Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aleksandras Žarskus: Kam reikalinga lyčių lygybė?

Šaltinis: 15min
0
A A

Prieš dvejus ar trejuss metus atsilaikėme prieš brukamą lygių galimybių projektą keistu pavadinimu „Gender Loops“. Ką jis reiškia? Pavadinimuose slypi esmė. „Gender“ yra naujakalbės žodis, pakeičiantis angliškąjį „sex“ arba lietuviškąjį „lytis“. Jei lyčių buvo dvi, tai „gender“ gali būti ir viena, ir daug. O žodis „loops“ reiškia „kilpa“. Kilpa kam? Kokia kilpa ir kam ji reikalinga?

Šių metų vasarą „Gender Loops“ sugrįžo, bet jau pakeistu ir pagražintu pavadinimu: Lyčių lygybės ugdymo programa darželinukams. Kas tą projektą finansuoja ir kokios jėgos ar organizacijos jį paslapčia bando prastumti Lietuvoje, galima pasiskaityti – http://alkas.lt/2012/07/16/zeppelinus-genderloops-sugrizo-kitu-vardu-ir-paslapcia/.

Paskaičius šį straipsnį pagalvoji: ar gali tokie dalykai vykti normalioje valstybėje? Normalioje, ko gero, ne. Bet ar ES yra normali nepriklausoma valstybė? Lietuvoje tokie dalykai tikrai vyksta – pats įsitikinau, dalyvaudamas liepos 31 d. Seimo narės A.Baukutės suruoštoje diskusijoje apie minėtą Lyčių lygybės ugdymo programą darželinukams. Jei ne A. Baukutės pastangos paviešinti šį reikalą, platesnė visuomenė vargu ar būtų ką nors apie tai žinojusi.

Šiaurės ministrų tarybos biuro patarėja Vida Gintautaitė  programos paskirtį apibūdino bendrais žodžiais: ji skirta ugdyti socialinius gebėjimus, gerinti santykius tarp lyčių, išbandyti kitos lyties galimybes ir lyčių lygybei plėtoti. Ir patikino, kad programa ne apie lyties keitimą.

Pristatymas paliko daug abejonių ir klausimų, tačiau nei į vieną klausimą nebuvo aiškaus ir tiesioginio atsakymo – arba išsisukinėjimai, arba programa dar nebaigta versti, dar per anksti, ar ne jos galioje spręsti. O programos vykdytoja, Moterų informacijos centro vadovė Jūratė Šeduikienė patikino: „Yra finansavimas ir ta programa neišvengiamai turi judėti.“ Tarsi mums sakytų: aš jau parsidaviau (priėmiau naująją ideologiją), o jūs jau pusiau parsidavėte (priėmėte) ar greitai parsiduosite (priimsite), bet pirmesniems teks geresnės vietos. Galų gale paaiškėjo, kad ši programa turi pakeisti tradicinį mąstymą.

Lyčių lygybė, lygios galimybės, teisė ar laisvė pasirinkti... atrodo tokie gražūs žodžiai, kuriems turėtume beatodairiškai pritarti. Jei laisvės ar lygybės iš tiesų reikia ir tenka už jas kovoti, tada taip – tai vertybės, bet kai laisvė ar lygybė yra siūloma, pradedi galvoti, kad nemokamas sūris būna tik spąstuose. Dar blogiau – brukamos teisės ir laisvės pamažu tampa prievarta. Ką duoda laisvė ar teisė pasirinkti lytį? Kas slypi po lyčių lygybės skraiste?

Įdomus, tarsi užkratas plintantis reiškinys: kalbame tik apie formą, apie išorinius reiškinius, pamiršdami esmę. Kalbame tik apie tai, kaip vyksta ar daroma, bet visai nekalbame kodėl ar kam taip daroma. Kalbame apie lyčių lygybę, svarstome įvairiausius projektus ir būdus, kaip tą lygybę įgyvendinti. Tam yra sukurta daug naujų institucijų, naujų žodžių, bet kažkodėl niekas neklausia, kodėl norima sulyginti lytis. Tarsi burnos šitam klausimui būtų užrištos. Keista, ar ne?

Tas pats buvo ir tebėra, svarstant naująjį šeimos apibrėžimą, kuris patenkintų ES komisarus. Vėlgi buvo svarstoma ir tebesvarstoma, kokia šeima galėtų būti, bet niekas nekelia klausimo: kam šeima yra skirta? Kalbama tik apie galimas šeimos formas, visai pamirštant esmę. Jeigu paklaustume, kam šeima yra skirta, iš karto būtų aišku, kokia ji tūrėtų būti.

