Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 6d. 20:58

Vingio parke su L.Linkevičiumi: kada sužinojo apie Lietuvos okupaciją, ką rašė „Tiesoje“ ir apie krikštą ministro poste

Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) kandidatų sąrašo lyderis, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmą kartą ministru tapo sulaukęs 32 metų. Dabar jam 59-eri ir jis vis dar ministras, bet partiją Seimo rinkimuose veda pirmą kartą gyvenime. Nors ir yra sąrašo Nr. 1 L.Linkevičius į LSDDP nestoja ir premjeru tapti ambicijų sako neturintis.

Specialiame Seimo rinkimams skirtame interviu cikle „Už ką balsuoti?“ kviečiame susipažinti su L.Linkevičiumi – penkiolika metų dirbusiu ministru, apie dešimt – diplomatinėje tarnyboje.

Šioje pokalbio dalyje politikos bus mažai, tačiau pirmadienį skaitykite antrą interviu dalį.

O kol kas pokalbis apie tai, kaip L.Linkevičius mato savo praeitį komjaunime, ko išmoko reporteriaudamas „Tiesai“ iš Seimo, kokios buvo jo sunkiausios dienos darbe, kodėl nestoja į LSDDP ir negrįžta pas socialdemokratus.

– Pasirinkote susitikti Vingio parke. Simbolinė vieta dėl čia vykusių Sąjūdžio mitingų, bet jūs pats juk labai ilgai buvote komjaunuolių lyderiu, tikėjote komunizmu ir Sovietų Sąjunga? Ir kada tas tikėjimas baigėsi?

– Komunizmu aš netikėjau niekada. Tikrai neteigsiu, kad buvau disidentas ar kovotojas, matyt, to tikrai negalima sakyti, bet mes, manau, būdavome kartu su visais. Tik porą pavyzdžių pasakysiu: paskutiniaisiais metais, kai mėginome komjaunimą atskirti nuo VLKJS, tai buvo pirmas žingsnis visoje Sovietų Sąjungos erdvėje, anksčiau už visus kitus. Įkūrėme Sąjūdžio rėmimo grupę net būnant tenai.

Komunizmu aš netikėjau niekada. Tikrai neteigsiu, kad buvau disidentas ar kovotojas, matyt, to tikrai negalima sakyti, bet mes, manau, būdavome kartu su visais.

Teko organizuoti pirmą ekspediciją į Igarką tuomet, gal kas atsimena, ar neatsimena, bet čia buvo „Gimtajame krašte“ pasirodę nuotraukų apie kapines. Mes pirmą kartą apie tai sužinojome, kad išvis kažkas buvo. Tiesą sakant, niekas mokykloje nemokė nei apie tremtis, nei apie nieką. Tuomet buvo organizuota pirma ekspedicija, dar tokia žvalgybinė pasižiūrėti, ar tenai tuos kapus prižiūri, ar palaikus galbūt parvežti, čia dar nebuvo aišku.

– Čia 1989-aisiais. Tik tada jūs apskritai sužinojote, kad Lietuva buvo okupuota?

– 1988, gal, aštuoniasdešimt.... aš tiktai kalbu, kad kartu su visais viskas vyko, taip kad aš, viena vertus, tikrai nesu nei Terleckas, nei kažkas kitas, tai vienareikšmiškai, bet tai ir nėra jokių pretenzijų.

Bet, jeigu klausiate, apie tuos tikėjimus, tai aš manau, kad tai buvo tam tikros žaidimo taisyklės. Aš kai kitiems pasakodavau – vakariečiai labai dažnai klausia, kaip čia Lietuva taip greitai pakito, minios žmonių ir kaip čia taip visi prašė nepriklausomais būti – aš aiškinu taip, ką galiu ir jums pasakyti: tikinčių komunizmu kaip religija Lietuvoje tikrai nebuvo daug.

Nepalyginsi nei su Rusija, nei su kitais kraštais, kas gal, matyt, jau buvo kraujyje, o Lietuvoje tai buvo žaidimo taisyklės, kurias reikėjo priimti arba buvo galima jas atmesti, matyt. Ir kai kas tai darė. Eiti į miškus jau buvo tas laikas praėjęs. Taip kad čia tas buvo tuo paaiškinama. Taip galiu ir aš paaiškinti. Manau, kad tai viskas natūralu.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Linas Linkevičius
Luko Balandžio / 15min nuotr./Linas Linkevičius

– Ką veikėte per Sausio 13-ąją?

