Mūsų bendruomeninis istorinės tiesos „atsiminimas“, jos minėjimas būtų skurdus be gyvųjų liudininkų prisiminimų, be jų išgyventos patirties paminklų iš pasiaukojimo liudyti tiesą atsiradusių publicistinių ar meninių knygų. Nors gyvųjų laisvės kovotojų lieka vis mažiau, naujos knygos ir liudijimai vis dar pasirodo.
Siūlome Rido Jasiulionio pokalbį su vienu iškiliausių tokių istorinės tiesos liudytojų, neginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyviu, vienu iš paskutinių gyvųjų Intos lagerio kalinių, rašytoju, novelių romano „Sustiprinto režimo barakas“ autoriumi Vladu Kalvaičiu.
Tytuvėnuose gyvenantis, gal dėl to dėmesio per mažai sulaukiantis, rašytojas, įžengęs į devintą dešimtmetį vieną po kitos rašo ir leidžia vis meistriškesnes, vis įtaigesnės literatūros knygas, meniškai perteikdamas visa tai, ką nepalūžęs išgyveno gulaguose ir grįžęs į pavergtą Lietuvą. Viena jų romanas „Sustiprinto režimo barakas“ tai Tėvynėje ir plačiau šlovės tebelaukiantis B.Sruogos „Dievų miško“ atitikmuo apie sovietinio žvėries nasrus.
– Pone Vladai, ar prisimenate 1941-ųjų trėmimus? Jūs tuo metu buvote gimnazistas Radviliškyje?
– Labai gerai atsimenu tą pirmąjį trėmimą. Pirmiausiai buvo suorganizuoti visi geležinkelio remontininkai. Mano tėvas kaip tik tuo metu dirbo geležinkelio remontininku. Jie su mano dėde, prižiūrimi šautuvų, turėjo išgremžti gyvulinių vagonų apačioje skyles, įtverti grotas į jų langelius. Vos tik jie baigė darbą, po kelių valandų mano dėdę su teta ir jų vaikeliu sugrūdo į vieną tų vagonų, kurį jis pats sutvarkė.
– O jūsų tėčio negrūdo?
– Mano tėčio tuo metu dar neėmė. Tėtis buvo areštuotas vėliau, 1944 metais. Už pogrindinę veiklą. Iki to laiko jis jau buvo mane išmokęs konspiracijos, o mes keliolika Radviliškio gimnazijos berniokų ir mergaičių jau buvome įkūrę pogrindinę organizaciją „Trispalvė“. Organizacijos tikslas buvo plėsti lietuvybę ir visokeriopai padėti žmonėms, esantiems miške.
– Tai jūsų tėtis atvedė jus į šią veiklą?
– Taip. Iš pradžių aš jam padėjau platinti įvairiausias proklamacijas. Turbūt žinote tą Leonardo Žitkevičiaus eilėraštį:
Toks čia draugas, toks čia ponas,
toks jo būdas kaip spalva,
viens raudonas kaip šėtonas,
kitas rudas kaip šuva.
Jis buvo paskelbtas pogrindiniame „Laisvės“ laikraštuke arba „Kovotojuje“, dabar man sunku prisiminti. Šis eilėraštis man užsiliko atmintyje, nepaisant to, kad tėvas buvo prisakęs niekuomet neliesti, nepraverti pogrindinių spaudinių paketų, kuriuos kartais turėdavau pernešti į slaptą vietą. Eidavau su meškere neva žvejoti, vieną paketą įdėdavau į liepos šovą, o kitą įmesdavau į seną nebenaudojamą bėgių iešmą. Toks buvo mano pogrindinis darbas, tokia, galima sakyti, pirmojo Sąjūdžio veikla. Praėjo ketveri metai po tėčio suėmimo, kai suėmė mane ir visus mano draugus iš „Trispalvės“.
Tėtis ketverius metus kalėjo Rasų lageryje Vilniuje, o paskui buvo ištremtas į Kazachstaną. Ten jis, ganydamas arklius, stipriai persišaldė ir grįžo 1954 metais namo su astma. Ta astma leido jam pagyventi dar dvidešimt metų. Mirė jis būdamas septyniasdešimt dvejų. Aš jau pragyvenau tėtį dvylika metų.
– Kelerių metų jus suėmė?
– Aštuoniolikos.
– Buvot jau baigęs gimnaziją?
– Ne, man jos neleido baigti. Kaip tik laikėme paskutinį egzaminą, aš sėdėjau suole. Kitus draugus jau buvo suėmę kiek anksčiau. Atėjo trys kagėbistai su civiliniais rūbais, ir mus tris paskutiniuosius išsivedė. Žinau tų kagėbistų pavardes.
– Ar sutikote juos kada nors vėliau?
