Dabar populiaru
Publikuota: 2018 liepos 3d. 21:01

Žiauriai nužudytas 13-metis paverstas chuliganėliu. Bet juk jis auka. Tik vaikas!

Patyčios 15min tema
Vida Press nuotr. / Sunki vaikystė.

Skaudi 13-mečio vilniečio žūtis nuo jaunų budelių rankos atvėrė, kad kažkas mūsų visuomenėje negerai. „Susidaro įspūdis, kad veikė vietinė šaika ir dėl kažko vienas kitą užmušė. Bet mes kalbėkime apie vaikus! Net egzekucijos vykdytojai tam tikra prasme yra aukos“, – 15min kalbėjo teisininkas Raimundas Jurka.

Pareigūnai sako, kad 13-metis Vilniuje akmeniu mirtinai galėjo būti uždaužytas be jokios aiškios priežasties.

„Aiškaus motyvo, kad buvo už kažką, nėra. Manytume, kad tai buvo spontaniškas nužudymas iš chuliganiškų paskatų“, – pirmadienį žurnalistams sakė Vilniaus apskrities policijos viršininko pavaduotojas Mindaugas Stravinskas.

Tačiau šaltiniai iš nužudytojo aplinkos su 15min dalijasi kita versija. Jų manymu, berniukui buvo įvykdytas linčo teismas dėl jo parodymų policijai. Prieš savaitę paauglys dalyvavo policijos apklausoje kaip liudininkas. Tačiau pareigūnai apie tai stengiasi nekalbėti.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Prokuroras Mindaugas Jancevičius
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Prokuroras Mindaugas Jancevičius

Antradienį 15min paklaustas, ar pareigūnai tiria versiją, kad berniukas buvo nužudytas už liudijimą, Vilniaus apygardos prokuroras Mindaugas Jancevičius atsakė: „Yra įvairių versijų.“

Perklaustas, ar iš tikrųjų paauglys vos prieš savaitę dalyvavo policijos apklausoje, prokuroras nedaugžodžiavo: „Šito negaliu komentuoti.“

Visi buvo šalia, o vaiko nėra

M.Stravinskas aiškino, kad nužudytasis ir įtariamieji buvo pažįstami iš matymo, tačiau tai esą nebuvo paauglių grupuotė.

„Tai yra tam tikra grupė, gyvenanti tame pačiame rajone, galimai besimokanti toje pačioje mokykloje ir pan. Tai nėra grupuotė, kurios tikslas vykdyti nusikaltimus, gyventi iš tų nusikaltimų. Taip, kai kuriais atvejais buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl pavienių nusikaltimų įvykdymo. Kai kurie ikiteisminiai tyrimai yra eigoje, kai kurie nutraukti, o kai kurie perduoti į teismą“, – kalbėjo M.Stravinskas.

Jei jo atmintis neapgavo, nuo 2016 metų iš viso pradėti 9 ikiteisminiai tyrimai. Neoficialiai pareigūnai sostinės Savanorių prospekte gyvenančius paauglius vadina „Krasnuchos chuliganėliais“.

Žiauriai užmuštas vaikas policijai buvo žinomas, jis buvo užfiksuotas mažiausiai 30-yje įvykių. Į pareigūnų akiratį jis pakliūdavo valkataujantis, miegantis gatvėje, girtuokliaujantis, vagiliaujantis.

Šeima pražiūrėta visų sistemų – švietimo, sveikatos, socialinės, vaiko teisių. Visi, kurie buvo šalia vaiko, o vaiko nėra.

Paauglio šeima nebuvo įtraukta į rizikos sąrašą. 15min žiniomis, vaiko motina stengėsi sūnų ištraukti iš neigiamos aplinkos ir bijojo dėl jo gyvybės – jis esą buvo gąsdinamas ir mušamas, verstas vogti iš parduotuvių alkoholį, jam grasinta ir t.t.

Motina pagalbos kreipėsi ir į Vilniaus miesto savivaldybės vaiko teisių apsaugos specialistus, ir į policiją. Tačiau trokštamos pagalbos nesulaukė ir su problemomis liko viena.

„Šeima pražiūrėta visų sistemų – švietimo, sveikatos, socialinės, vaiko teisių. Visi, kurie buvo šalia vaiko, o vaiko nėra“, – tragišką situaciją apibendrino Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Pajuto milžinišką pyktį

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė įsitikinusi, kad paauglio nužudymas darkart atvėrė vaiko apsaugos sistemos žaizdas ir neįgalumą.