– Aš buvau tada Aukščiausios Tarybos nario padėjėjas. Ten kaip tik ir migravau tarp tų visų objektų. Aš buvau aplink parlamentą kažkur.

– Tada jau jums nekilo klausimų dėl Lietuvos nepriklausomybės?

– Ne ne, jau tada ir aš dalyvavau rinkimuose, ir mano programoje buvo nepriklausomybė. Apskritai, dabar reiktų suprasti, kad tie rinkimai buvo dėl teisės balsuoti už Lietuvos nepriklausomybę, nes ten tokių, kurie galvojo kitaip, buvo tikrai, manau, vienetai. Čia buvo aišku visiškai viskas.

– Dirbote „Komjaunimo tiesoje“, 1990-1992-aisiais, akcentuosiu, jau po nepriklausomybės paskelbimo, dirbote „Tiesoje“ – ilgiausiai komunistinę liniją išlaikiusiame laikraštyje. Kodėl savo oficialioje biografijoje, kuri pateikiama Seimo svetainėje, apie tai nutylite?

– Nes aš ten nedirbau. Aš rašydavau straipsnius. Tiesą sakant, galima pasižiūrėti tuos straipsnius netingint.

Nes aš ten nedirbau. Aš rašydavau straipsnius.

– Ką rašėte, koks buvo tas darbas oficioze?

– Dirbau komjaunimo CK tuo metu skyriaus vedėju ir rašiau straipsnį, kurio pavadinimas buvo „Ar turėsime gyvą muziejų stagnacijai?“. Tai buvo straipsnis apie tuomet statomus Politinio švietimo namus, kur dabar Kongresų rūmai. Dar jie buvo nepabaigti. Kaip įsivaizduojate, kaip toks straipsnis galėjo atrodyti, kaip jis buvo priimtas tuometinės valdžios?

Galiu net ir tam tikra prasme didžiuotis, kad, jūs gal neprisimenate, bet Arvydas Juozaitis rašydavo pirmame puslapyje kas savaitę tokius straipsnelius, apžvalgas. Kai jis nustojo rašyti, dabar nepamenu, dėl kokių priežasčių, tai redaktorius Gedvydas Vainauskas pasiūlė man tą padaryti. Man tai buvo kažkaip keista, nes aš nesu žurnalistas, nors man ir patinka tai, bet tai buvo daugiau hobis. Manau, kad čia yra rimta. Kas savaitę aš tuos straipsnius rašydavau. Kiek pamenu, ką rašydavau, tai manau, kad ir dabar galėčiau pasirašyti.

Partnerio nuotr./Spauda prieš 30 metų
Partnerio nuotr./Spauda prieš 30 metų

– Čia „Komjaunimo tiesoje“, o „Tiesoje“?

– „Tiesoje“ aš rašydavau apie Seimo posėdžius, kiek atsimenu. Kadangi visi laikraščiai apie tai rašydavo, tai manęs paprašė rašyti apie Seimo posėdžius. Čia buvo toks gana kruopštus ir tikrai laiko reikalaujantis darbas. Nebuvo tuomet internetų jokių. Tai rytinis posėdis, parašai, važiuoji į redakciją, priduodi tekstą, kažkas spausdina, o tu važiuoji atgal troleibusu nuo kalno Spaudos rūmų ir rašai popietinį posėdį.

– Čia, sakyčiau, darbas. Ne šiaip politinė veikla, kaip kad biografijoje priskiriate savo veiklą komjaunime.

– Aš nebuvau etatinis darbuotojas. Rašydavau apie Seimo posėdžius. Man tai irgi buvo mokykla. Pirmiausia, stengiausi tiksliai parašyti, kas vyksta, nes ne visi tą kolegos darė, aš pastebėjau. Pavyzdžiui, priimant įstatymą, pirmas skaitymas, paskui antras skaitymas, tai jei koks ekonominis įstatymas, tai tiems vartotojams įstatymo svarbu, sutikite.