– Esu sutikęs vieną kagėbistą, su kuriuo kartu mokiausi šeštoje klasėje. Jis greitai prie jų pritapo ir greitai pasinešė į Vilnių. Kai aš sėdėjau KGB rūmuose, jis jau turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį, nors buvo mano vienmetis.
– Jūsų organizacija buvo išduota?
– Ją išdavė kitas žmogus, suaugusysis, išdavęs ne vieną gimnazistų organizaciją. Jo pavardę žinome. Pasidarbuodavo vienoje organizacijoje, įsiteikdavo, paskui jį neva pasodindavo, o iš tikrųjų paleisdavo ir vėl siųsdavo į kitą gimnaziją.
Norėčiau parašyti apie tokį žmogų, bet turbūt jau nebebus laiko. Jis tikrai vertas plunksnos, žinau labai gerai, kur Radviliškyje jis gyvena. Pas jį gyveno viena mergaitė iš mūsų būrio, o paskui pasirodė, kad ji mūsų būryje nebuvo. Kai mus paėmė, ji mums visiems atnešė dubenį braškių. Štai kaip išsiskyrė keliai – vėliau ji tapo gydytoja.
– Jus areštavo egzamino metu, kas vyko toliau, kur jus laikė?
– Savaitę laikė Radviliškyje, vyko paruošiamasis tardymas. Vienu metu mane tardė mūsų buvęs moksleivis, septintoje klasėje pakviestas į komjaunimą. Jis jau dirbo saugumiečiu. Nors laipsnio dar neturėjo, bet mane jau tardė.
– Klasiokas?
– Taip, jo pavardė žinoma – Bernotavičius. Jo brolis Tarybų Sąjungos didvyris Vaclovas Bernotėnas. Ir dabar dar Radvilišky yra jo vardo gatvė. Radviliškis mano gimtasis miestas, aš nuvažiavęs ten klausiu: „Kodėl paliekate šitą gatvės pavadinimą?“ Man atsako, kad absoliučiai niekas nenori jo keisti, nes tai kainuotų labai didelius pinigus, žmonėms reiktų keisti visą dokumentaciją.
– Savivaldybė gal galėtų padėti?
– Labai ilga gatvė.
– Tai išdavikai vis dar laikomi didvyriais?
– Taip, jeigu Radviliškyje paklausite, kur yra Vaclovo Bernotėno gatvė, visi jums parodys.
– Ar žiauriai jus tardė?
– Tardė kaip ir visus. Čia vietoje su mumis niekas ypatingai neužsiėmė. Kadangi jau viskas buvo išduota, jie žinojo mūsų visų slaptavardžius, nes tas „draugas“ pasistengė sudaryti visų sąrašą. Esu parašęs apsakymą „Mano draugas Jonukas“. Trejais metais už mane vyresnis mano draugas Jonukas iš Prienų į pogrindį, tiesiai į mišką, išėjo su visa klase. Dabar jis labai serga. Mes su juo susirašinėdami sudarėme sąrašą visų tų žmonių, kuriuos kartu pažinojome. 298 vardų. Prieš pusmetį buvome likę keturiese iš to sąrašo.
– Koks buvo jūsų slaptavardis?
– Skudutis.
– Pats jį pasirinkote?
– Taip. O mūsų vadovas buvo stiklo fabriko buhalteris Kazys Vaičiūnas-Šaka. Jį asmeniškai pažinojau, nes jis buvo geras pažįstamas mano tėčio ir mano tetos, kuri dirbo stiklo fabrike. Kartais, vykdydami užduotis, susitikdavome dviese su Šaka. Tarkime, kartą reikėjo pasėdėti naktį prie vandens bokšto ir suskaičiuoti, kiek ešelonų eina į vieną ar kitą Šiaulių ar Kauno pusę. Apie tai parašiau novelę „Trys laipteliai“.
– Tokiu būdu rinkote žvalgybinius duomenis Vakarams?
– Taip, skaičiuodavome kiek haubicų, patrankų, šaudmenis vežančių mašinų pravažiuodavo. Turėjome viską atsiminti ir perduoti mintinai, nieko negalėjome užrašyti. Būdavome daugiausia dviese.
– Šaka turėjo ryšių su partizanais, su Lietuvos Laisvės kovų sąjūdžiu?
– Taip, jis turėjo ryšių su Kęstučio apygarda, kuriai visi priklausėme.
– O ar Vilniuje sunkiai jus tardė?