„Mūsų komanda, kaip ir likusi šalies bendruomenė, užgniaužusi kvapą skaitė žiniasklaidoje nušviestą berniuko kančios ir mirties istoriją. Ją lydėjo tiek valdininkų komentarai–pasiteisinimai, tiek eilinių piliečių pasamprotavimai. Neslėpsiu, pajutome ne tik skausmą, bet ir milžinišką pyktį“, – atviravo K.Mišinienė.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Kristina Mišinienė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Kristina Mišinienė

Jai galvoje netelpa iš pareigūnų lūpų sklidę paaiškinimai ir pasiteisinimai.

„Kaip suprasti tą „paauglys buvo policijai žinomas“ ir toliau vardinami jo prasižengimai? Vienareikšmiškai tokią poziciją vertiname kaip manipuliavimą visuomenės baime „juk nenorėtumėte tokio sutikti vėlų vakarą“, net savotišką bauginimą. Iš mūsų galingos teisėsaugos lauktume ne gąsdinimo „laukinėmis, nevaldomomis“ nepilnamečių gaujomis, ne žuvusio berniuko neaiškiomis charakteristikomis, bet ryžtingo veiksmų plano, kaip bus tvarkomasi su tokiu nusikalstamumu“, – kalbėjo centro direktorė.

Iš policijos ji lauktų ne faktų konstatavimo po įvykusios tragedijos, o kvietimo atsiliepti verbuojamus, išnaudojamus, skriaudžiamus vaikus ir jaunuolius, užtikrinant jiems pilną pareigūnų pagalbą: „O jei taip norisi pademonstruoti kriminalinės psichologijos išmanymą, papasakokite mums apie įtraukimo į gaujas schemas, kas vyksta tokių grupių viduje, galų gale, kodėl paaugliai tapo žudikais.“

Tokiems vaikams neturi ką pasiūlyti?

K.Mišinienė pripažįsta: policija niekada viena neišspręs sudėtingos nepilnamečių nusikalstamumo problemos.

„Ir čia mūsų žvilgsniai krypsta į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, savivaldybės Vaiko gerovės komisiją, visą eilę kitų socialinių, švietimo, psichologinių tarnybų. Paimk kiekvieną jų atskirai – visos kaip pašėlusios ginsis, jog „padarėme viską, ką galėjome“. O realiai tai reiškia „tokiems vaikams neturime ką pasiūlyti“.

Kaip suprasti tą „paauglys buvo policijai žinomas“ ir toliau vardinami jo prasižengimai?

Tai gal, vyrai ir moterys, šiandien reikia aiškintis ne apie užgautas ambicijas, centralizuojant vaikų teisių apsaugą, o susėdus visiems pripažinti, kad nevykdome ankstyvosios prevencijos, vėliau – nebevaldome situacijos ir tikimės vaiko „stebuklingo“ išgijimo socializacijos centre. Vardan visų pražuvusių, nukankintų vaikų, vardan mūsų visų gerovės – pasiraitokite rankoves ir pirmyn“, – kalbėjo K.Mišinienė.

15min žiniomis, siekiant izoliuoti nuo neigiamos aplinkos ir bendraamžių įtakos nužudytas paauglys kuriam laikui buvo išsiųstas į „Diemedžio“ ugdymo centrą Švėkšnoje, skirtą elgesio ir emocijų sutrikimų turintiems mokiniams.

Vasaros gale šeima planavo išvykti gyventi į Švediją, kur gyvena ir dirba berniuko tėvas. Iki tol motina norėjo sūnų išsiųsti į socializacijos centrą, bet tam trukdė formali kliūtis – į jį patenka vaikai nuo 14-kos metų, o šiam paaugliui buvo 13-ka.

Negailestingos išgyvenimo taisyklės

Specialistai sutaria, kad ištraukti vaikus iš paauglių grupuočių be galo sudėtinga.

„Kiemas, gatvė neretai yra antri „namai“ vaikams, kurie čia leidžia laiką dėl įvairiausių priežasčių: namai tušti, nes tėvai dirba; namuose girtaujama, baramasi, smurtaujama; namuose tiesiog „nėra ką veikti“. Gatvėje mažesnieji, silpnesnieji tuoj pat patenka į stipresniųjų „globą“, o čia karaliauja negailestingos išgyvenimo taisyklės. Nori pritapti, nebūti nuolat skriaudžiamas – paklusk vadeivoms, įrodyk, kad esi vertas būti kartu“, – nerašytas paauglių grupelių taisykles apibūdina K.Mišinienė.