Aš tą kruopščiai atspindėdavau ir dar ką nors rasdavau tokio įdomesnio paįvairinimui. O tokių įdomesnių epizodų, paklausite, galėsiu papasakoti, buvo tikrai ne vienas ir ne du, kurie papuošdavo tas informacijas.

– Tai pavyzdžiui?

– Buvo toks deputatas Rudzys, jis buvo gamyklos direktorius, ir tuomet buvo posėdžiai transliuojami per radiją ir deputatai kalbėdavo ne tiek savo auditorijai, kiek kreipdavosi „mieli Lietuvos žmonės“, toks buvo kreipinys ir visi kreipdavosi į tautą. O jam, kaip įmonės vadovui, rūpėjo važiuoti pasižiūrėti, kaip ta įmonė dirba, bet išeiti negalėdavo, nes posėdis vyksta. Tai jis sugalvodavo prieiti prie mikrofono ir tardavo: „gerbiamas pirmininkaujanti, aš protestuoju ir išeinu iš salės“. Ir važiuodavo į gamyklą pažiūrėti, kaip vyksta darbai, o paskui grįždavo.

Arba būdavo pasisakymų „gerbiamas pirmininkaujanti, padarykite man pastabą, aš apie jus blogai pagalvojau“. Dar vienas deputatas, nesakysiu gal pavardės, bet irgi buvo tokia situacija, kad registruodavosi kalbėti ir tuomet kompiuteris automatiškai įjungdavo mikrofoną, kai ateidavo eilė. Jis netyčia nuspaudė, ir, pamenu, pasigirdo toks inkštimas, nes jis nežinojo, kad įjungtas mikrofonas, o kai suprato, tai sako: „oi, atsiprašau, aš nežinau, kaip čia papuoliau“. Pirmininkavo, regis, Sakalas tada, tai jis sako: „Gerbiamas Seimo nary, čia yra daugiau tokių, kurie nežino, kaip čia papuolė“.

Daug tokių epizodų, kuriuos paminėjus nuobodus, sausas tekstas, atspindintis grynai įstatymų leidybą, tampa įdomesnis.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Linas Linkevičius
Luko Balandžio / 15min nuotr./Linas Linkevičius

– Tai nepykstate dabar, kai žurnalistai atkreipia dėmesį į smulkmenas, į užklasinį gyvenimą Seime, pavyzdžiui, kas ką žiūri per posėdžius?

– Tikrai ne. Čia tik reikia turėti saiko jausmą. Jei viskas objektyviai, su saiku, subalansuotai, tai, manau, yra normalu. Ir taip tas politinis gyvenimas atspindimas, mano požiūriu, labai nuobodžiai. Kad žmonės domėtųsi, reikia būti temų sirgaliumi ir sekti, o norint pritraukti dėmesio, kodėl ne? Žurnalistika, manau, yra tam, kad sudomintų. Visi būdai naudingi. Man tai buvo ne veltui leidžiamas laikas, tai priartino prie įstatymų leidybos virtuvės, kaip tai vyksta, o po to tapau Seimo nariu 1992 metais.

Žurnalistika, manau, yra tam, kad sudomintų.

– Gana jaunas. Ir ministru tapote 32 metų.

– Tai buvo iššūkis gana didelis ir dar tokioje sistemoje, kuri, patikėkit, buvo tik besikurianti, trūko ir lėšų, ir visko. Man ten buvo tikrai... Daug kas sakė iš mano pažįstamų, kad tu šiaip gabus žmogus, kur tu lendi, taigi tave sunaikins. Bet kai esi jaunas, galvoji, kad įdomu ir reikia pabandyti.

– Visgi pagal išsilavinimą esate inžinierius elektrikas, ar čia mokėtumėte dar pritaikyti žinias, sutaisyti ką nors namuose?

– Diplome parašyta „Inžinierius elektrikas“, bet šiaip mano fakultetas Kauno politechnikos institute (Dabar KTU) buvo Automatikos. Specialybė automatikos ir telemechanikos. Telemechanika tai čia kaip kibernetika arba valdymas per atstumą, žmonių kalba kalbant. Čia valdymo sistemos, relės, robotai, tokie visokie dalykai. Ne tiesioginė elektra, o tokia taikomoji.

