Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Šeimos psichologė: Ryšys su vaiku − viso gyvenimo darbas

Tradicinė šeima
123rf.com / Tradicinė šeima
Šaltinis: 15min
0
A A

Kol mokslo įstaigos nėra pabaigtos, jas lankantiems metai prasideda ne sausio 1-ąją fejerverkų fone, bet rugsėjo 1-ąją skambučiu, kviečiančiu į pirmąją pamoką.

Pirmoji, penktoji, devintoji klasės ir įstojimas į universitetą jaunam žmogui dažnai būna pereinamieji periodai − mažos krizės, kurias jis turi įveikti tam, kad subręstų. Pereinamųjų periodų metu žmogus turi prisitaikyti, surasti savo vietą, savo būdą būti.

Pirmiausia − darželis, tada − mokyklos suolas

Nors mamos, norėdamos kuo daugiau laiko praleisti su savo mažyliais ryžtasi nevesti jų į darželius, toks pasirinkimas nėra itin geras, teigia šeimos psichologė Giedrė Gutautė Klimienė. Darželio lankymas tarsi vaiko pasiruošimas adaptuotis mokykloje. Vaikai, užaugę namuose, nėra pratę būti grupėse tarp vienmečių, jie nežino kaip reaguoti į tai, kas vyksta aplinkui.

Būtent darželyje, priešmokyklinėse grupėse vaikai yra įvedami į mokyklos ritmą. Kai kurie jų išmoksta skirti raides, skaičiuoti − pirmoje klasėje dėl to jiems būna lengviau. Vis tik pirmoji klasė yra adaptavimosi periodas. Tėvų užduotis − neišgąsdinti vaiko. Sakydami, kad mokykloje viskas bus kitaip, kad jis negalės ten taip leisti laiko vėjais, kaip leido anksčiau, kad turės stengtis, tėvai atgraso vaiką nuo įstaigos, kurią turėtų pristatyti su džiaugsmu, raginti stengtis ten dėl savęs, nes taip vaikas išmoks daug įdomių dalykų.

Gali būti ir taip, kad vaikas kategoriškai atsisako eiti į mokyklą. Pirmiausia reikėtų paaiškinti vaikui, kad praleidinėti mokyklos be rimtos priežasties negalima − vaikas turi jausti atsakomybę už tai. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad už nenoro eiti į mokyklą gali slypėti ir kitų vaikų patyčios. Tėvai turėtų palaikyti ryšį su klasės vadovu, kitais vaiko klasiokų tėvais. Labai svarbu kalbėtis su vaiku, turėti jo pasitikėjimą − jei vaikas žinos, kad tėvai padės jam išspręsti blogą situaciją, jis pasipasakos. Svarbu stiprinti vaiko savivertę, tada patyčios jo taip neveiks, galbūt net neįsivažiuos. Vaikui reikia paaiškinti, kad dėl patyčių jis nekaltas, kad neturi leisti iš savęs juoktis, turi bendrauti su draugiškai nusiteikusiais vaikais, pats inicijuoti draugystes.

Penktokas − brandesnis bailutis

Nuo pirmoko penktokas skiriasi savo brandumu. Vaikas jau geba spręsti kylančias problemas, yra adaptavęsis mokyklos sistemoje, tačiau dar nėra visiškai savarankiškas. Kai kurie vaikai gali bijoti pasikeičiančių klasiokų, mokytojų, lakstymo po koridorius, todėl tėvai turi įsiklausyti į vaiko norus, žinoti, ko jis bijo, ko laukia, kas jį džiugina ar neramina, teigia G.Gutautė Klimienė. Tam, kad metams bėgant vaikas būtų atviras su savo tėvais reikia įdėti daug darbo. Vaikas turi žinoti, kad visada ras užtarimą ir paguodą pas tėvus.

Stojant į gimnaziją dažnai reikia turėti atitinkamą balų skaičių. Neįstojus į svajonių mokyklą paauglys gali jaustis blogai, todėl labai svarbus yra tėvų požiūris. Reikia parodyti, kad vaikas yra vertinamas ne dėl gerų pažymių, o dėl savo asmenybės. Dažnai tėvų perfekcionizmas persiduoda vaikui ir pastarasis bijo pasirodyti blogiau, suklysti − tėvai turi išmokyti ramiai reaguoti į nesėkmes, ugdyti atsparų joms vaiką.

Labai svarbi yra paties vaiko pozicija − gal jis būtent į tą mokyklą norėjo dėl savo geriausio draugo, nes bijo, kad mokydamiesi atskirai jie nustos bendrauti. Tėvai turi parodyti vaikui kitą požiūrį į situaciją − tai, kaip viską mato paauglys yra tik vienas požiūrio taškas, kuris gali pasikeisti bėgant laikui.

Neįstojau ten, kur norėjau, vadinasi aš nieko nesugebu?

Kasmet į trokštamas studijų programas nepatenka tūkstančiai abiturientų. Visi jie būna nusivylę, pikti, kai kurie − sugniuždyti. Šeimos psichologė G.Gutautė Klimienė rekomenduoja tėvams ne priekaištauti, bet padrąsinti ir paguosti, kad kitais metais atžala vėl galės bandyti stoti ten, kur nori, o ateinančius metus jaunas žmogus gali išnaudoti kitaip, naudingai, praplečiant savo akiratį.

Tam, kad jau suaugęs vaikas norėtų paskambinti ir pasipasakoti ne tik apie džiaugsmus, bet ir apie bėdas, reikia stengtis visą jo gyvenimą. Vaikas turi jausti palaikymą, pasitikėjimą iš tėvų − jei jis bijo guostis, vadinasi, santykis nėra kokybiškas, nėra artumo, supratimo. Nors dažnai tėvai orientuojasi į vaiko pasiekimus, o ne į nesėkmes, daug svarbiau yra padėti jam susitvarkyti būtent su gyvenimo smūgiais. Fortūnos šypsenas jaunas žmogus geba kolekcionuoti pats.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min