Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gegužės 26d. 19:07

Aistė Dromantaitė: Įvairiapusio mąstymo krizė

Aistė Dromantaitė Prieš keletą dienų P.Gritėnas pažėrė nemažai ironijos ir kandžių replikų koučingo specialistų ir pačios koučingo profesijos atžvilgiu. Būdama tiek mokslo pasaulio, tiek ir koučingo profesijos atstovė, deja, turiu pripažinti, kad tam tikrais aspektais jis teisus.

Kaip ir daugelyje kitų sričių, pradedant gydytojais ir baigiant teisininkais, ir tarp koučingo specialistų atsiranda tokių, kurie nesilaikydami etikos ir profesinių standartų gadina šios profesijos vardą. Tačiau nemanau, kad tai pakankama priežastis į šuns dienas išdėti visus šios profesijos atstovus, o koučingo veiksmingumą nukainoti iki seilėtų motyvacinių frazių.

P.Gritėnas piktinasi jaunimo paviršutinišku požiūriu į mokslą ir griežtai konstatuoja, kad „problema ta, kad susiduriame su karta, kuri tiesiog nebemato mokslų prasmės“. Tačiau paties autoriaus tekstas atskleidžia, kad jis į koučingą ne tik, kad neįsigilino (nes paimtas lėkštas, paviršutiniškas jo apibūdinimas), bet net nesistengė to daryti. Juolab keista, kad viena (mokslas) yra išaukštinama ir sumenkinama kita (koučingas).

Ar tai profesionalus požiūris – menkinti tai, kas nepažinu, ir vieno sąskaita aukštinti kitą? Manau, autoriui, kuris apeliuoja į mokslus, juolab socialinius ir humanitarinius, kurio ištakose ir gimęs koučingas, tai ne itin kompetentinga.

Jei autorius būtų nors truputį pasidomėjęs profesija, kurią taip entuziastingai išjuokė, būtų atradęs tyrimus ir faktus apie efektyvų koučingo pritaikomumą mokyklose, įvairiose valstybinio ir privataus sektoriaus organizacijose, NVO veiklose ir pan. Gerosios užsienio praktikos ir specialistų pavyzdžiai puikiai atspindi, koks tai metodas ir ko jis reikalauja. Ir žinių bei išmanymo – pirmiausia.

Koučingas nėra sėkmės burtai. Koučingas – tai ugdantieji pokalbiai, skirti savęs ir savo galimybių atradimui per save, t.y. skatinant kritinį mąstymą ir apskritai, mąstymą!

Taip, kartos keičiasi ir mokslo reikšmė kiekvienoje jų užima aukštesnę ar žemesnę poziciją. Daug kas priklauso ir nuo mokslo krypties, kuri ir lemia jų svarbos poziciją. Kadangi autorius daugiau kalba apie humanitarinius ir socialinius mokslus, orientuokimės į juos.

Pripažinkime, kad šių mokslų perspektyvos nėra itin šviesios, kadangi vis labiau orientuojamasi į technologijas, į pažangą, į inovacijas, gamybą ir pan. Nepaisant to, tikiu, kad noras pažinti save, savo elgesio motyvus, socialinio elgesio ypatybes, mokėti efektyviau komunikuoti ir begalė kitų aspektų išliks svarbūs net ir pakitus šių mokslų reikšmei.

Tad teiginyje, kad mokslas nebetenka savo prasmės ir reikšmės, yra dalis tiesos, tačiau patys nueinantys nuo arenos mokslai konstruoja tokį požiūrį, o ne karta, kuri „neturi“ intelekto ar yra kupina iliuzijų. Plius, sutikite, žinios ir išmintis nėra tapatūs dalykai – yra neintelektualių žmonių, tačiau be galo šviesių ir išmintingų, nors apie mokslą ar Shakespeare'ą tikrai nedaug ką galėtų pasakyti. Tad apie ką kalbame ir kur yra problema?

Atklystant vis daugiau Naujojo Amžiaus tendencijų, neišvengiamai susiduriame su įvairiomis šamanizmo, vedų, egzorcizmo, naujomis atstrologijos tendencijomis, savęs individualumo ar sėkmės paieškomis. Daug temų iki šio nebuvo ar buvo itin menkai eskaluojamos – pastebėkime tendenciją, kada imta daug aiškiau ir raiškiau kalbėti apie švietimo sistemos pokyčius, kitokį mokytojų darbą ir mokinių auklėjimą? Apie atviresnės visuomenės galimybes Dauno sindromą turintiems arba lyčių lygybę, LGBT teises?

