Šiandien dalinuosi dviem tokių instrumentų rinkiniais: pilietinei visuomenei ir žurnalistams. Tekstas bus ilgas, tad jei nekantraujate, eikite iškart prie jums rūpimos dalies.
Tačiau pirma užduokime sau klausimą, ar apskritai įmanoma ištraukti tiesų atsakymą iš gynybiško(s) išsisukinėjančio(s) politiko(–ės)? Sąžiningas atsakymas – ne. Jei žmogus nusiteikęs gynybiškai ir nenori ko nors sakyti, tai ir nesakys. O Ministrei Pirmininkei būdingo paslėpto išsisukinėjimo atveju dažnas mūsų net nesupras, kad girdi ne atsakymą, o pabėgimą nuo jo. Tuomet imkimės kitų veiksmingų priemonių.
Patarimai piliečiams
Reikalaudami politikų atskaitomybės ir atsakomybės piliečiai turi privalumų prieš žurnalistus. Pavyzdžiui, politikai(–ės) gali sau leisti neatsakyti į žurnalistų klausimus. Ir tai suvokiama kaip normali institucijų – valdžios ir žiniasklaidos – konkurencija. O štai neatsakyti pilietei jau yra spjūvis rinkėjams į veidą... Todėl į gynybiškumą linkę politikai prisibijo tiesiogiai bendrauti su „paprastais žmonėmis“.
Netikite? Tuomet atsakykite, kiek sykių į politiką kaip „paprastų darbo žmonių gynėja“ atėjusi I.Ruginienė susitiko su piliečiais? O kiek kartų tai vyko ne jos teritorijoje – Vyriausybėje? O su didesne grupe? Būtent!
Premjerė yra ne šiaip gynybiška – ji aktyviai vengia susidūrimo su rinkėjais. Ypač jei gresia susidurti su būriu piliečių ne savoje teritorijoje.
Bet jei jums pasitaikys proga ponią Ingą pakalbinti, pasinaudokite šiais patarimais.
Premjerė yra ne šiaip gynybiška – ji aktyviai vengia susidūrimo su rinkėjais. Ypač jei gresia susidurti su būriu piliečių ne savoje teritorijoje.
Klauskite tik apie save
Per ilgą savo politinio konsultavimo patirtį stebėjau, kaip dažnai žmonės sutrinka susidūrę su politikais. Net jei pyksta ir nori nubausti. Iš ko atskirdavau sutrikimą? Iš nuasmenintų, subendrintų klausimų. Lyg klausiantysis mėgintų pasislėpti už anonimiškumo.
„Kaip ruošiatės tvarkyti infliaciją?“ ar „Tai kada slaugytojoms normalius atlyginimus mokėsit?“ yra ne baubas, o dovana išsisukinėjantiems politikams. Kvietimas leistis į bendrybes, filosofinius tolius, vardinti gausybę veiksnių. Balsas skamba, bet niekas neaišku.
Visuomet klauskite iš savo asmeninės pozicijos: „Premjere, aš esu mokytoja iš Panevėžio. Mano atlyginimas per metus pakilo 80 eurų, bet šildymas šią žiemą kainavo 140 eurų daugiau nei pernai. Kaip man tai suprasti?“
Suasmenintus klausimus politikams kur kas sunkiau atmušti. Nusiplausi – užgausi konkretų žmogų. Ir dar viešai. Jei neturite konkrečios asmeninės situacijos, tuomet neklauskite – perleiskite laiką kitiems, turintiems konkrečią savo patirtį.
Klauskite tik apie faktus, ne nuomonę
Nuomonės klausimas yra politikų teritorija, kurioje politikas turi neribotą laisvę sakyti tai, ką nori. Faktinis klausimas yra piliečio teritorija. Politiko atsakymas arba atitiks tikrovę, arba ne. Ir auditorija gali tai patikrinti.
Todėl nevartokite nuomonės klausimų: „kaip vertinate“, „ką manote“, „ar sutinkate su tuo“. Jus vystys kaip šiltą vilną. Klauskite fakto: „kada“, „kiek“, „kokie konkretūs žingsniai“. Net jei atsakymo į juos negausite, aplinkiniai tai matys. Žmonės ir be atskiro paaiškinimo supras, kad paklausta(s) politikė(–as) nesugeba įvardinti skaičių, datų, veiksmų.