Visuomenės sveikatos biuro nuotr./Šiuolaikinėje visuomenėje agresijos tarp vaikų nestinga.
Visuomenės sveikatos biuro nuotr./Šiuolaikinėje visuomenėje agresijos tarp vaikų nestinga.

Tas įrodinėjimas, pasak jos, dažnai virsta savų namų apvogimu, nuolatinėmis alkoholio, maisto, daiktų vagystėmis iš parduotuvių, dalyvavimu baudžiant „prasikaltusius“ ir panašiai. „Didžiausia „išdavystė“ čia yra pasiskųsti suaugusiems, tarnyboms, policijai – „nelojaliojo“ laukia tikras pragaras.“

K.Mišinienė pasakoja, kad „zonos“ kultūra savo čiuptuvais yra apraizgiusi neprižiūrimų paauglių gaujas, kurių gyvavimas remiasi iškreiptomis vertybėmis, stipresniojo kultu, panieka teisėsaugai.

„Kieno pagalbos gali prašyti mergaitės ir berniukai, patekę į tokią gaują? Mamos, mokytojos, pareigūno? Daugeliu atvejų jie nebus išgirsti arba atsakymai bus beprasmiai įklimpusiems paaugliams: „jei būtum geras vaikas, dabar nebūtų šių problemų“, „tu su jais nekalbėk, jie atstos nuo tavęs“, „nevaidink čia avinėlio, pažįstu tokius kaip tu“, – apmaudo neslepia K.Mišinienė.

Gražios kalbos nevirsta kūnu

Daktaro laipsnį už disertaciją „Liudytojo procesinių interesų apsauga baudžiamajame procese: problemos ir perspektyvos” gavęs teisininkas R.Jurka paauglio nužudymo kontekste irgi pasigenda atsakingų institucijų jautrumo.

„Susidaro įspūdis, kad veikė vietinė šaika ir dėl kažko vienas kitą užmušė. Bet mes kalbėkime apie vaikus! Net egzekucijos vykdytojai tam tikra prasme yra aukos“, – samprotavo R.Jurka.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Raimundas Jurka
Luko Balandžio / 15min nuotr./Raimundas Jurka

Teisininko įsitikinimu, pareigūnai, ikiteisminių tyrimų metu matę, kokia žalinga aplinka supa paauglį, privalėtų reaguoti.

„Formalios priemonės įstatymuose yra numatytos: ir liudytojo apsauga nuo nusikalstamo poveikio, ir anonimiškumas. Tačiau praktikoje tai retai taikoma, tik išimtiniais atvejais, kai liudytojo parodymai yra labai svarbūs ir lemiantys. Ši liūdna istorija – dar vienas įrodymas, kad Lietuvoje teisės aktais viskas labai gražiai reglamentuojama, gražiai kalbama, tačiau nėra tarpinstitucinio bendradarbiavimo, ne visos gražios kalbos tampa kūnu.

Tenka rinktis: arba bandai pritapti, arba atsitrauki, bet tampi atskirtas ir viešai pažemintas.

Šiuo atveju pritrūko atsakingų institucijų pastangų: buvo bandoma kalbėti, dirbti su vaiku nekeičiant pamatinės problemos priežasties – aplinkos. Čia dar ne Norvegija ar Švedija, kur supuola visos įmanomos tarnybos ir nebežiūri tėvų interesų, žiūri vaikų. Pas mus dar to nėra ir ilgai nebus, nors tikiu, kad vieną dieną prie to prieisime“, – svarstė R.Jurka.

Vienintelė išeitis – pranykti

Nepilnamečių sambūrius, nes vaikų kompanijų vadinti gaujomis nesinori, R.Jurka prilygina pelkynui.

„Iš ten ištraukti vaiką labai sudėtinga. Socializacijos centrai problemų nesprendžia, nes juose, beje, kaip rodo praktika, irgi ne ką geriau – ten irgi kuriasi grupės. Vadinasi, tokiais atvejais lieka radikali išeitis – keisti gyvenamąją vietą“, – įsitikinęs R.Jurka.

Bipolinis gyvenimas – taip paauglio priklausymą grupei apibūdina R.Jurka.

„Vaikas gal ir norėtų pasitraukti, tačiau jam įtaką daro aplinka, socialiniai veiksniai, rizikos faktoriai. Tenka rinktis: arba bandai pritapti, arba atsitrauki, bet tampi atskirtas ir viešai pažemintas. Lyg ir nori ištrūkti, bet bijai keršto“, – kalbėjo teisininkas.