– O Vilniuje mane pasodindavo ant kėdės, virš kurios – bakelis su vandeniu. Pririšdavo prie kėdės atlošo ir lašindavo vandenį. Pasodindavo ant paties taburetės kampo, ant paskutinio nugarkaulio slankstelio. Neypatingai mus tardė, nes niekas iš mūsų daugiau neprisipažino. Konspiracija yra toks dalykas, kad gausi tiek, kiek pats prisiprašysi. Aš juk niekam nepasakojau, kad vežiojau tvarsliavą ir platinau šovinius. Jei būčiau pasakęs, jau būčiau gavęs ne pagal 211-ą BK straipsnį, o pagal 58-ą. Ką pavyksta nutylėti, tą geriausia nutylėti.
– Tai nuteisė jus už nelegalią literatūrą?
– Taip, už jos platinimą, ir ne tik už tai. Kadangi mus visus įdavė tas Rudžionis, kuris buvo su mumis, kuris žinojo visus mūsų reikalus, visus mūsų planus, mums per daug prisipažinti nereikėjo. Viskas jau buvo surašyta. Svarbu buvo išsilaikyti tiek, kad sau blogiau nepasidarytum.
– Ar būdavo, kad galvodavote, kaip kažko neišduoti?
– Be abejo, juk klausdavo: „Ką dar darei?; su kuo dar draugavai?; kodėl būdavai bibliotekoje?; kodėl prie geležinkelio?; su kuo ten susitikdavai?” Klausimų milijonas. Tai ir raitydavausi: „Tikrai taip, į biblioteką eidavau, nes ji buvo labai turtinga knygų.“ Tuo metu buvau jau apsiskaitęs vyriškis, pasikaustęs literatūroje, skaitęs V.Hugo, J.Verne'ą.
– Kiek metų gavote?
– Mažiausią bausmę – penkerius metus. Jei būčiau pasakęs, kad platinau tvarsliavą, būčiau gavęs dešimt ar penkiolika.
– Ar jau buvote suplanavęs, kur mokysitės po gimnazijos, kuo norėjote tapti?
– Buvau pasiruošęs eiti kur nors į kaimą mokytojauti. Deja, kaip ir daugelis mūsų, vietoj to atsidūriau Intoje.
– O kokį dalyką ruošėtės dėstyti?
– Kokį gausiu. Geriausias variantas buvo lietuvių kalba, labai gerai ją mokėjau, jau tada rašiau eilėraščius.
– Kelionė į Intą buvo tais pačiais gyvuliniais vagonais su grotomis ant langų ir skylėmis grindyse?
– Taip, tik jos nebuvo tokios didelės kaip rašo Rūta Šepetys. Pas ją išeina, kad per tą skylę buvo galima išlipti ir užsikabinus už skersinio pragyventi, kaboti važiuojant traukiniui. Didžiausia nesąmonė, kokia tik gali būti! Radviliškyje yra išlikęs vienas vagonas. Turi būti cirko artistas, kad pro tą skylę išlįstum. O kad išsilaikytum ten bent pusvalandį reikėtų būti Žydrūnu Savicku. Kad galėtum išlįsti reikia iškišti galvą ir vieną ranką. Tokių skylių jie nedarydavo. Čia fantastikos elementas, simuliakras. Nebuvo jokių galimybių pabėgti iš to vagono.
– Kiek laiko truko kelionė?
– Mes Intoj atsidūrėm gruodžio 24 dieną. Septynis kilometrus ėjome per šaltį su bateliais, kartūninėm kelnėm, neaprengti. Gerai, kad atėję patekome į apšildytą baraką.
– Jūsų romane yra pasakojimas apie tėčio paltą. Viskas taip ir buvo, kaip aprašyta, teko jį išmainyti į vatinuką?
– Taip, ir aš esu išmainiusiam jį žmogui labai dėkingas. Velniam man tas paltas ten reikalingas. Vietoj jo gavau apynaujį bušlatą ir jaučiausi labai gerai.
– O jis su jūsų tėvo paltu turbūt galėjo puikuotis?
– Tai buvo geras, neseniai pirktas paltas su aksomine apykakle. Madingas tais laikais.
– Jūsų romane juk irgi yra fantastikos?
– Nedaug.
– O, pavyzdžiui, Juodoji Ledi, kurią pamatote barake? Pro kurią vaikšto mieguisti, pikti vyrai, jos nepastebėdami.
– Man atrodo, kad ją iš tikrųjų mačiau. Tuo metu labai alkanas buvau, visko galėjo būti. Bet aš ją matydavau. Ir, pasirodo, ne aš vienas. Ir mano draugas estas Tomė ją matė. Prieš patį galą jau galima matyti. Kuomet alkis nebepakenčiamas.
– Tai lyg palydėtoja į kitą pasaulį?
– Galbūt, bet apie tai tuo metu negalvoji. Būni jau pasiryžęs. Kai mane areštavo, jau žinojau, kad nieko gero nebus.