Mūsų visuomenė tampa atviresnė daugeliui aspektų, nes neišvengiamai į visas gyvenimo sritis – kultūrą, socialinį gyvenimą, ekonomiką, politiką, technologijas – skverbiasi naujos tendencijos.

Pasaulis eina progreso link ir to mes nesustabdysime. Kaip kažkada Galileo idėjos sulaukė pasmerkimo, panašiai ir už dabartines idėjas kartais vyksta panašūs „karai“. Tačiau kovoti reiktų ne su naujomis idėjomis, o su savo tamsumu.

Sugrįžtant prie sėkmės paieškų, kurių taip trokšta mokiniai, nematau čia nieko bloga – juk tai pats tas „gazas“ saviieškai! Kada gi daugiau smalsauti, tyrinėti, jei ne dabar? Daug blogiau, kai savyje kuistis imame perkopę 40 ar dar vėliau, o tada viską metę – šeimą, atsakingas pareigas, tėvus ir pan., traukiame į Ameriką ar neaiškių „vidinių paieškų“ link. Užsimaskuojame įvairiomis teorijomis apie „vidinio vaiko“ išlaisvinimą ir į bet kokį kritiškesnį žodį reaguojame pasmerkdami kito žmogaus vidinę laisvę.

Kita vertus, P.Gritėnas teigia, kad „bendraujant su mokiniais vis dažniau tenka išgirsti klausimą apie sėkmingos karjeros formulę (...). Visi nori paslapties, kurios nėra, ir stebuklingo sprendimo, kuriuo būtų galima tikėti.“

Taip, jaunimui svarbu girdėti sėkmės istorijas, nes iš jų jie gali pasisemti įkvėpimo bei nuorodų, ką tikslinga daryti ar ne. Ir tose pačiose sėkmės istorijose galime atsakingai papasakoti, kaip skaitėme W.Shakespeare'ą ar J.W.Goethę, kaip svarbu savidisciplina bei savos srities išmanymas.

Nebūtina „burti“ jiems iš kavos tirščių, kad sėkmė susisapnuoja ir ateina per vieną dieną. Tokių atvejų būna, tas tiesa, tačiau jaunimas nėra kvailas ir supranta, jog reikia pasižymėti tam tikromis savybėmis, mokėti kai kuriuos dalykus, kad ta sėkmė juos aplankytų. Todėl aš nesu linkusi „nurašyti“ jaunuolių, juolab kad daug metų su jais tenka dirbti. Tiesiog ateina naujos kartos ir joms reikia kitokio mūsų pačių požiūrio į daugelį kasdieninių aspektų.

„Pakoučinimas“, kaip teigia autorius, nėra tik entuziazmo skleidimas, o ir palaikymas, motyvacija. Juk palaikymo mes išties sulaukiame mažai. Mūsų aplinkoje kultūriškai taip jau susiformavę, kad geri poelgiai priimami kaip savaime suprantami, o jei suklydai – slėpkis, nes gausi pylos. Todėl palaikymas, savęs pažinimas, pagalba susiorientuoti informacijos pertekliuje yra itin svarbu ne tik paaugliui, bet ir kiekvienam.

Koučingas nėra sėkmės burtai. Koučingas – tai ugdantieji pokalbiai, skirti savęs ir savo galimybių atradimui per save, t.y. skatinant kritinį mąstymą ir apskritai, mąstymą! Tai metodas sėkmei su(si)kurti, bet ne jos „užkalbėtojas“.

Tad jei neturi galimybių (kuo koučingas netiki, nes mano, jog kiekvienas turime tam tikro potencialo, kurį svarbu kiekvienu atveju pastebėti) ir neturi motyvacijos bei nenori dėti tam tikrų pastangų – nepadės nei koučingas, nei bet kokios sėkmės piliulės ar sėkmingiausiųjų istorijos. Arklį nuvesti prie ežero galima, tačiau gerti jam teks pačiam. Taip ir su bet kokia motyvacija – galime palaikyti, paskatinti, bet jei nebus aktyvių pastangų, rezultato irgi nebus.

Tad sugrįžtant prie viso straipsnio, suprantu autoriaus pagrindinę mintį, kuri išsakoma. Tačiau tuo pačiu norėtųsi, kad ta mintis būtų apžvelgta iš įvairių perspektyvų, o ne nemokšiškai dergiant vieną besiformuojančią profesiją.

Aistė Dromantaitė yra socialinių mokslų daktarė, docentė​, Tarptautinės koučingo federacijos ICF Lietuva Valdybos narė, mokymų lektorė​

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

02:25
01:12
02:31

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min