Jei šeima yra skirta sudaryti tinkamiausias sąlygas tautos ateičiai, – vaikams atsirasti ir jiems augti, – tai aišku, kad tai turi būti tik vyro ir moters santuoka. Ir visos diskusijos atkrinta.

Kai 1992 metais buvo rašoma Lietuvos Konstitucija, dar buvo savaime suprantama, kad santuoka natūraliai priklauso šeimai ir kitaip negali būti, – taip 2007 m. spalio 12 d. Seime vykusioje konferencijoje „Šeima besikeičiančioje visuomenėje“ kalbėjo konstitucinės teisės žinovas, Konstitucinio Teismo teisėjas (1996-2005 m.) Egidijus Jarašiūnas. O štai dabar tas suvokimas kažkur ar kažkaip dingo. Aiškiai tapome „pažangesni“.

Taigi, kodėl norima sulyginti lytis? Ką tai duoda, kokios to pasekmės? Ogi tokios pačios ar bent labai panašios, kaip ir šeimos išardymas – mažėja vaikų, traukiasi mūsų ateitis.

Lytis yra socialinis-kultūrinis konstruktas, – taip teigia naujoji ideologija. Kitaip sakant, turime nayti, kad lytimi tampama. Tačiau tai tik pusė tiesos. Berniuku ar mergaite gimstama, tačiau tikru vyru ar moterimi tampama. Dar ne taip seniai ir psichologai kalbėjo, kad lytinis tapatumas yra labai svarbus, o jo neaiškumas sutrikdo asmens raidą. Dabar viskas apsivertė – yda tapo dorybe. Atrodo, kad greitai gyvensime išvirkščiame pasaulyje.

Lytiškumas yra palyginti trapus reiškinys, todėl visos kultūros labai rūpinosi biologinio lytiškumo įtvirtinimu socialinėje-kultūrinėje plotmėje, šiuolaikiškai sakant, – lytiniu tapatumu. Tiktai tada, kai vyras yra vyras, o moteris yra moteris, visuomenė gali sėkmingai gyventi ir plėstis. Santykiai tarp vyro ir moters yra kultūros pagrindas. Genderinė kultūra, nežinau kaip ją pavadinti – belyte, vienalyte ar daugialyte, – ko gero, negali egzistuoti, bent jau ilgai. Tokio pavyzdžio žmonijos istorijoje nėra.

Ar vaikai, kuriems bus sutrikdytas lytinis tapatumas, norės tapti tėvais, ir ar iš viso galės? Ar mergaitė, kuri norės tapti ar taps „berniuku“, susilauks savo vaikų, tuo labiau, kai jai bus įteigta, kad gimdymas yra praeities atgyvena ir dabar vaikai atsiranda mėgintuvėliuose, inkubatoriuose ar kitokiuose techniniuose įtaisymuose? O berniukas, kuris manysis esąs mergaitė ar taps „mergaite“, gimdyti negalės biologiškai.

Kas laukia tokios visuomenės? Senėjimas ir lėta mirtis. Nebus kam pasirūpinti senstančiais ir todėl „ant kulnų lipa“ eutanazijos įteisinimas. Jis būtinai bus priimtas: gerai gyvenęs žmogus nori ir „gerai“ mirti.

Atrodo viskas logiška, jei ne viena smulkmena, – primestos teisės ir laisvės pamažu išvirsta į prievartą. Išvirkštumo arba prievartos požymių demokratinėje visuomenėje vis daugėja. Greitai bus prievartinis skiepijimas. Aišku, pavadinimas bus kitoks, pavyzdžiui, vaiko teisė būti sveikam. O tėvai, kurie priešinsis tokiai prievartai bus baudžiami už neatsakingumą.