Jei atvirai, tai ta specialybė davė daugiau tokio sisteminio mąstymo, nes ten yra daug kalbos apie valdymo sistemas, o jose labai svarbu ne tik įeinantis signalas, bet ir grįžtamasis ryšys. Tokio sisteminio mąstymo reikia ir politikoje, kad numatytum pasekmes, koreguotum dalykus, jei jie veikia, ne taip, kaip tu nori.

Tas kibernetinis aspektas, kad valdymas per atstumą, tai ir dabar taip vyksta: ambasados juk visame pasaulyje ir tenka jas per atstumą valdyti. Žinoma, tiesiogiai pagal specialybę man praktiškai neteko padirbėti.

Praktiškai rimtesnis darbas prasidėjo parlamentiniame darbe, dar Aukščiausioje Taryboje, dar mokantis pradžioje, po to jau Seimo nario darbas buvo toks jau rimtesnis darbas ir po to įsisukau – nuo 1993 m. atsakingose pozicijoje buvau visą laikotarpį.

Budintis taip atsainiai pažiūrėjo: kas tu toks, ko čia nori? Aš ministras, sakau, atvykau pasidomėti, kas čia vyksta.

– Penkiolika metų suskaičiavau Vyriausybėje, apie dešimt – diplomatinėje tarnyboje. Kuri diena darbe jums buvo sunkiausia?

– Tai buvo pirmoji diena, kai tapau krašto apsaugos ministru. Kai mane paskyrė, pamenu, klausausi kitą dieną per radiją, kad nušovė mergaitę Altoniškyje. Čia netoli Kauno. Buvę savanoriai, ten buvo miško įvykiai prieš tai, kas atsimena.

Aš tada pagalvojau, juk aš esu krašto apsaugos ministras. Gal man reikia ten važiuoti? Sėdau į mašiną. Pašilaičiuose tada gyvenau Vilniuje, nuvažiavau į Kauną.

– Tuomet vienas važiavote? Be vairuotojo, be nieko?

– Visiškai vienas. Tik išvakarėse buvo paskyrę mane, aš dar išvis nelabai supratau, kaip čia kas turi veikti. Bet nuvykau, nuėjau į Kauno policijos komisariatą. Aš kaunietis, tai viską žinau, kur kas yra. Budintis taip atsainiai pažiūrėjo: kas tu toks, ko čia nori? Aš ministras, sakau, atvykau pasidomėti, kas čia vyksta.

Jis greitai nubėgo kažkur, paskui atėjo su budinčiu, o sako, ministre, čia ne mes, čia Kauno rajono komisariatas. Mes palydėsim, sako, su mašina. Sakau: nereikia, aš žinau, kur. Nuvažiavau, komisaras Rutkauskas, pamenu pavardę, jis mane pažino kažkokiu būdu ir sako, o, ministras atvažiavo, labai gerai, mes važiuosim į įvykio vietą apžiūrėti.

Sėdom į mašiną, jis manęs klausia: o jūs ginklą turite? Ir aš išvakarėse buvau gavęs. Davė pistoletą, aš jį įdėjau į seifą, žinoma, ką aš su juo veiksiu? Sakau: šiaip turiu, bet neturiu pasiėmęs. Tai nieko, sako, mes čia turime. Paskui kažkoks mikroautobusas užtamsintais langais, pasirodo, ten „Aras“ buvo. Ir nuvažiavome į mišką apžiūrėti įvykio vietos. Kine tai viskas vyksta. O aš galvojau, kas čia išvis vyksta ir kur aš papuoliau, kas čia bus.

Nuvažiavę mes ten nieko neradome, bet buvo pėdsakų nusikaltimo, kai mergaitę nušovė. Tai atvykus sakau: o kur ta mergaitė gyveno? Sako, kad už to miškelio, visai šalia, ten tėvai. Tada man kita mintis atėjo į galvą, kad pas tuos tėvus nuvažiuoti užuojautą pareikšti. Nors tie, kurie galimai nužudė, buvo buvę savanoriai, bet vis tiek kariuomenė. Ir dabar dar atsimenu tą epizodą, kaip nuvažiavau prie to namo ir ten sėdėjom ant suolelio. Kaip tėvas išėjo iš namo, ką sakė. Aš kažkaip suformulavau kažkokią užuojautą. Pasakoju, nes tai tikrai įstrigo. Buvo labai sunku. Toks krikštas.

