Gabrielė Račkauskaitė – apie treniruotes skrandžiui Prahoje
Manau, kad kiekvienas žmogus trokšta keliauti ir pamatyti kuo daugiau. Nusprendžiau išvažiuoti į Čekiją su „Erasmus plius“ programa, nes tai buvo puiki proga pažinti kitą šalį, žmones, pabėgti iš savo komforto zonos, susikurtos Lietuvoje, įšokti į visiškai naują aplinką ir pakeisti atsiradusią rutiną.
Iš tiesų pradžia buvo labai chaotiška ir be proto smagi. Tai buvo įvykių, naujų žmonių, naujos veiklos sūkurys, kuris įsuko labai staiga. Kadangi išvažiavus studijuoti į Prahą apsigyvenau studentų bendrabutyje, veiklos ir naujų žmonių niekada netrūkdavo. Iš pradžių buvo labai keista vaikščioti Prahos gatvėmis ir nesuprasti, ką žmonės kalba, parduotuvėje, kai tavęs ko nors klausia pardavėja, tiesiog šypsotis, linksėti galva ir klaidžioti ieškant vienos ar kitos gatvės. Tačiau tai nebuvo visai baugu, nežinau kodėl, bet tame mieste jaučiausi labai jaukiai ir saugiai jau nuo pat pradžių.
Šlykščiausia patirtį iš tiesų yra sunku įvardinti. Nebent galėčiau paminėti labai nemandagius padavėjus ir barmenus, kurių nemandagumas tikrai galėtų būti vertinamas vienetu mandagumo skalėje. Kartais atrodydavo, kad jie elgdavosi taip, nes jaučia antipatiją turistams. Žinoma, teko sutikti ir malonių padavėjų, bet tai buvo visiška retenybė.
Žmonės Čekijoje iš tiesų yra kiek panašūs į lietuvius – jie nesišypso gatvėse.
Geriausią patirtį taip pat sudėtinga įvardinti, nes gyvenimas Čekijoje buvo viena didelė nuostabi patirtis. Galbūt galėčiau pasakyti, kad vienas geriausių potyrių buvo tiesiog keliauti su traukiniu aplink Čekijos miestelius ir pamatyti daug nuostabių vietų. Viena iš tokių kelionių buvo į iš uolų sudarytą nacionalinį parką, vadinamą „Bohemian paradise“.
Žmonės Čekijoje iš tiesų yra kiek panašūs į lietuvius – jie nesišypso gatvėse. Nors iš pradžių jie gali pasirodyti gana šalti, tačiau apskritai tai yra labai paprasti ir draugiški žmonės, jeigu juos pažįsti geriau. Bent jau man pasirodė, kad jie skirtingai nei lietuviai nenori prieš ką nors „pasirodyti“, jie yra tokie, kokie yra, tai netgi galima pasakyti iš jų aprangos, kuri yra greičiau patogi nei labai stilinga ar madinga.
Man labai patiko čekų humoras, jis yra unikalus, galbūt šiek tiek panašus į slavų tautų humorą, bet tai, kaip jie jį pateikia – visiškai paprastai, kasdieniškai, yra nuostabu. Taip pat dauguma čekų, nepaisant gausybės bažnyčių, yra ateistai, o gerti alų 11 ryto – jiems taip pat normalu.
Žmonės rūko visur, beje, leidžiama rūkyti ir kavinių bei barų viduje. Geriama visur, galima gerti ir viešose vietose. Žmonės yra gana tolerantiški homoseksualams, t.y. jiems tiesiog tas pats. Nežinau, galbūt aš pažinau per mažai čekų, kad galėčiau pasakyti tikruosius tabu. Tačiau labiau juokais galėčiau pasakyti, jog čekams dviračiai mieste yra visiškas tabu. Čia nerasi jokių dviračių takų, bent jau Prahoje, o jei norėsi važiuoti gatvėmis, gali būti, jog rizikuosi savo gyvybe, mašinoms nepatinka trukdantys eismą dviratininkai. Teko pačiai tai patirti.
Gerti alų 11 ryto – jiems taip pat normalu.
Kalbėdami apie Čekiją visi pradeda nuo pigaus alaus, taip, tai tiesa, bet tai ne vienintelis dalykas, kurį reikėtų žinoti čia važiuojant. Pirmiausia, atvažiuojant į šią šalį, manau, reikėtų išmokti bent pagrindines frazes čekiškai: kaip paklausti krypties ar ieškomos vietovės. Prahoje žmones neblogai kalba angliškai, tačiau tik išvažiavus už sostines ribų yra labai sudėtinga surasti žmogų, kalbantį angliškai ir galintį padėti orientuotis esamoje vietovėje.
Taip pat vienas svarbių dalykų – akylai skaičiuoti savo grąžą „mini parduotuvėse“, nes ten dirbantys pardavėjai mėgsta apgaudinėti turistus ir atiduoti mažiau pinigų, o jeigu šie pastebi, jog gavo per mažai, pardavėjai apsimeta, kad nepastebėjo. Tačiau po penkto karto tikrai nebepatikėjau, jog taip atsitiko netyčia.
Taip pat reiktų žinoti, kad kelionės traukiniais Čekijoje yra gana pigios, o nuostabių vietų aplankyti čia netrūksta, tad belieka tik sėsti į traukinį ir keliauti.
Be to, čekai turi nuostabų kiną. Jų seni filmai yra puikūs ir persmelkti juodojo humoro, reikėtų čia atvažiavus pamatyti bent vieną filmą ir tuomet taip dar labiau pažinsit šią šalį.
Žmogus, prieš vykdamas į Čekiją, turėtų įsigyti ir perskaityti bent vieną F. Kafkos kūrinį.
Žinoma, reikia vengti atokių vietų, kur galima būti apiplėštam, nes kišenvagių čia netrūksta. Svarbu akylai saugoti savo daiktus, nemažai mano draugų neteko piniginių tiesiog važiuodami metro. Taip pat reikėtų vengti žmonių, kurie vaikšto gatvėse ir apsimesdami kokios nors organizacijos, padedančioms žmonėms, nariais prašo jūsų pinigų.
Manau, kad žmogus, prieš vykdamas į Čekiją, turėtų įsigyti ir perskaityti bent vieną F. Kafkos kūrinį. F. Kafka gyveno Prahoje ir tai yra vienas iš įžymiausių ar bent jau mėgstamiausių pristatyti turistams rašytojų ir, be abejo, vertas dėmesio rašytojas. Ir, žinoma, atvykę čia jūs tikrai, norite to ar ne, tačiau ištreniruosite savo skrandį alui ir sunkiam maistui.
