Dabar populiaru
Publikuota: 2016 kovo 8d. 12:19

Albinas Mitrulevičius: Pienininkų gaisrų vien kompensacijos neužgesins

Albinas Mitrulevičius Žemės ūkio pieno gamybos sektorius išgyvena ne pačius lengviausius laikus. Situacija Lietuvos pieno sektoriuje pasiekė kone kritinę ribą. Lietuvoje pieno supirkimo kainos tendencingai mažėja jau nuo 2014 metų.

Kainų sumažėjimą lėmė situacija pasaulinėje rinkoje – pasaulinių pieno gaminių kainų kritimas. Rusijos paskelbtas pieno gaminių embargas Lietuvai situaciją dar labiau įaudrino – buvo prarasta apie 30 proc. pelningos pieno gaminių rinkos.

Praėjusiais metais pieno gamintojų pajamos, skaičiuojamos kartu su visomis skirtomis paramomis, buvo 75,7 mln. eurų mažesnės nei 2014 metais. Ir toliau vis mažėjančias pieno kainas lemia pasaulinis pieno pasiūlos ir paklausos disbalansas.

Visoje Europoje fiksuojamas pieno perteklius, panaikintos kvotos, laisva rinka taip išsuko problemų ratą, jog mūsų ūkininkai jau ėmė mažinti karvių bandas ir trauktis iš pieno gamybos. Baiminamasi, jog pasekmės neigiamai palies ne tik Lietuvos pienininkystę, bet ir visą šalies ekonomiką.

Smarkiai kritus pieno supirkimo kainoms, labiausiai nukenčia smulkieji pieno gamintojai, savo ūkiuose laikantys nuo 1 iki 5 ir nuo 5 iki 14 melžiamų karvių. Jie sudaro daugumą, net 74 procentus visų gamintojų. Smulkiausi pieno gamintojai už litrą žaliavinio pieno gauna apie 12 ct, vidutiniai ūkiai – 15-18 ct, stambūs (ūkininkai ir bendrovės) – 22-28 ct.

Vienas iš realiausių ir greičiausių pienininkų problemų sprendimų būdų – reikia kuo skubiau priimti kooperacijos įstatymą, reguliuojantį pieno rinkos santykius tarp gamintojų ir perdirbėjų.

Supirkėjai kainų skirtumą motyvuoja tuo, jog smulkiųjų augintojų pieno kokybė prastesnė. Be to, pas ūkininkus, kurie pieno primelžia 2-3 ar 10 tonų, perdirbėjai atvažiuoja į vietą ir pieną superka. Tuo tarpu smulkieji ūkininkai primelžtą pieną neša į supirkimo punktus, kuriuos reikia dar ir išlaikyti. Pieno supirkimo punkto išlaikymas krenta būtent ant smulkiųjų ūkininkų pečių. Todėl ir susidaro didžiulės pieno supirkimo kainų žirklės.

Vienas iš realiausių ir greičiausių pienininkų problemų sprendimų būdų – reikia kuo skubiau priimti kooperacijos įstatymą, reguliuojantį pieno rinkos santykius tarp gamintojų ir perdirbėjų. Seime jau įregistruotas Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo pakeitimo projektas, kuris turėtų atskirti fiktyvius kooperatyvus, nustatyti griežtesnius pripažinimo žemės ūkio kooperatyvu reikalavimus. Smulkūs ūkiai galėtų kooperuotis, perdirbti žaliavinį pieną.

Jau šių metų kovo mėnesio pabaigoje pieno gamintojams Vyriausybė iš biudžeto išmokės 18 mln. eurų specialiosios finansinės paramos. Taip pat Žemės ūkio ministerija jau kreipėsi į Europos Komisiją dėl 75 mln. eurų išskirtinės tiesioginės paramos pieno gamintojams.

Beje, nežiūrint į tai, kad 72 mln. eurų pieno gamintojams tiesioginės paramos jau buvo išmokėta praėjusiais metais. Taip pat Europos Komisijos ir Tarybos prašoma leisti padidinti limitą, leidžiantį ūkininkams mokėti iš valstybės biudžeto. Jei komisija sutiktų, galėtume dar 12 mln. eurų pieno gamintojams išmokėti jau šį rudenį.

Tų pinigų paieškos iš valstybės biudžeto būtų kiek lengvesnės nei, tarkime, pedagogams. Mat šis finansavimas nėra skirtas darbo užmokesčiui, tad nereiktų kreiptis į Seimą su prašymu leisti peržiūrėti biudžetą.

Taip pat smulkiesiems ūkiams, laikantiems nuo 3 iki 5 karvių, bus teikiama 15 tūkst. eurų dydžio investicinė parama. Šiai paramai gauti jau gegužės mėnesį bus skelbiamas šaukimas teikti paraiškas. Smulkieji ūkininkai galės įsigyti įrangos ir lengviau perdirbti pieną.

Be to, dar galima peržiūrėti ne itin paklausias programas, kurios nesulaukia paraiškų teikėjų dėmesio. Šioms programoms skirtos lėšos galėtų būti nukreiptos pieno gamintojams.

Kol kas pienininkų gaisrai gesinami kompensacijomis, išmokomis ir įvairiomis paramomis. Į ateitį turime žiūrėti bent 2-3 metus. Akivaizdu, kad diskutuoti bei rasti kompromisus turi ir Žemės ūkio ministerija, ir Vyriausybė, ir ūkininkai, ir perdirbėjai.

Smulkieji ūkininkai turi išlikti. Nebeišsiverčiantys pieno gamintojai parduoda karves ir keičia ūkininkavimo pobūdį. Lietuva jau tampa grūdų gamybos ir eksporto kraštu. Tai nėra blogai, tačiau mes prarandame pusiausvyrą. Kol dar ne vėlu, viskas mūsų pačių rankose.

Albinas Mitrulevičius yra Seimo LSDP frakcijos seniūnės pavaduotojas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min