– Tai tokia pirmoji diena kaip krikštas, o paskui penkiolika metų buvo ramesni?

– Oi, ne. Pirmas vizitas užsienyje buvo labai didelis išbandymas. Ta pamoka man įstrigo ilgam, kad kai esi tokiose pareigose ir esi užsienyje, tai turi žinoti, kad turi būti visada pasiruošęs viešai kalbėti ir būtų gerai nenusišnekėti, kaip minimum.

O tąkart buvo 1994 m. spalis. Mano pirmas vizitas į JAV. Susitikau su gynybos sekretoriumi Williamu Perry, su kuriuo paskui dar aštuonis kartus susitikome, o tai net dabar neįmanoma, kad taip dažnai susitikinėtų ministras Lietuvos.

Vizitas buvo padarytas, matyt, dėl įvairių priežasčių su visa protokoline demonstracija. Prie Pentagono šaudė pabūklai, buvo garbės sargyba, devyniolika salvių, kaip priklauso gynybos sekretoriui. O aš su ta kuklia delegacija, galite įsivaizduoti, kaip jaučiuosi.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Linas Linkevičius
Luko Balandžio / 15min nuotr./Linas Linkevičius

Prieš tai gynybos ataše, pulkininkės Tiiu Kera'os klausiau, ką čia man reiks daryti Vašingtone, kur reikės kalbėti. Vis tiek reikia pasiruošti, pirmas toks vizitas. Man viską detaliai paaiškino ir aš jau susikaupęs, o ten ta garbės sargyba. Pirma mintis buvo, kad tik nenugriūčiau, nes ten tokie kupstai žolės buvo, o reikia gražiai praeiti.

Paskui pasirašėme su W.Perry susitarimą, buvo krūva žurnalistų, aišku, ne manęs pažiūrėti, o jo. Kadangi pasirašėme, pamenu, jis atsistojo, sako: o dabar aš pasakysiu trumpą kalbą ir paskui jūs. Ko aš neturėjau daryti. Jis išsiėmė lapelį iš kišenės ir, kol jis skaitė – aš neatsimenu nieko, ką jis skaitė – galvojau, ką čia man reiktų pasakyti. Vis tiek angliškai. Dabar jau man lengviau tai daryti, nes tas vyksta kasdien beveik su visokia žiniasklaida.

Sakote, dabar jau paprasta? Paklauskite aktoriaus, kuris eina vienuoliktą kartą į tą patį spektaklį ir vis tiek jaudinasi.

– Dabar jau nė nebegalvojate?

– Ne, na, klausykite. Jei negalvočiau, tai ne tai čia būtų.

Bet tada 1994 m. spalis. Viso pasaulio kameros atėjo pasižiūrėti to gynybos sekretoriaus, o čia Lietuvos gynybos ministras eina kažką kalbėti. Klausimai buvo ir apie Artimuosius Rytus. Pasakiau tuos žodžius, jis taip žiūrėjo į mane, nes neturėjau popieriaus jokio, bet man buvo tokia pamoka visam gyvenimui, kad reikia būti visada pasiruošus.

Šitas yra labai atsakinga. Sakote, dabar jau paprasta? Paklauskite aktoriaus, kuris eina vienuoliktą kartą į tą patį spektaklį ir vis tiek jaudinasi. Nesijaudintų – matyt, nebūtų profesionalus. Jam tada nerūpėtų. Paralelė gal nelabai tinka, bet čia irgi visada turi būti susikaupęs, o tai kainuoja ir laiko, ir pastangų.

Galiu dėkoti likimui, kad lėmė dirbti tokį darbą, va, dar pridursiu, kuris ne skaldo, o vienija. Man išties nepatinka tie barniai politikoje, jei atvirai pasakius. Man tas kandžiojimasis dirbtinis nelabai veikia. Man patinka telkiantys dalykai. Taip lėmė, kad krašto apsauga ir užsienio reikalai bent jau Lietuvoje visada buvo bendras konsensusas. Ir pačiam teko prisidėti prie bendrų susitarimų ruošimo 2002, 2004 m. Šis dalykas pakrauna.

– Bet dabar esate partijos lyderis, Nr. 1 rinkimuose. Tai nerašyta taisyklė, kad ir partijos kandidatas į premjerus.

