Tai nėra komunikacijos nekompetencija. Tai – pasirinkimas. Vienintelė strategija. Liudijanti gilų gynybiškumą.
Ką taip stipriai gina viena iš trijų šalies vadovų? Apie tai pakalbėsime netrukus. Dabar grįžkime prie to, kaip tiksliai veikia I.Ruginienės išsisukinėjimas.
Kaip išsisukinėja I.Ruginienė?
Tam, kad slapta išsisuktų nuo klausimų, premjerė naudoja šias taktikas.
Pirma – klausimo pakeitimas savu. Kai ponios Ruginienės klausia konkretaus dalyko, ji atsako tiksliai ir išsamiai... tik į kitą klausimą. Pvz., Rimos Urbonaitės paklausta, kiek valstybės įmonių vadovų prarado postus, premjerė atsako, jog darbuotojų kaita yra natūralus procesas. Arba Seime spaudžiama paaiškinti, kiek žmonių pasitraukė iš II pensijų pakopos, patikina, kad gerbia kiekvieno laisvą apsisprendimą.
Į pakeistų klausimų kategoriją patenka ir nuolatiniai premjerės užmetimai: „Jūs užduodate klausimą ir pati į jį atsakote. Leiskite man atsakyti“ arba „Ačiū, kad jūs formuluojate žinutę, kurios aš net nesakiau“.
Antra – klausimo pripažinimas nepateikiant atsakymo. Ruginienė parodo, kad klausimą išgirdo, tačiau atsako ką nori. „Tikrai susipažinsiu“ yra ne atsakymas, o pažadas neapibrėžtai ateičiai. Forma mandagi, turinio – nulis. Dar pavyzdžių? Prašom: „Aš girdžiu, aš girdžiu visuomenės balsą“, „Viską pasakiau“, „Atsakau be jokio sarkazmo: susikalbu“. Radikalus tokių „atsakymų“ glaustumas neatsitiktinis. Tai tokia trolinimo forma.
Trečia – institucinis nukreipimas. Itin mėgstamas premjerės sulaukus techninio klausimo. „Aš tik pradėsiu, o mane papildys ekonomikos ir inovacijų ministras“ arba „Perduosiu ministrui“. Premjerė lieka scenoje, atsakomybė keliauja kažkur kitur. Šis pingpongas apskritai būdingas Lietuvai, tačiau daugelyje Vakarų Europos parlamentų neįsivaizduojamas. Ten į klausimą atsako tas, kam klausimas užduotas – jokių siuntinėjimų ar peradresavimų.
Ketvirta – normalizavimas. Kitų ginčijamas reiškinys apibrėžiamas kaip savaime suprantamas. Pavyzdžiui, „Tai labai normalus ir organiškas procesas“ ne argumentuoja, o panaikina pačią diskusijos galimybę. Kaip ir daugybę kartų interviu bei tris kartus per vieną vyriausybės valandą Seime pakartotas „Darbuotojų judėjimas iš įmonės į įmonę yra natūralus procesas“. O juk klausimas apie ne visai normalius ankstesnių valdžių paskirtų vadovų valymus.
Normalizavimą kaip išsisukimo būdą I.Ruginienė nuolat naudoja valstybės sektoriaus vadovų kaitos, pensijų reformos bei įtampų koalicijoje temose.
Penkta – atsakomybės atskiedimas per „mes“. Turbūt esate tai girdėję: „Vyriausybė dirba kaip komanda ir teikia bendrus sutartus darbus“ arba „Tokia užduotis kiekvienam iškelta“.
Kai premjerės klausiama apie asmeninę atsakomybę, dažniausiai išgirstame „mes“. Prabilus apie sėkmes ir vertybes – „aš“. Ši asimetrija nuosekliai atsekama per visą ponios Ingos premjeravimo laikotarpį.
Šešta – klausimo perkvalifikavimas į žemesnį lygį. Čia toks subtilesnis, bet tuo pat metu labai būdingas būtent I.Ruginienei. Kai jai užduodamas rimtas politinis klausimas, premjerė neretai jį pakeičia į žemesnę – pletkų – kategoriją. Kaip antai: „Žiūrėkite, aš net nenoriu pletkų komentuoti“ arba „Mes dabar diskutuojame apie įvairius pletkus“. Atrodo, kad premjerė išlaiko orumą, iš tikrųjų – pabėga nuo nepatogaus klausimo. Puikiai dera su reikliu „Jūs man bent vieną faktą pateikit, tada kalbėsim“.
Tai čia tokie partizaniniai metodai. Tačiau ponia Ruginienė turi ir vieną atvirą išsisukinėjimo būdą. Lotyniškai anas vadinasi tu quoque. Tartis skamba panašiai kaip „tu kokia“. Žavus sutapimas, nes ši Ruginienės pamėgta taktika ir reiškia pašnekovo užsipuolimą. Mėginama diskredituoti klausiantįjį, o per tai – ir patį klausimą. Turbūt esate girdėję buitinių ginčų: „kas tu tokia, kad aiškintum kaip man tvarkytis? Ve, pačios kiemas apšiktas“! Arba kaip sovietmečiu nuo Vakarų kritikos kremliniai gynėsi „o pas jus Amerikoj juodaodžius muša“.
Tai štai, premjerė tu quoque naudoja kaskart susidūrusi su faktiniu, neatremiamu klausimu. Tuomet ji kaltina opoziciją: „Taip, problemų buvo, ir ne su viena sistema. Tai kodėl nepadarėte to per savo kadenciją? Nepadarėte“. Neretai užmeta ir žurnalistams, esą šie vaikosi skambių antraščių užuot rašę apie išties svarbius vyriausybės darbus.