Nevartokite nuomonės klausimų: „kaip vertinate“, „ką manote“, „ar sutinkate su tuo“. Jus vystys kaip šiltą vilną. Klauskite fakto: „kada“, „kiek“, „kokie konkretūs žingsniai“.
Suformuluoti faktinį klausimą nėra lengva – geriau pasiruošti iš anksto. Paklauskite savęs: ar jūsų klausimas turi vieną konkretų atsakymą, kurį galima patikrinti? Jei taip – klausimas tinkamas. Jei ne – jis atviras interpretacijoms ir turėtų būti pakeistas.
Faktinio klausimo pavyzdys: „Mano mama gauna 620 eurų pensiją. Sausį ji padidėjo 68 eurais. Bet komunaliniai mokesčiai per žiemą išaugo daugiau. Sakykite konkrečiai, ar Vyriausybė turi skaičiavimus, kokią dalį išaugusių komunalinių išlaidų realiai padengia šis pensijų didinimas?“
Užduokite tik vieną klausimą
Suprantu: sunku. Ir dar jaudulys. Ir nesinori pasirodyti kvailam. Susijaudinę žmonės dažniausiai užduoda klausimus serijomis. Pasinaudoja proga iškloti viską, kas ant širdies susikaupė.
Aš pats ne kartą mokiau politikus(–es), kaip tokiais atvejais pasirinkti sau palankiausią klausimą atsakymui. Nes tik durnius praleistų progą pasirodyti gerai, kai pilietis suteikia tokią pasirinkimo laisvę.
Tad prieš susitikimą su premjere užsirašykite tris klausimus. Atidžiai perskaitykite visus. Ir du išbraukite. Nusinešę vienintelį klausimą turėsite daug daugiau šansų, kad gausite padorų atsakymą.
Pavyzdžiui: „Premjere, kada konkrečiai mano vaikas galės gauti vietą darželyje Vilniuje? Laukiame jau antrus metus“.
Įvardinkite išsisukinėjimą (tik ramiai!)
O ką daryti, jei klausimą uždavėte gerą, o ji, gyvatė, išsisuko? Jei pavyko atpažinti išsisukinėjimą ar Jūsų klausimo atmušinėjimą (galite pasitikrinti pirmojoje tyrimo dalyje), būtinai įvardinkite viešai. Bet ne kaip priekaištą ar nuoskaudą, o kaip įmanoma ramiau, natūraliau. Šis yra bene galingiausias pilietinės visuomenės ginklas prieš I.Ruginienės ir kitų tipo išsisukinėjimą.
Reikalas tas, kad kaip jau aptarėme, slaptas išsisukinėjimas tuo ir bjaurus, kad yra slaptas. Kaip pademonstravau, slapta išsisukinėdama Ministrė Pirmininkė sudaro įspūdį, jog iš tiesų į klausimą atsako. Ir kai pilietis garsiai tai įvardija, išsisukinėjimas ūmai tampa viešas ir reikšmingas.
Kaip ramiai įvardinti išsisukinėjimą? Kad ir šitaip: „Atsiprašau, gal nesupratau, jūs kalbėjote apie Vyriausybės planus apskritai, bet klausiau apie darželio vietą savo vaikui. Ar galite atsakyti į tą klausimą?“
Vėlgi, skamba paprastai, tačiau ne taip lengva praktikoje. Išsisukinėjimo įvardinimas suveiks tuomet, kai į Jūsų klausimą iš tiesų neatsakė. Ne kartą stebėjau atvejus, kai žmonės kaltina politikus išsisukinėjimu dėl to, kad jiems tiesiog nepatinka gautas atsakymas. Tokiu atveju aplinkinių akyse nieko nelaimėsite.
Žinokite, kada sustoti
Realistiškai, pats sudėtingiausias patarimas. Kaip puikiai žinote, pakartotinis politikų spaudimas susitikimuose dažnai linkęs pereiti į rietenas. Šios suteikia politikams proga pasirodyti minios aukomis. Tuo naudojasi Remigijus Žemaitaitis. Naudojosi ir su Kapčiamiesčio bendruomene susitikinėję politikai. Jei spaudimas perauga į rietenas, pralaimi pilietinė visuomenė.