– Aš tokių ambicijų neturiu. Taip, tai yra nerašyta taisyklė, kai esi lyderis. Patirtis yra pakankamai didelė, bet man įdomiau saugumas, gynyba. Čia mano aistra ir, manau, kad esu tam tikrai pasiruošęs. Gal, ko gero, kaip niekas kitas. Būkime kuklūs, bet pripažinkime – galiu tą darbą dirbti.

Patirtis yra pakankamai didelė, bet man įdomiau saugumas, gynyba.

– Esate vienas iš populiariausių politikų, pagal visuomenės apklausas, tačiau rinkimuose dalyvaujate su partija, kuri laviruoja ant 5 proc. kartelės ribos, daug kas abejoja, ar išvis ją perlips. Kodėl būtent su šia partija?

– Matote, jei būčiau... Čia mano frakcija. Aš esu nepartinis, tas tiesa, bet yra mano frakcija parlamente ir, jei būčiau pasirinkęs ką nors kitą, tai manęs klaustumėte pikčiau, kodėl perbėgau. Manau, kad čia nuoseklu.

Aš būsiu ten, kur buvau ir kaip lems, taip ir bus, dėl to neturėtų būti problemų. Ne todėl, kad aš čia turėčiau pasirinkti populiariausią politinę jėgą ir su jais eiti į pergalę. Pažiūrėsim, kaip čia bus. Kaip žmonės nuspręs, toks ir bus rezultatas.

Atsimenu, sakau, kad tada išeisiu ir iš Vyriausybės, o prezidentas buvo Algirdas Brazauskas ir jis pareiškė: niekur tu neišeisi.

– Kodėl vis dėlto nestojate į tą partiją, kurios frakcijai priklausote?

– Aš apskritai nelabai skubu stoti į tas partijas paprastai. Buvau Lietuvos demokratinėje darbo partijoje, paskui buvau įstojęs į Lietuvos socialdemokratų partiją 2004 metais, jei gerai atsimenu. Prieš tai dar išstojau, reikia pasakyti, nes buvo konfliktas su premjeru Šleževičiumi, kai partija jo nepasmerkė, o atstatydino parlamente balsuojant. Aš taip pat balsavau, bet ne partija. Pradžioje, kiek galėjau, mėginau įtikinti partiją, kad reikia tai daryti, nes čia buvo principinis klausimas, bet to nebuvo ir aš išstojau.

Kai išstojau, tai turėjau išeiti ir iš Vyriausybės. Atsimenu, sakau, kad tada išeisiu ir iš Vyriausybės, o prezidentas buvo Algirdas Brazauskas ir jis pareiškė: niekur tu neišeisi. Sakau, kaip tai neišeisiu? Kaip tu išeisi? Sakau: neisiu į darbą. Nu, pabandyk, sakė. (juokiasi) Taip išėjo, kad aš likau, bet buvo tokia savotiška situacija.

– O dabar irgi nepasirinkote kitos politinės jėgos dėl to, kad būtų reikėję atsisakyti ir ministro posto?

– Ne tik todėl. Iš principo man pasirodė tas ėjimas nelabai toks sąžiningas, nes programą kūrėme kartu, į programą buvo įdėta viskas, ką reikėjo, kam pritarėme.

Aišku, visada paprasčiau tada eiti į šoną ir pabandyti iš opozicijos kritikuoti, nes tas žmonėms visada patraukliau. Visi tai suprantame. Kai giri valdžią, tai koks populiarumas gali būti? Čia nesąmonė. Bet tas yra nenuoseklu.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Linas Linkevičius
Luko Balandžio / 15min nuotr./Linas Linkevičius

Manau, kad kai kuriais kitais aspektais, nors nemėgstu kandžiotis, bet paminėsiu keletą dalykų, dėl kurių man nepatiko raida tos partijos, kuri vadinasi dabar tais socialdemokratais. Jei pasižiūrėsime į tą sąrašą, tai nelabai ten yra potencialo, viena vertus. Kita vertus, daug populizmo. Keli momentai: vienas iš jų – gynybos išlaidos. Visos politinės partijos pasirašė susitarimą, kad iki 2030 m., kas yra sunku, reikia pasiaukoti, net ir nepopuliaru, bet reikia pasiekti 2,5 proc. BVP. Viena partija nepasirašė – būtent šita. Matyt, kažką patyrė sociologiškai, kad gal žmonėms nelabai patinka. Tai, manau, labai neatsakinga.