Šeimos ardymas, draudimas vartoti žodžius tėvas, motina (kol kas tik oficialiuose dokumentuose), lytinio tapatumo ardymas ir kitokių lytinių perversijų skatinimas bei įteisinimas, jaunimui palankios paslaugos (visa, kas skatina ankstyvą seksualinį aktyvumą), juvenalinė justicija (vaikų teisės ir kova prieš vaikų prievartą, o iš tiesų – įstatymai, įgalinantys atimti vaikus iš šeimos), eutanazija, prievartinis skiepijimas, šeimos planavimo priemonės, teisė į abortą (iki šiol buvo tik laisvė daryti abortą arba ne, dabar jau kalbama apie teisę į abortą, o paskui teisė pavirs prievarta), teisė į dirbtinį apvaisinimą (vėlgi teisė, eugenikų mintyse jau pavirtusi į prievartą), reprodukcinė sveikata, gėjų paradai, tolerancija, diskriminacijos, t. y. pasirinkimo draudimas, amžiaus cenzo seksualiniams santykiams mažinimas ir artėjantis pedofilijos pervardinimas bei jos įteisinimas – tai tik atskiros vieningos biopolitikos priemonės ar kryptys.
Biopolitika – valdžios galia valdyti gyvybę, – M.Foucault terminas. Ko gero, dar ne visas ir ne visai tiksliai išvardinau, nes sunku susigaudyti išoriškai skirtingose, bet iš esmės nukreiptose į tą patį tikslą biopolitikos priemonėse. Tuo labiau, kad pavadinimai maskuoja ir daro nepastebimą priemonės esmę.

Iš kur tas visuotinis aklumas, kaip Anderseno pasakoje „Nauji karaliaus drabužiai“? Reikia žiūrėti giliau. Svarbiausia, kaip paaiškinti, kad niekas nebūtų kaltinamas. Kaltinome ir kaltiname kapitalizmą, fašizmą, komunizmą, sovietmečio palikimą, dabar kaltiname terorizmą, masonus, iliuminatus, sionistus, globalizmą. Kaltų ieškojimas reiškia priešų ieškojimą. O priešus reikia sunaikinti. Taip ir gyvename, naikindami vieni kitus.

Kovoti su išoriniais priešais – tai tas pats, kaip kovoti su devyngalviu slibinu, kurio nukirstos galvos vis atauga. Jeigu ir yra tai, ką galima vadinti priešu, tai šis priešas mumyse, mano ir tavo viduje. Tai – mūsų pažmoniškosios galios, mūsų ego.
Vartotojų civilizacija priėjo naują, labai svarbią ribą, už kurios matyti dvi galimybės, visiškai priešingos ir pagal veikimo būdus, ir pagal pasekmes. Pirmoji galimybė: iš esmės mažinti vartojimą ir gyventi ekologiškai, nealinant planetos, o antroji – įvairiais būdais mažinti vartotojų skaičių.

Ir vienas, ir kitas variantas kyla iš tam tikros gyvenimo filosofijos arba pasaulėžiūros. Riba jau peržengta. Mes jau pasirinkome, nors nebuvo jokių debatų, balsavimo ar referendumo. Turbūt visi lengvai atspėjote, ką pasirinkome. Žiniasklaida kalba tik apie ekonomikos augimą. Vartotojų visuomenei reikia nuolatinio augimo.

Girdime apie „auksinį milijardą“, t. y. apie tai, kad žemė pajėgi aprūpinti tik vieną milijardą tokių nepasotinamų vartotojų. Beveik visuotinai paplitusi nuomonė, kad žemėje gyventojų per daug. Tačiau tikriausiai visi tikisi, kad pateks į tą auksinį milijardą.

Esame šio pasirinkimo įkaitai ir tikimės, kad vartotojų naikinimas arba biopolitika palies kitus, bet ne mane. „Aš pastebėjau, kad visi abortų šalininkai – tai žmonės, kurie suspėjo gimti“, –sakė  buvęs JAV prezidentas. R.Reaganas.

Nepasirinkome meilės, nenorime aukotis, savęs apriboti, bet pasirinkome modernią, rafinuotą kovą už būvį trumpalaikiame žemiškame vartotojų rojuje.

Šitas mūsų – labiau pasąmoninis nei sąmoningas – pasirinkimas mažinti vartotojus akivaizdžiai matėsi aukščiau minėtoje diskusijoje apie lyčių lygybę – buvo kalbama tik apie formalius dalykus. Ir kai trumpai išsakiau čia išdėstytas mintis, niekas neprieštaravo, bet diskusija ir toliau vyko tame pačiame paviršutiniškame lygyje, – tarsi niekas to neišgirdo.

Įdomu buvo girdėti, kaip tie, kurie nori ir galėtų sustabdyti ar bent pristabdyti minėtą projektą, norėdami pasakyti kas apnuogina šio projekto klastą, visų pirma atsiprašydavo projekto stūmėjų: „negalvokit, kad mes jus demonizuojame ar laikome priešais“. Tolerancija su reveransu. Bet tuo nepasižymėjo projekto stūmėjų pusė: netolerancija nebus toleruojama. Ir kam tas reveransas? Ar tai ne užuomina į būsimą pritarimą ar bent jau nesipriešinimą projekto įgyvendinimui? Sena patarlė sako: „Neik su velniu obuoliauti“.

