Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Darijus Beinoravičius: „Teisininkas turi įgyti kvalifikaciją, kuri, kaip ir filosofo, nesensta“

Darijus Beinoravičius / Asmeninio archyvo nuotr.
Darijus Beinoravičius / Asmeninio archyvo nuotr.
Šaltinis: 15min
0
A A

Kasmet teisės studijas renkasi šimtai Lietuvos abiturientų. Dėl šios krypties studijų programų vietų šalies universitetuose vis dar vyksta aštri konkurencija. Deja, prof. Darijaus Beinoravičiaus pastebėjimu, patekę į norimas studijas studentai jau po pirmųjų savaičių nustoja aktyviai lankyti paskaitas. Kokios galimos tokios situacijos priežastys? Ir kaip jas vertinti?

Apie teisės krypties studijas ir teisininko profesiją 15min.lt kalbina teisėtyrininką, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Teisės filosofijos ir istorijos katedros vedėją prof. dr. Darijų Beinoravičių,

– Išreiškėte susirūpinimą, jog studentai nebelanko bendrųjų paskaitų. Kokia galėtų būti to priežastis? Ar kituose universitetuose, kuriuose jums teko dėstyti, situacija yra kitokia?

– Galbūt yra per didelis bendrųjų paskaitų skaičius. Tarkime, Prancūzijoje, kur pačiam teko mokytis, bendrųjų paskaitų buvo žymiai mažiau.

Kai studentas laiko 4–5 egzaminus per sesiją, turi kiekvieno dalyko paskaitas ir seminarus, matyt, pradeda lankyti selektyviai: į vienas nueina dažniau, į kitas rečiau.

Pas mus, kiek teko pastebėti, po pirmųjų užsiėmimų bendrųjų paskaitų lankymas pradeda mažėti. Žinoma, tai bandoma spręsti seminarų lankymą darant privalomu, tačiau, mano požiūriu, sąmoningumo skatinimas turėtų būti svarbesnė priemonė nei sankcijos.

Masinėse paskaitose beveik nėra dialogo su auditorija, ir tai verčia dėstytojus ieškoti įdomesnių paskaitų pateikimo formų

Apskritai, galbūt dera kelti klausimą, kas šiandien yra universitetas, ir kokia yra jo misija.

Viena vertus, esminę informaciją galima pasiekti per knygas, internetines duomenų bazes, universitetas persikelia į globalią erdvę.

Kita vertus paskaita juk – gyvas pavyzdys, autentiškas pasakojimo būdas. Tai, be abejo, yra ir iššūkis kiekvienam dėstytojui.

Juk dėstyti didžiulei grupei žmonių – savitas menas, reikalaujantis kartais net ir aktorinių gebėjimų, jau nekalbant apie retorikos subtilybes.

Kiek teko dalyvauti Prancūzijos edukacinės sistemos veikloje, galiu pastebėti, jog paskaitas lankydavo didžiulės grupės studentų. Esu kartą auditorijoje skaitęs paskaitą 300 teisės studentų.

Žinoma, po pirmų metų maždaug pusė studentų atkrenta. Tačiau konkurencingumas galbūt ir verčia lankyti paskaitas.

Be abejo, tokiose masinėse paskaitose beveik nėra dialogo su auditorija, ir tai verčia dėstytojus ieškoti įdomesnių paskaitų pateikimo formų.

– Galbūt galite pateikti pavyzdžių?

– Pačiam dar studijuojant buvo galimybė palankyti originalias teisės filosofijos paskaitas. Dėstytojas, pasakodamas apie kokį mąstytoją, tarkime, R.Descartes'ą ar J.Rousseau, magnetofonu paleisdavo to laikotarpio kompozitorių muziką.

Dėstymas per kultūrologinę prizmę suteikia ne tik formalių žinių, bet ir to laikotarpio pajautą, ugdo kontekstinį matymą.

Deja, mūsų universitetai po truputį tampa prie rinkos prisitaikančiomis verslo institucijomis. Anksčiau juk tos rinkos nebuvo. Kai įsikūrė pirmasis Bolonijos universitetas, buvo kalbama apie universiteto misiją – edukaciją bei universalaus (klasikinio) išsilavinimo suteikimą.