Pabrėžiu, tai – ne pavieniai atvejai ar selektyvi išranka. Čia aprašyti pagrindiniai, visą ligšiolinę kadenciją premjerės naudojami metodai. Sistemingas jos elgesys. Nors juk jūs ir patys/pačios tai jaučiate.
Kam leidžiama kritikuoti I.Ruginienę?
Ingą Ruginienę leidžiama kritikuoti tik... Ingai Ruginienei. Ir tai premjerė daro prevenciškai, užbėgdama už akių neparankioms diskusijoms. Kad ir vienas naujausių: „Nesu ideali komunikatorė, bet ar tai reiškia, kad blogai dirbu“? Toks pasiskiepijimas nuo būsimos kritikos. Su potekste, kartais išsakoma garsiai, jog pati keistis neketina.
Ministrė Pirmininkė savo gynybiškumu maskuoja turinio nebuvimą. Ji vengia atsakomybės ten, kur klausiama konkrečiai – apie skaičius, sprendimus, rezultatus.
Taigi, premjerė liguistai ginasi bei vengia kritikos iš išorės. Tuo pat metu pasilikdama kritikos monopolį sau. Bet ne kaip atsakomybės prisiėmimą, o kaip skiepą nuo aplinkinių priekaištų.
Ką slepia I.Ruginienės gynybiškumas?
Atsakymą padeda rasti viena seniausių retorikos analizės formų – ethos, logos, pathos santykis.
Pathos arba patosas yra kalbėtojo(s) apeliavimas į klausytojų emocijas. Tai – stipriausia I.Ruginienės pusė. Apie žmones, vertybes, orumą ir saugumą premjerė kalba natūraliai ir daug. Ypač kai kalba apie socialinę politiką – bene vienintelę jai patogią temą.
Ethos – ponia Ruginienė aktyviai kuria patikimos, atviros ir įsiklausančios lyderės vaizdinį. Matyti, kad jai tai labai svarbu. Viena bėda – sisteminis paslėptas išsisukinėjimas tą premjerės patikimumą čia pat sugriauna. Kaip ir nuolatinės agresijos klaidos: „kalbate absoliučias nesąmones“, „aš dirbu ir nesimatuoju“ ir t.t. Apibendrinant, nori, tačiau nepavyksta.
Logos – loginiai argumentai. Konkretūs skaičiai, datos, atsakomybė, darbai. Čia ir slypi praraja. Loginių argumentų premjerės retorikoje labai mažai. Kelios retos išimtys – socialiniai klausimai ir gynybos politikos skaičiai. Tačiau ekonomikos, institucijų valdymo, reformų klausimais turinys premjerės kalbėjime praktiškai išnyksta. Loginius argumentus užvelka migla. Tai – ne epizodiškas, o sisteminis trūkumas.
Patoso perteklius, nepagrįstas logika iš abejotino patikimumo – dėl išsisukinėjimo – kalbėtojos lūpų tiesiog neįtikina. Todėl Ministrė Pirmininkė savo gynybiškumu maskuoja turinio nebuvimą. Ji vengia atsakomybės ten, kur klausiama konkrečiai – apie skaičius, sprendimus, rezultatus. Ir tai kelia klausimų dėl jos dalykinės kompetencijos.
Ar I.Ruginienės išsisukinėjimas veikia?
Trumpalaikėje perspektyvoje – taip. Ponia Inga netgi gali pasirodyti empatiška, energinga, aistringai ginanti paprastų žmonių interesus.
Tačiau ilgainiui migla ima erzinti. Tai iliustruoja nuosekliai žemyn važiuojantis visuomenės pasitikėjimas premjere.
Laikas geriausiai demaskuoja gynybiškumą ir paslėptą išsisukinėjimą. Nes laikas leidžia surinkti pakankamai įrodymų, kad apčiuopiamų darbų, lyderystės, turinio tiesiog nėra. Gali tai nuslėpti viename pokalbyje. Tačiau kai tas pats mechanizmas naudojamas kiekvieną kartą, kiekvienoje temoje, prieš kiekvieną klausinėtoją... jis nustoja būti situacinis. Ir tampa valdymo stiliumi. Įrodytu dešimtimis dokumentų.
Ar I.Ruginienės politinė retorika unikali?
Ne, ne unikali. Ypač – Lietuvos kontekste. Pernai gegužę narsčiau tuomečio premjero Gintauto Palucko gynybišką kalbėjimą. Miglotumas, neaiškumas – chroniškas visos Lietuvos politikos ir viešojo sektoriaus komunikacijos negalavimas.
Ne tik Lietuvos. Strateginiu miglotumu kaltintas buvęs Vokietijos Kancleris Olafas Scholzas. Tačiau artimiausiu Ingai Ruginienei laikau buvusios Jungtinės Karalystės premjerės Theresos May atvejį. Pastaroji ilgai bus linksniuojama kaip viena prasčiausių JK vyriausybės vadovų. Vienintelė jos politinė strategija buvo išlikimas, vienintelis argumentas – stabilumas. T.May gynybiškas komunikavimo stilius tapo valdymo pakaitalu. Netrukus už tai brangiai sumokėjo ne tik pati Theresa, bet ir ją delegavusi britų Konservatorių partija.
T.May gynybiškumu maskuota nekompetencija sukrėtė JK politikų ir ekspertų bendruomenę. Jos slepiamo išsisukinėjimo strategiją tyrinėjo mokslininkai. Kad gebėtų ateityje atpažinti ir įveikti. Šias britų mokslininkų įžvalgas bei metodus panaudojau savo tyrime I.Ruginienės išsisukinėjimui dekonstruoti.
Tad štai, su kuo turime reikalą.
