu keliu.

Norėčiau paminėti, kad Finansų ministrės žiniasklaidoje pateiktas palyginimas, jog Vilniaus ieškinys prieš Vyriausybę yra analogiškas situacijai, jeigu Vyriausybė pateiktų „kreipimąsi į teisines institucijas, skųsdama „Lehman Brothers“, kad pastarojo veikla lėmė 2009 m. beveik 15 procentų siekusį Lietuvos BVP nuosmukį ir 9,5 procento BVP deficitą“, nėra tinkamas šiai situacijai.

Palyginimui su Vilniumi tiktų Lietuvos banko, „Snoro“ ir jo kreditorių situacija: „Snoro“ kreditoriai padavė valstybę į teismą, nes Lietuvos bankas (valstybės institucija) prastai prižiūrėjo „Snoro“ banką ir būtent dėl šios prastos priežiūros nukentėję kreditoriai reikalauja žalos atlyginimo. Būtent toks palyginimas atitiktų realią situaciją tarp Vilniaus savivaldybės ir Vyriausybės.

Ši Vyriausybė, vengdama dialogo ir neįsiklausydama į kitų argumentus, ne pirmą kartą patiria nesėkmę teismuose. Pavyzdžiui, Premjeras viešaisiais ryšiais vadino Seimo narių kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl to, kad Vyriausybės siūlymu buvo sumažintos dirbančių pensininkų pensijos. Rezultatas: Konstitucinis Teismas pripažino, kad tokia nuostata prieštarauja Konstitucijai ir ši Vyriausybė turės kompensuoti padarytą žalą. Suprantama, mokesčių mokėtojų pinigais.

Niekada nevėlu sėsti prie derybų stalo. Kviečiu Vyriausybės ir Finansų ministerijos vadovus pasitelkti faktus, o ne emocijas, ir ieškoti sprendimų, kurie įmanomi šioje situacijoje.

Esu pasiruošęs atvykti bet kuriuo paros metu, kad rastume sprendimus nelaukdami teismo išvadų, nes esu tikras, kad ne tik Vilniaus tarybai, bet ir Vyriausybei turi rūpėti miestas, pagrindinis šalies donoras, sukuriantis 40 proc. šalies BVP.

Na, nebent tai yra tik ciniška rinkimų taktika, siekiant galimos politinės naudos.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min