– Jums ne kartą teko išbūti po dešimt parų karceryje. Knygoje yra skyrius „Žemaičio sugrįžimas“, kaip kalinys Žemaitis grįžo iš karcerio: „Deja, ne visas. Gerokai mažiau negu pusė. Sumukęs, sustiręs, sulysęs.“ Ką reiškia dešimt dienų karceryje?
– Kiekvieną dieną šimtas gramų duonos, kas trečią dieną zupės. Ir viskas. Nebestovi ant kojų. Gerai, jeigu gaudavai siuntinius, o šiaip pražūtis. Eini, o vėjas tave guldo ant žemės.
– „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus! Svarbu, kad dar yra kaulų, o mėsa ataugs!“ Taip buvo ir jums?
– Taip. Svėriau 38 ar 39 kilogramus.
– Ar būdavo, kad prarasdavote viltį, jog grįšite į Lietuvą, ar viltis visada buvo?
– Šito negaliu pasakyti. Gyveni ir viskas. Žinia, kad kitaip negyvensi. Apie tą viltį kalbos nedaug. Nes kiekvieną dieną kas nors mirdavo. Buvo toks Steponas, kuris kasdavo iš karto kelias duobes, kai prisikasdavo iki įšalo, tada užkurdavo laužą. Bet aš apie tai nerašau.
– Pone Vladai, jūs esate parašęs ir išleidęs nemažai knygų, satyrų, eilėraščių, apsakymų, novelių romaną. Išleistos jūsų knygos tik nepriklausomoje Lietuvoje. O kada pradėjote rašyti?
– Yra novelių, pavyzdžiui, „Volungė“, parašytų anais laikais, bet jos nebuvo išleistos. Novelė „Grybai“, pavyzdžiui, parašyta 1979 m.
– Tai rašėte į stalčių, nesitikėdamas, kad kas nors išleis?
– Pasirodo, aš vienintelis rašiau ir dėjau į stalčių. Apsakymus pradėjau rašyti aštuntajame dešimtmetyje.
– Kai skaitai jūsų romaną, viskas atrodo taip tikra: keičiasi žmonės, situacijos, kaunasi gyvenimas ir mirtis. Tiek daug įvairiausių tautybių žmonių tuose lageriuose. Bet nepaleidžia jausmas, kad tai romanas ne tik apie kalinius sovietų gulaguose, bet ir apie kažką dar. Ar jūs jaučiate prasmę viso to, ką jums teko patirti?
– Pasakysiu labai trumpai, manęs dažnai šito klausia. Esu dėkingas likimui, kad sėdėjau. Nes niekuomet nebūčiau tapęs rašytoju ir parašęs šitos knygos. Jeigu dabar visi šios knygos leidimai žūtų, aš jos iš naujo nebeparašyčiau.
– „Sustiprinto režimo barako“ dedikacija: „Tiems, kurie buvo TEN ir liko, tiems, kurie buvo TEN ir grįžo, tiems, kurie nebuvo, kad niekada TEN nebūtų.“
– Krikščioniška, ar ne? Nenoriu, kad būtų. Tikrai. Tegu ir bjauriausias žmogus būna. Bet užmušti žmogaus nereikia. Tenai sudarko žmogų. Mes visi, kurie buvome ten, nesame labai geri. Mes esame su ištampytom žarnom, su amžina baime, kad gali būti blogai, su baime, kad reikia nusileisti kitiems. O tai baisiausias dalykas, kai nebenori kažkam tarnaut, kai matai, kad esi laisvas žmogus ir nori juo būti.
Čia labai ilgas procesas, galų gale supranti, kad tu kažkam reikalingas, kad esi naudingas. Ir nebūtinai turi būti rašytojas. O jeigu jau pasiryžai rašyti, atsimink, kad turėsi ir broko, kad turėsi pats savo broką taisyti. Aš negaliu rašyti, kol nežinau viso novelės turinio, ar, pavyzdžiui, kažkurio atskiro dalyko iš tų aštuoniasdešimties dienų barake. Jokio dalyko iš ten pats niekada nesugalvosi. Tau turi šauti mintis, kad turi kažką būtinai padaryti.
Ir padaryti turi taip, kad skaitytojas ne girdėtų tave, o matytų tave, matytų, ką tu darai. Kad tu būtum daugiau tapytojas negu rašytojas. Kad rašytojas save suvoktų vaizdais – tai yra mano kredo. Ne visada pavyksta, kartais nusifilosofuoji, o to daryti nereikia. Ir dabar, jei tik atsivertęs knygą matau, kad kelių sakinių ar kokios pastraipos ten nereikia, aš tokios knygos nebeskaitau.
Parengta pagal biografinio žinyno „Kas yra kas Lietuvoje 2015“ laidą, transliuotą per „Žinių radiją“