Ta maskuotė ir klasta, su kuria yra atnešami į Lietuvą ir į kitas šalis iš užsienio (šiuo atveju iš Šiaurės šalių) finansuojami projektai, labai primena legendinį Trojos arklį. Iš tiesų, po saule nieko nauja – istorija nuolat kartojasi, kaip sako Ekleziasto knygos autorius. Ir mes, kaip tie Trojos gyventojai, pamatę paliktą medinį arklį, svarstome, kas tai galėtų būti, kam jis tinkamas, ar reikia jį įsitempti į miestą, ar tai neprieštarauja esamiems įstatymams ir pan. Bet niekas nesidomi esme: kas yra jo viduje.

Manau, visi supranta, kad mokyti berniukus būti mergaitėmis, o mergaites berniukais yra absurdas, nesąmonė, bet labai rimtais veidais kalbame ir apie tai, ir iš kur ta programa finansuojama, ir kiek jos stūmimas atitinka įstatymus, kiek ji padeda ar kenkia vaikams ir pan. Visai kaip H. K. Anderseno pasakoje „Nauji karaliaus drabužiai“. Tačiau niekas nepasako, kad tokių absurdų iš viso neturėtų būti, kad karalius yra nuogas. Tiesa, kažkas ištarė, kad už tuos pinigus geriau būtų atspausdinti vaikams Anderseno pasakas. Jas vertėtų ir suaugusiems pasiskaityti, kad suprastume, jog tyras vaiko žvilgsnis gali būti išmintingesnis už protingųjų gudrumą.

Susidaro vaizdas, kad ši ir kitos biopolitikos programos bei priemonės, kaip ir pasakoje apgavikų audėjų audžiamas audeklas, iš kurio buvo siuvami nauji karaliaus darbužiai, turi keistą ypatybę: yra nematomos tiems, kurie neverti jų turimos vietos arba per daug kvaili (citata iš Anderseno pasakos).

Ar ne taip yra ir su „nematomu“ biopolitikos audeklu, iš kurio gudrieji siuvėjai sukerpa įvairias programas, paslaugas, teises ar įstatymus? Giriame naująjį karaliaus rūbą, jei norime būti verti užimamos vietos ar, nenorėdami pasirodyti kvaili, atsilikę, homofobai ar fundamentalistai liekame abejingi ir nesipriešiname.
Jeigu ir toliau tokioje plotmėje vyks diskusijos apie dovanai atvežamus (finansuojamus) projektus, anksčiau ar vėliau juos priimsime ir įteisinsime. Sena tiesa: dyki pinigai ištvirkina žmones.

Pagrindinės vertybės, užtikrinančios žmonių bendruomenės ir kultūros stabilumą, yra išjudintos ir keičiamos. Tačiau reikia atsiminti, kad yra tokios pamatinės, galima sakyti, paties Kūrėjo nustatytos vertybės, be kurių bet kuri bendruomenė išsigimsta ir išnyksta. Tokios vertybės yra šeima ir lytis. Jų negalima keisti ir nereikia diskutuoti apie galimus pakeitimus, nes jeigu įsileisime į diskusijas, tai anksčiau ar vėliau priimsime naujas, jau ne iš dvasinės žmogaus prigimties, bet iš kūno ir jo nuodėmingumo kylančias pažiūras bei vertybes.

P.S. Diskusijos metu Jolanta Lipkevičienė paviešino, kad panašus projektas „Mokytojų, moksleivių, tėvų ir NVO atstovų tarpkultūrinių gebėjimų plėtra“ (paraiškos kodas VP1-2.2-ŠMM-05-K-01-043), jau vykdomas, kad Socialinės veiklos asociacija „Šviesos kampelis“ dėl šio projekto tris kartu raštu kreipėsi į ŠMM ir negavo jokio atsakymo.

Projektas vykdomas 11 mokyklų, tarp jų Radviliškio Vaižganto ir Veiviržėnų. Projekto vadovas – Tolerantiškojo jaunimo asociacijos vadovas Artūras Rudomanskis telefonu atsisakė apie tai kalbėtis. Trojos arklys įsileidžiamas dalimis.


 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min