Kalbant apie užsienio lietuvius, kodėl ir tą apygardą pasirinkau, kuri tokia eksperimentinė, galima sakyti, bet įdėjome daug sveikatos, kad atsirastų. Labai stipriai dirbome visi kartu su Pasaulio lietuvių bendruomene, kad būtų tas referendumas, kuo aktyviau žmonės dalyvautų. Ir dalyvavo turbūt triskart daugiau nei paprastai. Manau, kad laimėjome, nes 72 proc. pasakė, kad reikia išsaugoti pilietybę. Aišku, nelaimėjome, nes Referendumo įstatymas labai griežtas, bet iš principo žinia labai aiški ir tai signalas, kad tie, kurie gyvena tautiečiai ne Lietuvoje, jie tokie patys, jiems reikia pagarbos ir dėmesio. O socialdemokratai į teismus dėl jos ėjo.

– Bet ar nėra tai pasinaudojimas tarnybine padėtimi dalyvauti užsienio reikalų ministrui Pasaulio lietuvių vienmandatėje?

– Pasinaudojimas būtų bet kur, jeigu esi Vyriausybėje, tai pasinaudoji tuo, kad esi Vyriausybėje ir dabar naudojiesi tuo. Čia galima bet kur nueiti. Aš gi neinu dirbti į kažkokią įmonę, kuri pavaldi man buvo ir neketinu to daryti.

– Ar jums būtų įdomu dirbti tiesiog vienmandatėje išrinktu Seimo nariu, kurio partija gal nė neturės frakcijos? Ar visgi turite ambicijų dėl tarptautinės karjeros ir kandidatavimas vienmandatėje tėra trumpalaikė tarpinė stotelė?

– Niekada neatmetu tų ambicijų, bet nemanau, kad čia reikia dabar filosofuoti. Tų variantų gali būti tikrai daug. Visų jų šiandien nenagrinėsiu. Yra, kaip yra, ir bus taip, kaip bus. O tada žiūrėsime, kokia bus situacija ir kokius priimti sprendimus.

– Ministre, apie asmeninį gyvenimą, šeimą, pomėgius viešai esate kalbėjęs labai nedaug. Ką jūs veikiate, kai nedirbate?

– Aš nemėgstu apie tai viešai pasakoti, todėl ir nepasakoju. O šiaip, ką aš veikiu, kai nedirbu, tai stengiuosi pailsėti. Ir šią vietą pasirinkau ne tik dėl Sąjūdžio mitingų, bet ir dėl to, kad man patinka gamta, patinka tyla ir, jeigu turiu galimybę pabėgti nuo to triukšmo, nuo tų masinių scenų, kurių pakanka, tai man yra gerai. Man tai patinka. Čia tai aš nevaikštau po tribūnas, bet po parką tai stengiuosi pavaikščioti, kai turiu galimybių, mėgstu vairuoti automobilį. Labai mėgstu jūrą.

– O vairuoti dabar jums tenka?

– Tenka, kai imu vairuoti. Mėgstu vairuoti, kai yra galimybė pats vairuoju, o kai nepavyksta tada jau vairuotojas vairuoja.

– Nereguliuojate kaip vairuotojui vairuoti?

– Ne, dabar jau nebe. Gal anksčiau reguliuodavau, dabar kažkaip pasitikiu.


Šis interviu yra naujienų portalo 15min specialiai 2020 m. Seimo rinkimams skirto interviu ciklo „Už ką balsuoti?“ dalis. Tai yra naujienų portalo 15min Aktualijų skyriaus žurnalistų parengta medžiaga ir ji nėra finansuojama politinių partijų, Vyriausiosios rinkimų komisijos ar kitų šaltinių. Projektui kalbinami didžiųjų politinių partijų sąrašų lyderiai, kurių interviu 15min portale publikuojami kiekvieną sekmadienį ir pirmadienį. Jau parengtus interviu galite skaityti čia: „Už ką balsuoti?“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos
Ypatingos

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min