Tačiau net priklausymas kokiai nors grupei neužtikrina ramybės: „Jei nesi vadeiva, o labiau vykdytojas nei organizatorius, tavo vaidmuo labai banguotas: vieną dieną tu naudingas, o kitą tave gali išjuokti, primušti. Bausmės už nepaklusnumą, nelojalumą, gaujos diskriminavimą yra brutalios palyginti su suaugusiųjų grupuočių. Paaugliai neturi gailesčio“, – aiškino R.Jurka.

Pasak jo, šeimoms, iš grupuočių gniaužtų gelbėjančioms savo vaikus, valstybės pareigūnai ir tarnautojai turėtų aiškiai pasakyti: „Mes matome didelę grėsmę, bet nėra kitų galimybių padėti kaip tik jums keisti gyvenamąją vietą, mokyklą.“

Deja, persikraustymas iš Vilniaus į, tarkime, Molėtus nebūtinai taptų išsigelbėjimu: „Yra internetas, mobilieji telefonai. Vaiką reikia nuo viso to izoliuoti, ką nors pažadant. Klausimas, ar jis supras, kad jam norima gero. Ar jis supras, kad šios priemonės – tai neskanūs vaistai, kurie jį išgydys.“

Dalijasi išgirstomis istorijomis

Žurnalistė, žurnalo HAPPY365 vyriausioji redaktorė Jurga Baltrukonytė savo „Facebook“ paskyroje pasidalijo įrašu „Akmenų kalba“.

„Ko mes išmokome iš akmenų istorijos, kai akmenimis uždaužytas, siaubingai sužalotas trylikametis taip ir nepabudo iš komos?" – retoriškai klausia autorė. Ir pati atsako: „Kad reikia saugoti savo vaikus, žiūrėti, su kuo jie bendrauja ir žaibiškai reaguoti pamačius įtartinus požymius. Nieko nelaukti. Laikas bėga mūsų nenaudai.“

Įvykusi tragedija turėtų supurtyti visą sistemą.

J.Batrukonytė pateikė keletą pavydžių, kai su blogomis kompanijomis susidėję paaugliai tėvų pastangomis buvo išgelbėti nuo blogiausio.

„Garsi milijonierių šeima išbandė viską. Nauji būreliai, psichologas, kelionės… Bet bloga kompanija buvo stipresnė. Tėvai pasirinko vienintelį gerą sprendimą – išsiuntė dvylikmetį mokytis į labai griežtą berniukų mokyklą Londone. Su daugybe pareigų ir mažai pinigų pramogoms. Dabar jis vadovauja vienai iš tėvo firmų.

Pažįstu mergaitę įsivaikinusią šeimą. Be galo ją mylėjo. Prasidėjus paauglystei panelė tapo nevaldoma. Dingdavo paromis, protestavo prieš tėvų auklėjimą, nesimokė. Pasiaukojo tėvas – jis persikraustė su įdukra į tolimiausią Lietuvos kaimą, ten ji ir baigė vidurinę.

Viena mama su dukra, pradėjusia vartoti narkotikus, metus gyveno užsienyje, vienuolyne. Ji prarado darbą, bet išgelbėjo savo vaiką", – pasakoja J.Baltrukonytė.

Asmeninio albumo nuotr./Jurga Baltrukonytė
Asmeninio albumo nuotr./Jurga Baltrukonytė

Ji pažymi, kad tie akmenų mėtytojai, užmušę trylikmetį, greitai grįš į savo rajoną.

„Lietus nuo akmenų jau bus nuplovęs kraują. Ką daryti, kad jie netaptų gatvės lyderiais? Niekas nežino, kaip su jais kalbėtis, kaip auklėti. Įvykusi tragedija turėtų supurtyti visą sistemą. Bet jei visi, kaip dažniausiai nutinka, vėl ridens sunkius kaltės akmenis vieni kitiems, ir niekuo negalės padėti, tai aš, remdamasi išgirstomis istorijomis galiu duoti vieną patarimą – labiausiai padeda aplinkos pakeitimas ir izoliavimas nuo buvusių draugų , – apibendrina J.Baltrukonytė ir ragina savo sekėjus dalytis asmenine patirtimi ir istorijomis. O gal kam nors padės.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Gerumu dalintis gera

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Parašykite atsiliepimą apie 15min