Dėstymas per kultūrologinę prizmę suteikia ne tik formalių žinių, bet ir to laikotarpio pajautą, ugdo kontekstinį matymą

Mūsų dienomis studentas tarsi tampa klientu, užsakovu. Tik jis dar nežino, ko užsakyti (juokiasi) Universiteto idėja keičiasi: nuo universalumo judama prie specializacijos. Greitų žinių ir prisitaikymo.

– Ar yra alternatyvus sprendimas?

– Bendrais pamąstymais, galima būtų mažinti užsiėmimų skaičių, keliant jų kokybę bei integralumą.

– Išreiškėte dar vieną problemą – mažėjantį studentų, besirenkančių tarptautinių mainų programas, skaičių. Tačiau kodėl tai yra problema?

– Iš tiesų, universitete, kuriame dėstau, pastaruoju metu labai maža dalis studentų renkasi mainų programą „Erasmus“. Anksčiau būdavo didelis konkursas, norinčiųjų išvažiuoti – žymiai daugiau nei siūlomų vietų, dabar, deja, situacija priešinga.

Manau, kad išvykimas studijuoti į kitą šalį (kad ir trumpam laikotarpiui) suteikia kiekvienam žmogui nepaprastai daug ne tik studijų prasme, bet ir bendrai kitokio gyvenimo, kitokios kultūrinės erdvės suvokimo prasme.

Be to, tai tampa paskaita įveikti kalbos baimę, kurią turi nemažai žmonių. Pabuvojęs užsienyje, pabendravęs su kitais studentais, supranti, kad turėti svetimos kalbos akcentą, daryti klaidas yra normalu.

Turėti galimybę pagyventi, pasimokyti kitoje šalyje – naudinga kiekvienam jaunam žmogui. Juk po to gyvenime, kai atsiranda darbai, atsakomybės, šeima, tokia galimybė laisvai išvažiuoti pasitaiko labai retai.

– Minėjote, jog studijų Prancūzijoje metu lankėte paskaitas, kuriose buvo lavinamas ir kontekstinis, kultūrinis suvokimas. Kodėl teisės studentui yra svarbus kultūrinis lavinimas?

– Teisė yra sritis apie gyvenimą ir gyvenimiškas taisykles. Teisininkui reikia pažinti socialinę tikrovę, vadinasi, ir kultūrą. Teisininkas yra ne tik tas, kuris identifikuoja ar fiksuoja taisykles, bet kuris jas ir kuria.

Todėl teisininko misija yra ne tik pritaikyti taisyklę, skaityti ir žinoti, kur ji parašyta, bet suvokti, kodėl ji parašyta, ją svarstyti, kelti diskusija, galbūt ieškoti tinkamesnių procedūrinių dalykų, geresnės turinio ir formos santykio.

Teisininko misija – ir istoriko, ir kultūrologo, ir filosofo, ir sociologo – analizuoti ir identifikuoti įstatymų leidėjo funkciją skirtingu laikotarpiu

Kultūra irgi yra istorija, kuri nėra tiesinė. Bet koks negatyvių teisinių padarinių buvimas – nusikalstamumas, karas, terorizmas, streikai, įtampos tarp visuomenės – istoriška visuomenės raida.

Teisininko misija – ir istoriko, ir kultūrologo, ir filosofo, ir sociologo – analizuoti ir identifikuoti įstatymų leidėjo funkciją skirtingu laikotarpiu.

Universalus teisininkas – kultūros suvokėjas ir vertintojas. Suvokimas yra būtinas, nes teisininkas yra irgi istorinės raidos modeliuotojas.

Dabar, su vyraujančiu rinkos ekonomikos pažiūriu, mes (romėnų formologija) ruošiame legistus. Tačiau turėtume ruošti juristus.

Bet rinka reikalauja amatininko, kuris žino, kur parašyta, kaip parašyta. Toks amatininkas nemoka mąstyti, nesuvokia tendencijų, tikslo, nejaučia principo...

Juristas, mano nuomone, turi įgyti kvalifikaciją, kuri, kaip ir filosofo, nesensta. Tenka tik apgailestauti, jog šiandien (ir ne tik teisės srityje) vyksta griežta specializacija.

Ji sukuria tam tikrą izoliaciją: teisininkas išmano puikiai vieną sritį, bet neturi nuovokos, kas dedasi kitose srityse. Negeba mąstyti universaliai.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min