Ką daryti? Supraskite, kad nesate žurnalistai. Jūs išsisukinėjantį politiką galite paspausti vieną kartą. Užduokite savo vieną suasmenintą faktinį klausimą, jei išsisukinėja – ramiai įvardinkite išsisukinėjimą. Nepadėjo? Padėkokite ir atsitraukite. Net jei nepavyko, aplinkiniai matys ir supras. Paskutinį žodį diskusijoje tars politikės neatsakytas klausimas, o ne jūsų pyktis.
Žinau, sunku, kai viduje kunkuliuoja. Bet laimėsite moralinę pergalę, jei tokioje situacijoje ištarsite: „Gerai. Suprantu, kad atsakymo negausiu. Ačiū“.
Žinau, sunku, kai viduje kunkuliuoja. Bet laimėsite moralinę pergalę, jei tokioje situacijoje ištarsite: „Gerai. Suprantu, kad atsakymo negausiu. Ačiū“.
Kaip matote, priversti niekus tauškiančius, išsisukinėjančius politikus atsakinėti atsakingai nėra paprasta. Bet įmanoma. Tačiau tam, kad tai pasiektų, pilietinė visuomenė taip pat turi mokytis.
Patarimai žurnalistams
Prisipažinsiu, šioje dalyje jaučiuosi silpniausiai. Iš dalies dėl to, kad niekad nelaikiau savęs geru žurnalistu. Esu parašęs vienintelę publikaciją, kuria išties didžiuojuosi. Be to, nemanau turintis ką patarti žurnalistikos grandams(–ėms). Tad šias rekomendacijas pirmiausiai dedikuoju pradedantiesiems reporteriams ir žurnalistėms.
Taip pat labai rekomenduoju Steveno Claymano ir Johno Heritage'o knygą „The News Interview: Journalists and Public Figures on the Air“, kuria remiuosi toliau.
Pakeiskite savo tikslą
Jei einate kalbinti I.Ruginienę ar kitą žinomai išsisukinėjantį politiką, atsisakykite ambicijos „ištraukti atsakymą“. Nepaeis. Pralaimėsite kovą dar nepradėję interviu. Bendravime su premjerės tipo gynybiškais politikais įgysite pranašumą, jei turėsite tikslą viešai apnuoginti pašnekovo vengimą.
Tad pasirengimą pokalbiui pradėkite ne nuo klausimo „kaip priversti atsakyti“, o „kaip padaryti, kad auditorija matytų, jog atsakymo nebuvo“? Tai padės atrasti tinkamą pokalbio struktūrą.
Klausimo pagrindas – politikės teiginys
Gynybiški politikai gali pakreipti bet kokią temą, išskyrus savo pačių užrašytus žodžius. Todėl efektyviausias klausimas poniai Ruginienei yra toks, kuris jai priešpastato jos pačios ankstesnį teiginį. Kitaip tariant, priešpastatykite dabartinę premjerę ankstesnei jos versijai.
Kaip tai veikia? Šis metodas yra praktiškai neišvengiami spąstai politikei: bet koks atsakymas skamba kaip prieštaravimas, o auditorija prieštaravimą mato dar politikui nepradėjus atsakinėti.
Kitaip tariant, priešpastatykite dabartinę premjerę ankstesnei jos versijai.
Kiekvienas interviu klausimas turėtų būti pagrįstas vienu iš trijų dalykų: dokumentuotu ankstesniu politiko teiginiu, oficialiu dokumentu arba patikrintu skaičiumi. Jokių interpretacijų, jokių nuomonių – tik tai, kas užrašyta ir patikrinama.
Kaip galėtų skambėti šio tipo klausimas I.Ruginienei: „Premjere, pernai rugsėjį, pradėdama eiti pareigas, jūs sakėte: „Turiu eiti iki galo, neturiu teisės blaškytis. Padarysiu viską, kad galėčiau oriai išeiti“. Šiandien jūs sakote, kad negalite įvardyti, kas turėtų įvykti, kad paliktumėte pareigas. Kaip šie du teiginiai dera“?
