Tauragės rajono savivaldybės meras Sigitas Mičiulis, kaip ir valdančioji dauguma, savo poziciją mažųjų kaimo mokyklų atžvilgiu išsako atvirai – išlaikyti apytuštes kaimų mokyklas neekonomiška, vaikus reikia vežti į mokyklas mieste, kur geresnės mokymosi ir užklasinės veiklos sąlygos. Visų jau nebeveikiančių mokyklų mokinukai į artimesnes didžiąsias mokymo įstaigas ir vežami, tačiau kokiomis sąlygomis tai vyksta? „Tauragės kurjerio“ skaitytojas Gediminas Gerulis atsiuntė „Tauragės kurjerio“ redakcijai vaizdo medžiagą, kuria jis atskleidžia opią kaimo problemą, grasinančią skaudžia nelaime.
„Kaip matote filmuotoje medžiagoje, mūsų kaime (Norkiškės k., – red.) stotelė tėra vienoje kelio pusėje, jokio apšvietimo nėra. Jei ryte apie 7.30 valandą čia atvyktumėte, rastumėte apie 10 vaikų būrį, paskendusius tamsoje. Kaip matote, toje vietoje yra ištisinė linija, kurios kirsti negalima, o juk būna, kad vaikai laukdami autobuso ir pašėlioja, ir pasistumdo. Ir net močiutės priverstos laukti autobuso šalikelėje“, – savo kaimo problemas vardijo G.Gerulis.
Jau kitą rytą nuskubėjome į Norkiškės kaimą. Žurnalistė į nurodytą vietą atvyko 7.30 val. Aklinoje tamsoje įvažiavus į kaimą matyti autobusų stotelė, skirta važiuojantiems link Batakių. O link Skaudvilės vedančioje kelio pusėje, kur į mokyklą ir traukia mažieji kaimo gyventojai, tik asfaltas ir žolė – net normalaus kelkraščio nėra. Šių eilučių autorė suabejojo, ar tikrai atsidūrė ten, kur reikia, – nematyti nei vaikų, nei kokio nors ženklo. Galiausiai pasigirdo tylomis link įprastos vietos pradėjusių rinktis vaikų žingsnių šnaresys.
Galiausiai pamatėme ir dvi žalias liemenes. Jei ne jos, vargiai būtum supratęs, kad link vietos, kur turėtų atvažiuoti autobusas, ateina vaikai. Kiek vėliau pasimatė ir tamsiai apsirengusi dviem mergaitėmis vedina mama. Laukdama autobuso moteris atviravo – gatvių apšvietimo seniūnijos kaimo žmonės prašo jau seniai, bet dabar jau kone visas kaimas nuleido rankas.
„Aš lydžiu mergaites, nes nesaugu, palaidi šunys laksto ir visiškai tamsu. Mergaitės bijo – viena pirmokė, kita antrokė. Be to, stotelės nėra. Mokyklinis autobusas sustoja, bet štai keleivinis nenori stoti. Su susisiekimu čia prastai. Gyvenu 37-erius metus šiame kaime ir niekas nieko... Batakiams sakėm, žadėjo tris lempas pastatyti, bet taip ir liko. Žadėjo iki pat Batakių plentą nutiesti, bet vis dar žvyrkelis. Iki Skaudvilės bent jau nutiesė. Dabar jau temsta dar labiau, tai turbūt reikės prožektorių pirkti“, – kalbėjo Vilma Rapolavičiūtė.
Mums besikalbant su Vilma atėjo ir daugiau vaikų. Gerai, kad šis lapkritis lepina sausais orais. Priešingu atveju tektų stovėti purvynėje. Vaikai autobuso laukia ant pievutės palei asfaltą – nėra net žvyruotos šalikelės.
Aklinoje tamsoje įvažiavus į kaimą matyti autobusų stotelė, skirta važiuojantiems link Batakių.
Kaimo gyvenimas išties kitoks nei miestiečių. Keltis tenka anksti, mat autobusas, kaip sakoma, pramigusių nelaukia. Štai ir minėtos dvi mergaitės žadinamos gerokai prieš 7 val. Mama keliasi dar anksčiau – 5 val. ryto, kad spėtų užkurti krosnį ir kad dukroms būtų šilčiau atsibudus. Ar kaimas nenyksta? Gal ir taip, bet dar yra šeimų su mažais vaikais, kuriems mokyklinis amžius – ant nosies. Ir tėvai to laukia su nerimu. Tiesa, geriau besiverčiančios šeimos vaikus į mokyklą veža savo automobiliais.
Kai Tauragė puošiasi artėjančioms Kalėdoms, įsigyta papildomų lempučių, kad dar daugiau gatvių būtų apšviesta, Batakių seniūnas Jonas Juozapaitis atviravo – Norkiškės kaime nėra nė vienos lemputės.
„Žinau tą problemą. Jau padaryta sąmata visam Norkiškės apšvietimui įrengti. Negaliu dabar tiksliai sumos pasakyti, bet apšvietimui yra numatyta apie 8–9 tūkstančius eurų. Tik neskyrė savivaldybė pinigų. Sąmata paduota savivaldybei, bet šie darbai neįtraukti į biudžetą. Sakė, atvažiuosim pažiūrėti, bet taip ir neatvažiavo“, – atskleidė J.Juozapaitis.
Paklaustas apie autobusų stotelę seniūnas kiek sutriko. Atvirai įvardijo nežinantis, ar tai seniūnijos kompetencija, mat iki tol stotelių įrengimu rūpindavo Tauragės autobusų parkas.
Pasiteiravus šios įmonės direktoriaus Rimanto Martinavičiaus, jis įvardijo, kad stotelių įrengimu rūpinasi kelio savininkas – šiuo atveju valstybės įmonė „Kelių priežiūra“. Jis svarstė, kad kelio ženklo, žyminčio autobusų sustojimo vietą, galėjo nebelikti po rekonstrukcijos darbų. Jo teigimu, greičiausias būdas stotelės ženklui atsirasti – raštiškas kreipimasis į Saugaus eismo komisiją. Tik kas šį raštą turėtų rašyti, taip ir neaišku.