Verbatim pursuit
Galingas BBC metodas, jei žurnalistas(–ė) išlaiko ramybę ir atkaklumą. Pažodinio persekiojimo esmė yra to paties politiko neatsakyto klausimo kartojimas keičiant intonaciją.
Labai norėčiau pamatyti taip skrudinamus mūsų politikus. Absoliučia šio žanro klasika laikomas 1997 m. BBC Newsnight vedėjo Jeremy Paxmano interviu su Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministru Michaelu Howardu. Žurnalistas 13 kartų uždavė tą patį klausimą, vis stiprindamas intonacinį akcentą, kol politikas neatlaikė.
Lietuvoje šią taktiką mačiau taikant tik Ritą Miliūtę ir Edmundą Jakilaitį.
Žodinį persekiojimą galima taikyti ir kolektyviai. Pavyzdžiui, jei spaudos konferencijoje premjerei atsisakius atsakyti į LRT žurnalistės klausimą, kolega iš Delfi jį pakartotų pažodžiui. Tuomet tą patį padarytų 15min žurnalistas ir LNK reporterė. TV3, ELTA, BNS... Labai pasigedau tokio solidarumo Ignoto Adomavičiaus atleidimo istorijoje. Tačiau dar ne vėlu jį imti taikyti.
Dileminis klausimas
Dileminiai klausimai įspraudžia išsisukinėjančius politikus į kampą, nes nagrinėja esamą situaciją, kurioje bet kuris pasirinkimas politikui nepalankus.
Konkreti situacija iš neseno interviu. Socialdemokratų frakcijos posėdyje Rimantas Sinkevičius užsiminė, kad LRT reikėtų naikinti. Ruginienė posėdyje dalyvavo. Kai žurnalistas paklausė, ar tai buvo rimta ar pokštas, gavo atsakymą apie gyvenimo džiaugsmą ir pozityvumą.
Dileminis klausimas šioje situacijoje skambėtų taip: „Premjere, paprastas klausimas – vienas iš dviejų. Arba jūsų frakcijos narys rimtai siūlė naikinti LRT, ir tada tai yra politinė pozicija, apie kurią mes turime teisę žinoti. Arba tai buvo pokštas. Ir tada noriu suprasti, kodėl šalyje, kurioje protestuojama už žodžio laisvę, LRT likimas yra juokų tema frakcijos posėdyje. Kuris iš šių dviejų variantų teisingas“?
Išsisukinėjimo įvardijimas neutraliu tonu
Jei pažodinis persekiojimas nepavyksta, o dileminis klausimas politikės visiškai atmetamas, lieka dar vienas būdas. Tuomet žurnalistas sustabdo pokalbį ir žiūrovams pakomentuoja tai, kas vyksta. Ne kaip priekaištą, o kaip pastebėjimą.
Grįžtant prie ankstesnės realios situacijos, tai skambėtų maždaug taip: „Premjere, jūsų atsakyme buvo raginimas daugiau šypsotis. Klausimas buvo: ar Sinkevičius frakcijos posėdyje kalbėjo rimtai apie LRT naikinimą, ar juokavo. Prašau atsakyti į šį klausimą“.
Šis metodas iš žurnalisto reikalauja neeilinės drąsos. Ir profesionalumo. Lietuvoje jį meistriškai taiko Edmundas Jakilaitis.
Apibendrinkime
I.Ruginienė ir kiti išsisukinėjantys politikai išsisukinėja, nes gali. Nes ginasi nuo atsakomybės ir/arba dėl loginių argumentų stokos. Daugeliu atvejų nepriversime jų atsakyti to, ko nenori. Tačiau galime apnuoginti jų slaptą (ir ne tik) išsisukinėjimą. Tam reikia mokytis: ir pilietinei visuomenei, ir žiniasklaidai. Išmokti demaskuoti paslėptą išsisukinėjimą yra kur kas pilietiškiau nei tiesiog spaudytis ugnimi priešais ekraną.
Tad mokykimės. Ir padėkime išmokti kitiems/kitoms pasidalydami šiais patarimais.
